Svajoti nebeužtenka – kaip Europai stiprinti gynybą be JAV?

Europa šiandien neturi pajėgumų savarankiškai atremti rimto priešo be JAV paramos. Tačiau grėsmės iš Rusijos ir spaudimas iš Vašingtono verčia Senąjį žemyną sparčiai didinti išlaidas gynybai ir stiprinti karinius raumenis. Kol NATO vadovas dar sako, jog apie savarankišką Europos gynybą galima tik pasvajoti, LRT.lt kalbinti ekspertai aiškina, kaip žengti šios svajonės link. 

Įspėjimas skubiai keistis

„Jeigu kas nors čia vėl mano, kad Europos Sąjunga ar apskritai Europa gali apsiginti be Jungtinių Valstijų, svajokite toliau. Negalite. Mes negalime“, – tokiu tiesmuku pareiškimu NATO vadovas Markas Rutte užbėrė druskos ant atviros Europos žaizdos.

Ypač nuo JAV gynybos priklausanti Europa per antrąją Donaldo Trumpo kadenciją verčiama susitaikyti su nauja realybe – JAV nebesiruošia nešti atsakomybės už sąjungininkės gynybą.

Nors apie atsitraukimą iš Europos iki šiol kalbėjo ne vienas JAV prezidentas, dabartinė JAV administracija šio žingsnio ėmėsi demonstratyviai ir nevengdama konfrontacijų. Dėl JAV prezidento spaudimo NATO partnerės sutarė didinti išlaidas gynybai iki 5 proc. BVP, tačiau europiečiams taip pat teko priimti pareiškimus, esą didžiausia grėsmė jiems kyla „iš jų pačių“, nuryti kritiką apie neva gresiantį „civilizacinį nykimą“, taip pat nuolat balansuoti dėl nenuspėjamos politikos Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje bei atlaikyti beprecedenčius grasinimus dėl Grenlandijos. Naujausias Vašingtono akibrokštas artimiausiam partneriui – tik keli Europos lyderiai prieš kelias minutes buvo įspėti apie puolimą prieš Iraną.

Ši transatlantinio aljanso metamorfozė vyksta išskirtinai grėsmingoje aplinkoje – Rusijos karui Ukrainoje įžengus į penktuosius metus, Maskvai tęsiant hibridinius išpuolius prieš Europą ir įvairių šalių žvalgyboms įspėjant apie galimą jos agresiją Rytų Europoje ateityje.

„Manau, Rusija mato Ruttės pareiškimą kaip galimybę, kurią galima išnaudoti – dar labiau suskaldyti europiečius, pakirsti jų ginklavimosi pastangas, pakirsti visuomenės susitelkimą, kuris galiausiai yra būtinas šioms ginklavimosi pastangoms palaikyti.

Jei Kremlius ims tikėti, kad Europa nepajėgi apsiginti be Amerikos, tuomet jie gali dar labiau spausti Jungtines Valstijas pasitraukti iš Europos ir turėti visišką laisvę karine jėga, nekontroliuojamu smurtu – kaip jie rodo Ukrainoje – dominuoti Europos žemyną“, – sako Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR) politikos analitikas Rafaelis Lossas.

Visgi LRT.lt kalbinti gynybos ekspertai sutaria, kad NATO generalinis sekretorius šiandieniame kontekste yra teisus – Europa yra labai priklausoma nuo JAV dėl beveik visų aukšto lygio pajėgumų, reikalingų plataus masto karo veiksmams, ir trumpuoju laikotarpiu ji negalėtų viena patikimai apsiginti nuo didelio priešininko.

„Šio pareiškimo nereikėtų klaidingai suprasti kalbant apie jo reikšmę ateičiai. Jį reikėtų interpretuoti ne kaip argumentą už nuolatinę priklausomybę, o kaip įspėjimą skubiai keistis“, – visgi pabrėžia buvęs NATO žvalgybos ir saugumo sekretoriaus pavaduotojas Davidas Cattleris.

Kur Europai reikia pasitempti?

Nuo 2022 m., Rusijai pradėjus karinę invaziją ant Europos Sąjungos slenksčio, Senasis žemynas suskubo didinti išlaidas gynybai. Tarptautinio strategijų studijų instituto duomenimis, pernai Europoje gynybos išlaidų augimas ir toliau išliko rekordinis, o didžiąją šio augimo dalį nulėmė Vokietija. Regionas dabar sudaro daugiau nei 21 proc. viso pasaulio gynybos išlaidų, palyginti su 17 proc. 2022 metais.

