Bosnija po 30 metų: kaip gyventi vienoje valstybėje su savo tautos žudikais?

„Kartą olandų moksleiviai manęs klausė: kaip jūs, pasakodamas tokius dalykus, neverkiate? Pats nežinau. Bet tas dienas vis dar sapnuoju“, – sako Damiras ir parodo į ranką – kaip pašiurpo oda kalbant apie 1995-ųjų liepos įvykius Srebrenicoje, mums važiuojant per šį miestelį Bosnijos ir Hercegovinos rytuose, kur prieš trisdešimt metų įvyko didžiausios žudynės Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo.

Kaip kaimynai žudė kaimynus

Damiro tėtis buvo vienas iš daugiau nei 8 tūkstančių miestelyje nužudytų bosnių vyrų ir jo neišgelbėjo net tai, kad jis dirbo elektriku JT taikos palaikymo kariams. Tėčio palaikų likučiai bus atrasti ir šeima jį galės palaidoti tik po keliolikos metų. Damiras, kuriam buvo penkiolika, praslydo pro egzekucijos vykdytojų akis – jis spėja, kad tik dėl ūgio, nes kariai negailėjo ir paauglių.

Pagal serbų planą, bosniai iš Srebrenicos turėjo būti pašalinti per kelias dienas ir čia turėjo atsikelti serbai – vietiniai lygina, kad sumanymas buvo visai toks, kaip ir Rusijos Ukrainoje. Bosnių šiandien čia maždaug pusė.

Kalbėdami apie karą, gyventojai dažnai pabrėžia kontrastą tarp taikaus gyvenimo komunistinėje Jugoslavijoje ir karo pragaro, kai kaimynai, klasiokai, mokytojai, dar neseniai kvietę vienas kitą į savo religines šventes, apsimesdavo, kad nepažįsta kenčiančių ar žudomų, persekiojamų draugų, o kartais patys tapdavo jų budeliais.

„Iki man buvo 16, nežinojau, kas yra Bosnijos serbas, kas kroatas, kas musulmonas. Buvo daug mišrių santuokų. Ir vos per kelerius metus nacionalizmas, populizmas ir žiniasklaida sukūrė atmosferą, kai žmonės buvo pasiruošę ne tik žudyti vienas kitą, bet ir manė, kad daro gerą darbą“, – sako Bosnijos karą išgyvenęs Satko Mujagićius, kurio gimtasis miestelis buvo beveik visiškai sugriautas serbų, o šalia esantis Prijedoro miestas šiandien neoficialiai vadinamas daugiausiai karo nusikaltėlių turinčiu miestu pasaulyje.

Negali statyti paminklų

Šiandien vaizdas važiuojant į Srebrenicą gali priminti, pavyzdžiui, Ispanijos dalį, kur katalonai vėliavomis išreiškia nepriklausomybės siekį: tarp serbiškų trispalvių tik kartais galima pamatyti valstybinę vėliavą. Gali priminti ir Vakarų Krantą, Izraelio naujakurių ir palestiniečių kaimynystę, kur, net kai nevyksta susirėmimai, akivaizdžios kiekvienai grupei nubrėžtos ribos ir nuolatinė įtampa.

Dėl to, kad neturime jokio memorialo, mūsų visuomenė yra susiskaldžiusi.

Satko Mujagićius

Pasaulio akys po 30 metų vėl krypsta į Bosniją dėl to, kad karo nusikaltimai, net įrodyti teismų, šiandien neigiami, bijoma, kad kaltės nepripažįstantys serbai atsiskirs nuo sunkiai sulipdytos federacijos, o tada kruvinas konfliktas ir sienų brėžimas užsikurs iš naujo.

Dalis Srebrenicos genocido memorialo darbuotojų slepia, kad čia dirba, baiminasi dėl saugumo nedideliame mieste. Prie žymiųjų kapinių galima pamatyti dvi skirtingas policijos pajėgas, ir tai tik vienas šalies susiskaldymo ženklų: serbiškos dalies policija budi prie vartų, bet negali patekti į vidų.

