Ekonomistas Milovas: „Rusija jau beveik stovi ant sprendimo užbaigti karą slenksčio“

Pagrindiniai klausimai, susiję su JAV sankcijomis dviem didžiausioms Rusijos naftos bendrovėms ir 19-uoju Europos Sąjungos sankcijų paketu, lieka nepakitę: kiek skausmingos šios priemonės bus Rusijai ir kiek ilgai ji galės finansuoti karą Ukrainoje. Rusijos politikas ir ekonomistas Vladimiras Milovas sako, kad yra ir gerų, ir blogų naujienų, bet bendra išvada viena: esant dabartinei ekonominei padėčiai Maskva beveik stovi ant sprendimo užbaigti karą slenksčio. 

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.

„Šiandien yra labai svarbi diena, nes įvedame sankcijas dviem didelėms naftos bendrovėms. Rusijos energetikos politikos ramsčiai yra oficialiai atsidūrę JAV finansų ministerijos akiratyje. Tikiuosi, kad sankcijos bus trumpalaikės, nes tikiuosi, kad karas bus užbaigtas“, – taip praėjusią savaitę Donaldas Trumpas pakomentavo naujas JAV sankcijas įmonėms „Rosneft“ ir „Lukoil“.

Tuo pačiu metu ES šalių lyderiai Briuselio viršūnių susitikime galutinai patvirtino 19-ąjį ribojamųjų priemonių Rusijai paketą. Kaip pažymėjo ES užsienio politikos įgaliotinė Kaja Kallas, tai rodo, kad spaudimas Rusijai, siekiant užbaigti karą Ukrainoje, daromas iš abiejų Atlanto vandenyno pusių.

Komentuodamas naujas sankcijas, Ukrainos prezidentas pareiškė, kad tai aiškus signalas, jog karo tęsimas ir teroro plėtimas kainuoja labai brangiai. Pasak Volodymyro Zelenskio, Vašingtonas parodė gerą pavyzdį kitoms šalims, ragindamas jas prisijungti prie sankcijų.

Rusija savo ruožtu pareiškė, kad sankcijos gali pakenkti diplomatinėms pastangoms užbaigti karą ir kad Maskva tariamai išsiugdė „imunitetą“ Vakarų įvedamiems ribojimams.

„Ar verta bandyti dar vieną „vasaros puolimą“, kuris, akivaizdu, nebus sėkmingesnis, o išlaidos jam bus milžiniškos? Ne paslaptis, kad Rusija to sau daugiau leisti nebegali. Nežinome, ką darys Vladimiras Putinas, jis yra nenuspėjamas, bet išvados akivaizdžios: tai neveikia ir tai reikia stabdyti. Manau, kad jau prieita prie sprendimo, kad toliau tęsti karą nėra galimybės, slenksčio“, – interviu LRT.lt sakė V. Milovas.

Be kita ko, interviu metu aptarėme JAV sankcijų „Rosneft“ ir „Lukoil“ svarbą – teigiamas ir neigiamas jų pasekmes, kodėl D. Trumpas smogė būtent Rusijos naftos pramonei, ką tai reiškia šalims, kurios ir toliau perka rusišką naftą, kalbėjome apie 19-ojo Europos Sąjungos sankcijų paketo reikšmę ir kiek laiko V. Putinas dar galės tęsti karą Ukrainoje.

– JAV įvedė sankcijas dviem didžiausioms Rusijos naftos bendrovėms „Rosneft“ ir „Lukoil“. Kaip vertinate šį sprendimą? Ar galima sakyti, kad tai yra rimčiausias smūgis Rusijos naftos sektoriui nuo 2022 m.?

– Žinote, čia yra ir gerų, ir blogų naujienų. Dėl jūsų klausimo – aš iš principo prieštarauju požiūriui, kai nuolat ieškoma kokių nors smūgių Rusijos ekonomikai. Sankcijos yra kaip plytos: dedi vieną plytą, tada antrą, tada trečią, ir galiausiai susidaro siena, sukelianti rimtų problemų Rusijos ekonomikai. Kokių nors atskirų „supersankcijų“ paieška yra žalingas užsiėmimas, nes atitraukia dėmesį nuo sisteminio požiūrio.