2025 m. Europos Sąjungos šalių bendros gynybos išlaidos turėjo siekti 381 mlrd. eurų, o Jungtinė Karalystė gynybos biudžetui numatė 71,6 mlrd. eurų. Dar nuo plataus masto karo pradžios apie 170 mlrd. eurų Bendrija ir jos narės suteikė Ukrainai kaip finansinę, karinę, humanitarinę ir pabėgėliams skirtą pagalbą.

JAV yra didžiausios gynybos išlaidautojos, pernai tam skyrusios 921 mlrd. dolerių (apie 799 mlrd. eurų). Po jų eina didžioji konkurentė Kinija su maždaug 251 mlrd. dolerių (apie 216 mlrd. eurų) ir Rusija, skyrusi 186 mlrd. dolerių (apie 160 mlrd. eurų) – tai sudaro virš 7,3 proc. šalies BVP. Vokietijos žvalgyba atkreipia dėmesį, kad Maskvos išlaidos gali būti kur kas didesnės.

„Pagrindinis Europos rūpestis yra regioninis ir daugiausia susijęs su Rusijos keliama grėsme, – akcentuoja R. Lossas. – Tai yra didžiausius rizikos scenarijus, su kuriuo Europos gynybos planuotojai turi galynėtis.“

Europos atsakas bet kokioms grėsmėms efektyviausias, kai yra vieningas, todėl buvęs NATO pareigūnas D. Cattleris aiškina, kad daugiašalio žemyno silpnosios vietos yra veikiau struktūrinės, o ne taktinės.

„Viešųjų pirkimų fragmentacija, lėtas sprendimų priėmimas, ribotos atsargos, priklausomybė nuo JAV teikiamų pajėgumų ir nevienoda grėsmės suvokimo dinamika tarp regionų“, – vardija jis.

Ekspertas pabrėžia, kad Europa kenčia ne tiek dėl išteklių trūkumo, kiek dėl greičio, integracijos ir masto stokos.

Tuo metu R. Lossas europiečių dėmesį pirmiausia kreipia į apskritai išretėjusius Europos pajėgumus. Jis pažymi, kad seniai verda diskusijos apie žvalgybos gebėjimus, vadovavimą, valdymą ir kontrolę (angl. command and control), palydovinius pajėgumus.

„Būtent į šias sritis europiečiai turi nukreipti savo investicijas“, – teigia ekspertas.

O trumpuoju laikotarpiu Senasis žemynas turi atidžiai žvelgti į nuolat technologiškai besivystantį karą Ukrainoje ir priimti pamokas, iš kurių esminė yra oro gynybos ir ilgojo nuotolių ginklų svarba.

„Amunicijos atsargos taip pat yra vieni svarbiausių pajėgumų. Tačiau būtina surasti tinkamą balansą tarp pigios ir „kvailos“ amunicijos bei tarp brangios ir protingos. Tarp jų dviejų reikia rasti tinkamą proporciją. Negalima pernelyg investuoti vien į aukštųjų technologijų, ilgojo nuotolio, didelio tikslumo raketas ir pamiršti masinių artilerijos sviedinius. Būtent apie tai pastaruoju metu vyksta diskusija, ypač dronų karo kontekste“, – aiškina R. Lossas.

Branduolinis atgrasymas

Poslinkiai Baltųjų rūmų užsienio politikoje taip pat išjudino kalbas Europoje apie branduolinio atgrasymo politiką – į diskusijas apie tai jau įsitraukė Norvegija Švedija, Danija, Belgija, Nyderlandai, Graikija, Suomija ir Lenkija. Visų kalbų apie europinį branduolinį skėtį centre yra Prancūzija, kurios prezidentas Emmanuelis Macronas praeitą savaitę ilgai lauktoje kalboje paskelbė įsakęs didinti šalies branduolinių galvučių skaičių.

Prancūzija su Jungtine Karalyste – kita Europos branduoline galia – taip pat pernai pasirašė deklaraciją, kuria stiprinamas strateginis šių valstybių bendradarbiavimas branduolinės saugos srityje. Visgi Londonas čia yra kur kas labiau suvaržytas – branduoliniai Jungtinės Karalystės pajėgumai yra itin priklausomi nuo JAV.

Tikslus kiekvienos branduolinės šalies turimų kovinių galvučių skaičius laikomas paslaptyje, tačiau vertinama, kad Prancūzija turi apie 290 galvučių, Jungtinė Karalystė – 225. Daugiausia jų turi Rusija – apie 5 459, JAV iš viso turi apie 5 177 kovines galvutes, o Kinija – apie 600.

„Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės arsenalai nėra tokie lankstūs kaip Jungtinių Valstijų, kad galėtų valdyti eskalaciją krizės ar konflikto metu“, – pastebi ECFR analitikas.

Todėl net ir atgijus platesnėms diskusijoms Europos pareigūnai, taip pat ir NATO vadovas pabrėžia, kad žemynas nesiekia pakeisti JAV branduolinio skėčio, bet kalba apie tvirtesnį europinį atgrasymo sluoksnį, kuris stiprintų NATO patikimumą regione.

„Manau, kad branduolinę ginkluotę galinčių naudoti Prancūzijos orlaivių dislokavimas kitose Europos šalyse turbūt yra teigiamas signalas šia kryptimi, tačiau vis dėlto neįsivaizduočiau, kad tai galėtų tapti analogišku branduolinio dalijimosi modeliu, kokį Jungtinės Valstijos teikė NATO pastaruosius 60 metų – su bendromis konsultacijomis, bendru planavimu ir bendra priežiūra“, – pažymi R. Lossas.

„Europa neturėtų siekti atskiros ar lygiagrečios branduolinio atgrasymo struktūros. Tai sukeltų pajėgumų dubliavimą, silpnintų NATO sanglaudą ir krizinių sprendimų priėmimo metu sukurtų pavojingą dviprasmybę“, – taip pat nurodo Tarptautinio gynybos ir saugumo centro bendradarbis D. Cattleris.

Be to, Europos konvencinės gynybos naštą žemynui norinčios grąžinti JAV dabar nerodo jokių ženklų, kad ketintų mažinti savo branduolinę laikyseną čia. Pentagonas taip pat neseniai pareiškė, kad „ryžtingai priešintųsi“ šalių, tokių kaip Lenkija, Vokietija ar Skandinavijos valstybės, pastangoms kurti nuosavus branduolinius ginklus.

Dviejų krizių scenarijus

Visgi JAV ir Izraelio pradėtas puolimas Irane patvirtino kitus M. Ruttės išsakytus žodžius: „Mes vieni kitiems esame reikalingi. Kodėl mums reikia vieniems kitų? Aš jums pasakysiu – visų pirma todėl, kad ir Jungtinėms Valstijoms reikia NATO.“

Greitai besieskaluojantis karas Artimuosiuose Rytuose nepatogiai priminė Baltųjų rūmų šeimininkui, kad kritinėse akimirkose jis taip pat yra priklausomas nuo sąjungininkų. Teherano režimui plečiant karą visame regione JAV ėmė prašyti Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir Prancūzijos leidimo naudotis jų bazėms, kad galėtų vykdyti operacijas prieš Iraną.

Taigi, anot ekspertų, nepaisant agresyvios JAV prezidento administracijos retorikos ir išsikelto tikslo riboti vaidmenį Europos gynyboje, staigus ar net visiškas amerikiečių pasitraukimas iš Europos išlieka labai mažai tikėtinas. JAV vis dar turi strateginių paskatų likti žemyne.

Tačiau kortas čia gali sumaišyti netikėti scenarijai. JAV vis daugiau dėmesio telkiant į Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną, kritiškai vertinama, kaip užtikrintai amerikiečiai gebėtų reaguoti į dvi vienu metu Indijos ir Ramiojo vandenyno regione bei Europoje vykstančias krizes. Todėl Senasis žemynas turi toliau sparčiai didinti savo gynybinius pajėgumus NATO rėmuose, kad gebėti atgrasyti Rusiją nuo bet kokių puolimo planų.

„Jei Indijos ir Ramiojo vandenyno regione kiltų krizė, kuriai reikėtų Jungtinių Valstijų dėmesio, europiečiai turėtų gebėti padaryti daug daugiau, nei gali dabar, kad atgrasytų Rusiją nuo oportunistinio išpuolio prieš kurią nors Vidurio ar Rytų Europos šalį“, – nurodo ECFR analitikas.

„Ilgalaikis Europos tikslas turėtų būti patikima autonominė gynyba NATO viduje, o ne strateginis atsiskyrimas nuo Aljanso. Tai reiškia gebėjimą atgrasyti ir jei reikia, kariauti didelį konfliktą Europoje net ir tuo atveju, jei JAV dėmesys būtų iš dalies nukreiptas kitur“, – teigia D. Cattleris.