Galima išgirsti ir apie bosnių diskriminaciją įsidarbinant viešosiose įstaigose.

Iškalbinga detalė – kelio ženklai. Pagal įstatymus, jie privalo būti užrašyti dviem valstybinėmis kalbomis, tačiau kai kur ne serbiškas užrašas vandalų buvo nutrintas. Bosniai piktinasi, kad per didžiuosius žudynių minėjimus kai kurie serbai garsiai švenčia. Iškyla pavienės provokacijos, grafičiai, sakantys, kad vieninteliai nukentėjusieji kare – tai patys serbai. Bet šiandien žinoma, kad nors Bosnijos karo metu karo nusikaltimus vykdė visos šalys, būtent prieš musulmonus buvo vykdomas sisteminis žudymas.

Vietinis gidas Almiras pasakoja, kad kai jis sustojo turistams parodyti vieną iš žudynių vietų, jam vietiniai iškvietė policiją.

„Jie sakė, kad keliame įtampą“, – sako jis.

Todėl atminimo vietos tragiškiems Bosnijos karo įvykiams statomos labai lėtai – net ir žymusis Srebrenicos memorialas atsirado tik su tarptautinės bendruomenės įsikišimu. S. Mujagićius šiandien kovoja dėl to, kad koks nors memorialas atsirastų Omarskos koncentracijos stovyklos vietoje, į kurią jis pateko būdamas dvidešimties.

Kol Vakarų diplomatai žinojo, bet neviešino, kad serbų pajėgos įkūrė koncentracijos stovyklas, Omarską demaskavo žurnalistai. Pasaulį apskriejęs vaizdas – už spygliuotos tvoros stovintys išsekę kaulėti vyrai – tapo dar vienu etninio valymo simboliu. Šiandien žinoma, kad čia, kukliausiu skaičiavimu, kalėjo daugiau nei trys tūkstančiai žmonių, kas ketvirtas žuvo.

Kalbėdamas apie tai, ką patyrė koncentracijos stovykloje, Satko lygina, kad mirti nuo kulkos stovykloje buvo dovana, nes prižiūrėtojai ieškojo būdų, kaip žudyti kuo originaliau.

Kaliniai dienų dienas leido sugrūsti tvankioje patalpoje, kartais iškviečiami apklausoms, kuriose būdavo kankinami ir dažnai nebegrįždavo gyvi. Prisiminimuose Satko liudija apie kalinių kastraciją, prievartavimus, traiškomus gyvų žmonių kūnus. Dažnai kaliniai buvo priverčiami nukankinti vienas kitą. Jiems kasdien buvo liepiama bėgti koridoriumi tarp juos daužančių karių, o tie, kurie krisdavo, būdavo užmušami. Kaip ir daugelis kalinių, Satko sirgo, vienu metu nebegalėjo paeiti, svėrė 50 kilogramų ir prisimena manęs, kad visi stovykloje buvę kaliniai bus nužudyti.

Iš stovyklos išvežtas reabilitacijai, Satko apsigyveno Nyderlanduose. Beveik kiekvieną rugpjūtį, kai minimos Omarskos išlaisvinimo metinės ir kiti vietos tragiški įvykiai, jis grįžta į gimtinę ir siekia, kad koncentracijos stovyklos vieta tampų memorialu. Kaip sako – nieko naujo statyti nereikia, nes liūdnasis baltas pastatas tebestovi. Bet įrengti atminties vietą nelengva, nes gyventojų daugumą po karo sudaro čia atsikraustę serbai, o vietos valdžia memorialui prieštarauja.

Buvo nuspręsta, kad jei mes neparodysime, kad esame gana galingi sustabdyti karą Bosnijoje, NATO neturės kredibilumo apsaugoti Rytų Europą nuo Rusijos.

Harisas Imamovićius

„Kartą jie suteikė tokį paaiškinimą: tai sutrikdytų etninius santykius tarp bosnių ir serbų. Iš esmės, kad jei grįžtame į 1992-uosius ir kalbame apie praeitį, tai kelia neramumų. Manau, kad yra priešingai: dėl to, kad neturime jokio memorialo, mūsų visuomenė yra susiskaldžiusi“, – mano Satko.