Jei pažvelgtume atgal, daugelis sankcijų paketų sukėlė triukšmą: buvo sakoma, kad tai jau pačios rimčiausios priemonės, sustabdysiančios V. Putiną. Tačiau, kaip matome, jį greičiau sulaiko bendras sankcijų spaudimas – siena, o ne atskiros plytos. Todėl požiūris, kai atskiri sprendimai dėl sankcijų vertinami kaip „lemiami“, man neatrodo teisingas.

Gera žinia, kad tai yra pirmosios D. Trumpo administracijos patvirtintos sankcijos Rusijai. Visa kita nebuvo tiesioginės sankcijos: tam tikri tarifai Indijai, lyg susiję su Rusija, lyg ir ne, ribojamosios priemonės Serbijai, priimtos dar Joe Bideno administracijos laikais. Tačiau sprendimas įtraukti Rusijos fizinius ir juridinius asmenis į sankcijų sąrašą pirmą kartą priimtas šios D. Trumpo kadencijos metu, ir savaime tai yra geras signalas.

Tai net svarbiau nei konkrečios sankcijos „Rosneft“ ir „Lukoil“. Klausimas buvo, ar D. Trumpo administracija apskritai ketina grįžti prie sankcijų politikos. Ir pagaliau jie tai padarė – šis sprendimas savaime yra žingsnis teisinga linkme.

Antra gera žinia yra tai, kad pasirinkti tikrai rimti objektai sankcijų spaudimui: „Rosneft“ ir „Lukoil“ – pirmoji ir antroji pagal dydį naftos gavybos bendrovės. Turint omenyje anksčiau J. Bideno administracijos priimtus sprendimus įtraukti „Gazpromneft“ ir „Surgutneftegaz“ į Specialiai pažymėtų piliečių ir užblokuotų asmenų (SDN) sąrašą, iš viso sankcijos taikomos keturioms didžiausioms Rusijos naftos gavybos bendrovėms, kurios išgauna apie 75 proc. naftos ir yra didžiausios eksportuotojos.

Tai labai sunkins tarptautinę šių bendrovių ir jų patronuojamųjų įmonių, kurios išgauna ir eksportuoja naftą, veiklą. Problemų bus daug. Pavyzdžiui, jos turi ilgalaikes sutartis su pirkėjais Indijoje, Kinijoje ir kitose šalyse – dabar šiuos tiesioginius santykius teks peržiūrėti. Tai Rusijai sukels nemažai naujų problemų. Galų gale visa tai lems papildomas nuolaidas perkantiems naftą, o tai reiškia, kad Rusija praras pinigų. Iš esmės tai yra geras sprendimas. Vienintelis dalykas – tokių sprendimų reikia daugiau ir dažniau: vienu tokiu žingsniu nieko nesustabdysi.

– Tai – teigiama naujiena, o kokių neigiamų aspektų čia įžvelgiate?

– Kur kas prastesnė žinia, ir tai mane asmeniškai labai erzina, kad D. Trumpo administracija nenori dalyvauti kolektyviniuose Vakarų veiksmuose, pavyzdžiui, mažinant kainų lubas, plečiant sankcijas šešėliniam laivynui. Neseniai amerikiečiai atsisakė paremti Europos pasiūlymą dėl įšaldytų Rusijos aktyvų ir jų perdavimo Ukrainai. D. Trumpo administracija tarsi bando parodyti, kad „mes geriausiai žinome ir dabar priimsime tokį sankcijų paketą, kuris visus sunaikins“. Bet savaime tai nieko nesunaikins. O dalyvavimas bendrame Didžiojo septyneto sankcijų režime tikrai nepamaišytų.

Todėl manau, kad bandymas ieškoti savų būdų daryti įtaką Rusijai, kai logiškiausia būtų grįžti į Didžiojo septyneto šeimą ir kartu dirbti siekiant apriboti šešėlinį laivyną, diskutuoti dėl kainų ribos ir įšaldytų aktyvų, atrodo nesuprantamas ir neveiksmingas. Kitaip tariant, D. Trumpo administracijos siekis veikti atskirai verčia jos pastangas mažiau veiksmingomis, palyginti su koordinuotomis visų Vakarų šalių pastangomis. Tai pirmas dalykas.

Antras dalykas yra tai, kad „Rosneft“ ir „Lukoil“ jau seniai taikomi įvairūs apribojimai: dar 2014 m. prieš jas ir jų patronuojamąsias įmones buvo imtasi priemonių.

Tai reiškia, kad griežtai tariant, naujos sankcijos „Rosneft“ ir „Lukoil“ atžvilgiu nėra beprecedentis sprendimas. Taip, kaip jau sakiau, šios sankcijos įmonėms pakenks, o atsižvelgiant į jų mastą, turės neigiamą poveikį ir visai Rusijai. Tačiau negalima sakyti, kad bendrovės nebuvo tam pasirengusios, kad joms tai buvo netikėtumas, prieš kurį nesugebės rasti priešnuodžių.

Todėl pareiškimus, kad „nuo 2022 m. bus taikomos griežčiausios sankcijos“, niekais verčia faktas, kad „Rosneft“ ir „Lukoil“ turi nepaprastųjų situacijų planus tokiam atvejui. Klausimas dėl jų įtraukimo į sankcijų sąrašus buvo svarstomas jau seniai; daugeliui jų patronuojamų ir susijusių struktūrų, taip pat „Lukoil“ savininkams, jau yra taikomos sankcijos. Jiems tai nėra nauja tema – jie yra pasirengę.

Todėl, pakartosiu, veiksmingiau būtų, jei JAV prisijungtų prie kainų lubų mažinimo ir sankcijų šešėliniam laivynui. Juk akivaizdu, kad siekdamos apeiti naujas sankcijas „Rosneft“ ir „Lukoil“ pirmiausia naudos šešėlinį laivyną, o JAV šiam laivynui netaiko naujų priemonių.

– Kodėl, jūsų nuomone, norėdamas daryti spaudimą Rusijai, D. Trumpas pasirinko būtent naftos sektorių?

– Man sunku pasakyti, bet, sprendžiant iš jo paties ir administracijos atstovų komentarų, vyrauja įsitikinimas, kad Rusija – tai nafta, pagrindinės Rusijos pajamos gaunamos iš naftos, ir smogus naftai Rusija „žlugs“. Tai labai paplitęs įsitikinimas pasaulyje.

Bet, jei pažvelgtume į Rusijos federalinio biudžeto pajamas, daugiau nei 70 proc. jų sudaro su nafta ir dujomis nesusijusios įplaukos. Daugiau nei du trečdalius. Todėl mintis, kad Rusija egzistuoja tik dėl naftos, yra gerokai perdėta. Bet vyrauja toks įsitikinimas, todėl naftos sektoriuje ieškoma didelių tikslų.

Dar 2014 m. buvo diskutuojama, kad Rusija turi dvi didžiausias naftos bendroves, kurioms sankcijos netaikomos, ir kad joms reikia įvesti ribojimus. Tai sena tema, daug kartų aptarta, todėl nenuostabu, kad ji pateko į D. Trumpo administracijos akiratį. Manau, paaiškinimas yra būtent toks.

– Ką šios sankcijos reiškia aktyviai Rusijos naftą perkančioms šalims, pavyzdžiui, Kinijai, Indijai, Vengrijai?

– Čia yra vienas neaiškus momentas, nuo kurio daug kas priklausys. Kaip žinome iš ankstesnių sankcijų, pavyzdžiui, prieš metus įvestų bankui „Gazprombank“, dar J. Bideno administracijos laikais įvedant tokias priemones daugeliui JAV „draugų“ suteikiami vadinamieji atleidimai (angl. waivers). Sankcijų „Gazprombank“ atveju tokius atleidimus gavo Turkija ir Vengrija.

Labai svarbu atidžiai stebėti, kuriems iš Rusijos naftos pirkėjų ir „Rosneft“ bei „Lukoil“ kontrahentų jie bus suteikti. Esu įsitikinęs, kad Viktoras Orbanas, Recepas Tayyipas Erdoganas, Slovakija ir Kinija bandys gauti tokių išimčių. Nuo to, kiek atleidimų nuo sankcijų bus suteikta konkrečioms šalims, priklausys, ar tai bus realios sankcijos, ar tik nominalios.

Tuo tarpu jau dabar matome trumpalaikį naftos kainų šuolį – „Brent“ (etaloninė, Šiaurės jūroje išgaunama naftos rūšis – LRT.lt) staigiai sureagavo į paskelbtas priemones. Tokius trumpalaikius padarinius taip pat svarbu įvertinti, nes staigūs pokyčiai Rusijos naftos rinkoje gali lemti kainų augimą ir, paradoksalu, V. Putino pajamų didėjimą. Matome, kad pirmoji rinkų reakcija – naftos kainų augimas ir, atitinkamai, didesnės Rusijos pajamos.