Kaip galima išgalvoti genocidą

Karas Bosnijoje baigėsi, kai įsikišo NATO ir metų pabaigoje sudavė smūgius serbų pajėgoms, o JAV 1992-ųjų pabaigoje surengė Daytono taikos susitarimą.

Apžvalgininkas, buvęs bosnių prezidento patarėjas Harisas Imamovićius sako, kad Lietuvos istorija ir NATO plėtimasis į Rytus čia savotiškai susipina su įvykiais Balkanuose.

„Po Šaltojo karo buvo manoma, kad galbūt NATO nebereikalinga. Bet galiausiai buvo nuspręsta, kad jei mes neparodysime, kad esame gana galingi sustabdyti karą Bosnijoje, NATO neturės kredibilumo apsaugoti Rytų Europą nuo Rusijos“, – LRT.lt sako pašnekovas.

Trijų tautų lyderiai susitarė, kaip veiks konfederacinė valstybė. Dar po dešimtmečio serbų prezidentas Slobodanas Miloševičius bus suimtas ir teisiamas už karo nusikaltimus, bet mirs nesulaukęs sprendimo. Svarbiausi vadai Radovanas Karadžicius ir Ratko Mladicius nuteisti kalėti iki gyvos galvos, jie bausmę atlieka Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje. Nuteistųjų už genocidą, masines žudynes, etninį valymą, masinius prievartavimus ir seksualinę vergovę, apgultis ir smurtą ir prieš civilius, kankinimus maždaug pusantro šimto, jie yra iš skirtingų tautinių grupių, nors dauguma – Bosnijos serbai.

Tačiau kai kuriems šiandien jie didvyriai, ir kol bosniai kovoja dėl atminimo vietų savo tautos tragedijai, serbiškąsias valstybės dalis puošia grafičiai su nusikaltėliais.

„Jie nesako: mums gėda, nenorime apie tai kalbėti. Radikalūs nacionalistai šlovina karo nusikaltėlius“, – sako H. Imamovićius.

Keliaujančius į Srebrenicos genocido memorialą serbų kiemuose palei pagrindinį kelią pasitinka kare žuvusių serbų – ne tik karių, bet ir moterų, vaikų – plakatai.

Socialiniuose tinkluose rastume teiginių, kad genocidas, žudynės buvo išgalvoti, kad vaizdo įrašai rodo kankinamus serbus. Viešai iš politikų pasigirsta subtilesni bandymai: siūloma iš naujo tirti įvykius, tvirtinama, kad vyko ne bosnių naikinimas, bet abipusės kovos. Pakalbinus Bosnijos serbus, dažnas papasakos apie jų pusės istorines nuoskaudas – Antrojo pasaulinio karo metu jau kroatų, bendradarbiavusių su naciais, įkurtas koncentracijos stovyklas, nužudytus serbus – sakoma, kad serbai bijojo, kad juos ištiks toks pat likimas.

„Srebrenicoje nebuvo jokio genocido. Ši sąvoka buvo išgalvota ir ji skirta serbams demonizuoti. Pagal pavienius sprendimus Hagos tribunole, jie nori sukurti kolektyvinę atsakomybę“, – taip pernai aiškino serbų lyderis Miloradas Dodikas.

Rusija ir naujo karo grėsmė

Karo nusikaltimų neigimas ir jį lydintis serbų separatizmas tampa ir politiniu, ir geopolitiniu reiškiniu. Serbams siekiant autonomijos teisėsaugos, mokesčių ir jėgos struktūrų srityse, ilgamečiui serbų lyderiui M. Dodikui buvo net skirta metų laisvės atėmimo bausmė ir draudimas šešerius metus eiti pareigas.

Lietuva yra viena iš ES valstybių, serbų lyderiui taikanti sankcijas, M. Dodikui taip pat draudžiama čia atvykti.

„Kodėl 30 metų nėra karo? Nes yra taikos užtikrinimo sistema. Sankcijos yra jos dalis. Tai vienintelis sėkmingas taikos susitarimas Europoje“, – sako H. Imamovićius paklaustas, kaip argumentuotų, kodėl reikalingos sankcijos.

Kartą rusų diplomatas man pasakė: „Jei JAV palaikytų serbus, mes palaikytume jus, kad tik destabilizuotume regioną, kad sukurtume galvos skausmą ES, amerikiečiams.“

Harisas Imamovićius

Šiandien pasigirsta balsų, kad Daytono taikos susitarimus reikėtų pakeisti, nes jie jau nuo pasirašymo laikomi palankesniais Serbijai. Pašnekovas sako besilaikantis pozicijos, kad bosnių tauta šiandien turėtų suprasti save ne tik kaip istorijos auką, o kitokia valstybė nei sudėtinga Bosnija ir Hercegovina, nors ir ne visada veiksni, – neįmanoma.

„Nes serbai ir kroatai bijotų, jei tik mes valdytume šalį. Suprantu, kad kroatai irgi nori dalyvauti valstybės valdyme, ir priimu šitą komplikuotą valstybės struktūrą, jei tik jie jaučiasi saugiau“, – kalba jis.

Dėl naujo karo grėsmės jis kol kas skeptiškas ir siūlo įsivaizduoti: jei bosniai nuo serbų atsitvertų siena, ji būtų tokio ilgio, kaip Rusijos ir Ukrainos karo frontas, 1200 kilometrų – kas tai saugotų, jei serbai neturi savo kariuomenės? Anot jo, nepaisant politinių krizių, bosniai „nesiruošia kovoti dėl mažų klausimų“.

„Bet jei Serbija bandytų mus okupuoti, mes kovotume“, – priduria H. Imamovićius.

Tačiau M. Dodikas į savo pusę bando lenkti bent jau policiją ir kitas teisėsaugos institucijas. Serbiškoji policija yra rengusi treniruotes su Rusija ir toks Maskvos dėmesys Balkanams kelia rūpestį dėl naujo konflikto kurstymo. Kaip tik prieš Srebrenicos genocido metines Rytų Sarajeve iškilo paminklas su padėka, kad 2015 metais rusų ambasadorius JT vetavo žudynių pripažinimą genocidu.

H. Imamovićius svarsto, kad Rusija serbus, tiek čia, tiek pačioje Serbijoje, remia strategiškai ir dėl istorinių priežasčių, o Belgradas turi regiono hegemono ambicijų: bendradarbiauja ir su Rusija, Iranu ir Izraeliu, ir net su Ukraina, sparčiai ginkluojasi. Kaip ir Rusija, Serbija siekia, kad JAV įtaka Europoje būtų minimali.

„Prisimenu, kartą rusų diplomatas man pasakė: „Jei JAV palaikytų serbus, mes palaikytume jus, kad tik destabilizuotume regioną, kad sukurtume galvos skausmą ES, amerikiečiams, kad turėtume svertų“, – teigia buvęs prezidento patarėjas.

Jo teigimu, pradėti karą serbai – ar vieni, ar su Serbijos, ar su Rusijos pagalba – nesiryžtų. Tačiau taiką išsaugo Vakarų įsikišimo baimė. Bent jau kol kas.

„Man nerimą kelia tai, kad amerikiečiai lėtai atsitraukia iš Balkanų. Joe Bideno administracija buvo griežtesni M. Dodikui ir Serbijai. Taigi, turime taikos struktūrą, kuri veikia. Jei europiečiai nori būti atsakinga supergalia, jie turėtų eiti ten, kur atsitraukia JAV“, – sako H. Imamovićius.

„Ginti savuosius, nepaisant nieko“: kaip galima nužudyti šimtus žmonių per dieną?

Pasak jo, istorijos iškraipymas, karo nusikaltimų neigimas Serbijoje taip pat yra „Rusijos vadovėlis“.

„Jiems neigti nusikaltimus lengva. Rusai ir serbai gyvena Antrajame pasauliniame kare, jiems visi yra naciai: tiek jūs, tiek mes. Šovinistams laikas nejuda.