Todėl reikia grįžti prie sisteminio požiūrio: kovoti su šešėline laivyba, mažinti kainų lubas, kad ateityje būtų galima sumažinti Rusijos pajamas iš naftos. O kol kas, per pastarąsias kelias valandas, dėl rinkos reakcijos į šias sankcijas pajamos, atvirkščiai, išaugo.

– Ar sankcijos vis dėlto gali kažkaip susilpninti Rusijos gebėjimą finansuoti karą Ukrainoje?

– Žinoma, ir tai jau vyksta. Labai gaila, kad Vakarų šalyse ši tema mažai analizuojama ir vyrauja nuomonė, kad jos neturi jokios įtakos. Tačiau matome Valstybės Dūmai pateiktą Rusijos biudžeto projektą artimiausiems trejiems metams: ten didelė įtampa. Bent jau popieriuje jie atsisakė toliau didinti karines išlaidas – kreivė lieka „plokščia“, be augimo. Tai turės neigiamos įtakos Rusijos gebėjimui kariauti.

Tai jau daro įtaką. Vakar buvo paskelbti nauji duomenys apie Rusijos pramonės veiklą rugsėjo mėnesį: jie rodo prasčiausius rezultatus per daugiau nei dvejus metus. Ginklų ir šaudmenų gamyba sumažėjo maždaug pusantro procento per metus. Karinės technikos gamybos augimo tempai yra mažiausi – sumenko nuo maždaug 50 proc. iki 6 proc. Rusijos karinės įmonės skundžiasi pinigų stygiumi.

Prieš porą mėnesių didelį interviu davė Sergejus Čemezovas – pagrindinės ginklų gamintojos „Rostec“ vadovas. Jis sakė, kad karinės įmonės dirba beveik be pelno, neturi pinigų – ir tai reali problema. Matome spalio pradžios naujienas: keletas didelių regionų – Sankt Peterburgas, Totorija, Baškirija, Samara – net kelis kartus sumažino išmokas už sutarties su Gynybos ministerija pasirašymą. Tiesiog todėl, kad nėra pinigų.

Taigi, taip, tai jau veikia. Manau, kad žiniasklaida turėtų aktyviau informuoti apie šiuos dalykus, nes Rusijos galimybės tęsti karą akivaizdžiai menksta. Tai puikiai iliustruoja praėjęs vadinamasis V. Putino vasaros puolimas: iš esmės jis susiaurėjo iki karo veiksmų 5–6 fronto ruožuose, be didesnių laimėjimų Rusijai. Praėjusią savaitę žurnale „The Economist“ apie tai buvo paskelbtas didelis straipsnis. Iš esmės vasaros puolimo nesėkmė daugiausia yra pinigų trūkumo, be kita ko, susidariusio ir dėl sankcijų, rezultatas. Norėtųsi daugiau ir efektyviau, bet sankcijų spaudimas veikia.

– Kartu su JAV sankcijomis 19-ąjį sankcijų paketą įvedė ir Europos Sąjunga. Ką apie tai galite pasakyti?

– Tai labai svarbu. Tiesą sakant, daug svarbiau nei tai, ką padarė D. Trumpo administracija, nes galutinai patvirtintas draudimas nuo 2027 m. importuoti rusiškas suskystintąsias gamtines dujas (SGD). Tai labai reikšmingas dalykas: kalbama apie maždaug 10 mlrd. JAV dolerių per metus Rusijai, be to, SGD tiekimas yra labai pelningas – jo sąnaudos yra mažos. Visų pirma kalbame apie eksportuotoją – bendrovę „Novatek“, gaunančią labai didelį pelną iš Rusijos SGD eksporto į Vakarų Europą.

Tiekimas tęsis dar vienerius metus, tačiau bent jau yra priimtas galutinis sprendimas dėl jo visiško uždraudimo po maždaug 14 mėnesių. Tai labai rimtas žingsnis į priekį – jis atims iš Rusijos nemažą pinigų sumą.