[Nusikaltimų] neigimas nėra kognityvinė problema; klausimas ne tas, žino žmonės ar nežino [istoriją]. Tai yra politika. Neigimas jiems yra laisvės apibrėžimas. Mes esame komunitarinės visuomenės, asmens jausmai nėra tokie svarbūs. Kai yra įvykdomas nusikaltimas, nacionalistinė logika yra tokia: nusikaltimą padarė ne žmogus, o tautybė“, – sako H. Imamovićius.

Pašnekovas palygina, kad taip pat asmens atsakomybė už karo žiaurumus būdavo ištrinama ir karo metais. H. Imamovićius kartą ėmėsi eksperimento – aprašė Srebrenicos genocido eigą remdamasis griežtai vien serbų pasakojimais Hagos tribunole ir sako, kad galima pamatyti analogijų su Holokaustu. Žudynių metu šaudė tik nedidelė dalis, bet daug žmonių darė kitus dalykus: vairavo, kasė duobes kūnams, tiekė ginklus, kurą.

„Pavyzdžiui, buvo labai sunku rasti žmonių, kurie vykdytų egzekucijas. Turi nužudyti ne vieną, o kelis šimtus žmonių per dieną. Tai nelengva, daug kas atsisakė. Tai sužinoti man irgi buvo svarbu.

Jie žinojo, kaip išnaudoti žmones: mokėjo pinigus, grasino. Sakė: „Jei tu nežudysi, nužudysiu tave.“ Ir daug žmonių sakė: „Gerai, žudyk.“ Kai esi laisvas, gali taip padaryti. Ir jie nebuvo nužudyti. Bet silpnesni psichologiškai negalėdavo atsisakyti“, – prisiminė H. Imamovićius.

Jei ir toliau nekęsiu visos tautos, kuo aš skiriuosi nuo tų, kurie mums darė blogį? Jie mus atskirdavo pagal vardus.

Satko Mujagićius

S. Mujagićius aiškina, kad teisiniu požiūriu turėtų būti paprasta: reikia žiūrėti į nusikaltimą kaip tokį. Bet nacionalizmas pamina objektyvumą, tvirtina, kad savo tautos kančios yra nusikaltimas, o blogis, kurį padarė jos atstovai, – heroizmas.

„Žmonės mato juoda ir balta: ką darome mes, yra gynyba, patriotizmas. O tiesa yra per vidurį.

Yra tikėjimas, kad reikia ginti savuosius, nepaisant nieko. Manau, kad turime mąstyti aukščiau to, man ne problema pripažinti, kad Bosnijos kariuomenė darė karo nusikaltimus, gindami valstybę.

Lengva būti grupės dalimi, tai saugu, patogu. Būti išdidžiu serbu, rusu, vokiečiu, olandu. Bet toje pozicijoje labai sunku pripažinti, kad kažkas iš taviškių elgėsi blogai“, – svarsto jis.

Ar galima atgailauti per prievartą

Net ir Bosniją dalijant nesutarimams dėl istorijos, šiais metais buvo paskelbtas istorinis pirmasis teismo sprendimas dėl genocido neigimo. H. Imamovićius sako, kad iš pradžių abejojo naujo įstatymo veiksmingumu, bet šiandien vertina jį teigiamai. Kaltu pripažintas serbas, beje, gyvenantis už kelių kilometrų nuo Srebrenicos, po teismo patyrė socialinę izoliaciją.

„Serbai nuo jo atsiribojo. Esmė yra ne persekioti šimtą tūkstančių, bet išsirinkti vieną, ir kiti bus demotyvuoti. Logika tokia, kad žmonės vengia to, kuris turi problemų su teismais, kad ir koks nusikaltimas“, – apie genocido neigėjų teisinį persekiojimą sako H. Imamovićius.

Istorija įrodo, kad nusikaltimus žmogiškumui tautos pripažįsta tik su prievarta iš išorės, mano jis.