Be to, be 19-ojo sankcijų paketo, Europos Sąjungos Taryba patvirtino planą iki 2028 m. atsisakyti Rusijos naftos ir dujų – ne per sankcijų mechanizmą, o per prekybos teisės priemones. Tai reiškia, kad šį klausimą galima išspręsti, išvengiant galimo Vengrijos ir Slovakijos veto: pakeitimai bus įtraukti į teisės aktų pataisas ir, akivaizdu, bus priimti. Tai taip pat labai svarbi naujiena, nors, žinoma, norėtųsi, kad viskas vyktų kiek greičiau. Vis dėlto po ilgų diskusijų buvo nustatyti konkretūs terminai, iki kada bus visiškai atsisakyta Rusijos energijos išteklių.

Europos energetikos ir būsto komisaras Danas Jorgensenas pareiškė, kad ES neatnaujins rusiškų energijos išteklių pirkimo net ir tuo atveju, jei karas baigsis. Tai labai svarbus, iš esmės lemiamas pareiškimas.

Be to, 19-ajame sankcijų pakete yra numatytos reikšmingos priemonės prieš šešėlinę laivybą ir jos operatorius, prieš Kinijos ir kitų šalių įmones bei gamyklas, padedančias Rusijai apeiti sankcijas, priemonės prieš sandorius užtikrinančius Rusijos bankus. Kaip suprantu, numatomas ir naujas dalies bankų atjungimas nuo SWIFT.

Tai, ką daro Europos Sąjunga, yra svarbu būtent sisteminiame kontekste, apie kurį kalbėjau: žingsnis po žingsnio atimti iš V. Putino pajamas, technologijas ir galimybę apeiti sankcijas per trečiąsias šalis. Todėl 19-asis ES paketas ir plano atsisakyti Rusijos naftos ir dujų patvirtinimas yra labai svarbūs sprendimai, kurių buvo ilgai laukiama. Galiausiai jie buvo priimti.

– Kalbant apie bendrą Rusijos ekonominę padėtį, dar 2024 m., kai Andrejus Belousovas buvo paskirtas gynybos ministru, daug buvo kalbama apie ekonomikos permetimą ant „karinių bėgių“. Atsižvelgiant į situaciją, kiek laiko Rusija galės tęsti karą Ukrainoje?

– Aš sakyčiau, kad Rusija jau beveik stovi ant sprendimo užbaigti karą slenksčio. Matome didžiulę įtampą, įskaitant gynybos sektorių, kuris akivaizdžiai „nelaimingas“: nėra pelno, įmonės vos susidoroja su apkrovomis, nėra papildomų pinigų. Kaip matyti, ekonomikos perstatymas „ant karinių bėgių“ praktiškai nieko neduoda.

Geriausiai šią situaciją apibūdino Rusijos banko VTB vadovas Andrejus Kostinas. Liepos mėnesį vykusiame Centrinio banko finansų kongrese jis sakė, kad karinės išlaidos ekonomikai nieko neduoda: ši produkcija „kažkur išskrenda“ ir nepatenka į Rusijos rinką – grubiai tariant, ji nereikalinga. Ši jo frazė plačiai pasklido.

Karinė ekonomika negali ištempti civilinės ekonomikos. Faktiškai, kaip rašo dabartinio Rusijos gynybos ministro A. Belousovo įkurtas ir šiuo metu jo brolio Dmitrijaus vadovaujamas Makroekonominės analizės ir trumpalaikio prognozavimo centras, civilinėje pramonėje, neskaitant karinio sektoriaus, nuo praėjusių metų pabaigos vyrauja recesija. Visur minusas. Kaip matome, karinė ekonomika nepadeda likusiai ekonomikai, o pinigai jai taip pat yra riboti. Todėl Rusija stovi ant sprendimo, ar įmanoma visa tai tęsti, slenksčio.

Ką matome šiais metais? Didžiules išteklių sąnaudas, didelius žmogiškuosius nuostolius, didelę įtampą darbo rinkoje – tiesiog trūksta darbo jėgos. O kas bus kitais metais? Dar vienas „vasaros puolimo“ bandymas, kuris, akivaizdu, nebus sėkmingesnis, o išlaidos jam bus milžiniškos? Ne paslaptis, kad Rusija to sau daugiau leisti nebegali. Nežinome, ką darys V. Putinas, jis yra nenuspėjamas, bet išvados akivaizdžios: tai neveikia ir tai reikia stabdyti. Manau, kad jau prieita prie sprendimo, kad toliau tęsti karą nėra galimybės, slenksčio.