„Taip reikia daryti visuomenėse, kuriose vyko genocidas. Jungtinių Tautų Chartijos 7 straipsnis sako, kad galima įsikišti, jei kyla grėsmė taikai. Ar kas nors 1950 metais būtų suteikęs visišką suverenitetą Vokietijai, Austrijai, Japonijai?“ – priduria apžvalgininkas.

Teismuose istorinės teisybės bandė ieškoti ir kiti LRT.lt pašnekovai. S. Mujagićius už neapykantos kalbą į policiją kreipėsi dėl paties serbų lyderio M. Dodiko. Jis sako, kad lietuviai galėtų suprasti, ką jaučia bosniai, matydami nusikaltimų neigimą.

„Kaip Stalinas šiandien Rusijoje – daug žmonių mato jį kaip herojų. O taip nesunku pagooglinti, kiek žmonių jis nužudė. Tą patį matome Serbijoje“, – lygina jis.

S. Mujagićius neslepia, kad kaip ir daugelis karą išgyvenusių bosnių, jis po karo serbams jautė neapykantą. Kai tik sustiprėjo fiziškai po koncentracijos stovyklos, norėjo grįžti namo ir prisidėti prie kariuomenės – karas tada dar nebuvo pasibaigęs. Net ir gyvendamas Nyderlanduose ir išgirdęs, kad šalia serbai, jis stengdavosi jų vengti, kad tik nesusiginčytų – kai kurie bosniai su jais vis dar vengia bet kokio kontakto.

„Aš tada rašiau laiške: bijau, kad galėčiau nužudyti vaiką dėl to, ką jie mums padarė, ir nenoriu tapti tokiu žmogumi. Pasakiau: jei nuvažiuosiu, mirsiu kare arba po jo nusižudysiu. Tai buvo vidinė kova. Yra gryna neapykanta, kerštas, o kita vertus, supranti, kad tai nesi tu. Nenoriu tapti tokiu žmogumi. Nenorėjau grįžti į Bosniją ir gal tapti karo nusikaltėliu.

Dabar, kai kalbame, genocidas vyksta Gazoje ir pasaulis dėl to, tiesą sakant, daug nedaro.

Satko Mujagićius

Jei ir toliau nekęsiu visos tautos, kuo aš skiriuosi nuo tų, kurie mums darė blogį? Jie mus atskirdavo pagal vardus“, – apie savo vidinį virsmą pasakoja jis.

LRT.lt kalbinti pašnekovai sako, kad karas po 30 metų pasimiršta, ypač nes ir serbus, ir bosnius, ir visus Balkanus kamuoja tos pačios problemos: nedarbas, gimstamumo mažėjimas, masinė jaunimo migracija dėl ekonomikos – taip pat ir dėl nusivylimo politika. Keičiasi ir tautinė sudėtis, pavyzdžiui, drastiškai sumažėjo vietinių kroatų, kuriuos labiau vilioja gauti ES pilietybę. Sarajeve daugumą sudaro jau bosniai.

Šiandien į Satko gimtąsias apylinkes prie Omarskos grįžta vis daugiau tų, kurie iš ten buvo išvyti.

„Kai esu ten, nematau ir nejaučiu neapykantos ir susiskaldymo. Žmonės atsipalaidavę, elgiasi vienas su kitu normaliai. Galime sutarti, kad karas baigėsi. Bet jei pažiūri į socialinius tinklus, kartais atrodo, kad karas gali prasidėti bet kurią minutę“, – sako jis.

Kalbėdamas apie savo pastangas įrengti memorialą Omarskoje, jis pasakoja apie nerimą dėl karų Ukrainoje ir Izraelyje, kurie įrodo, bijo pašnekovas, kad iš istorijos dar nepasimokėme.

„Galime išmokti, kaip toli gali nueiti žmogus. Po Holokausto žmonės sakė: niekada daugiau, sutarė JT lygiu. Bet ne, jie nesustabdė genocido Bosnijoje, Ruandoje, o dabar, kai kalbame, genocidas vyksta Gazoje ir pasaulis dėl to, tiesą sakant, daug nedaro“, – sako jis.

Damiras, kurio tėtį nužudė serbų kariai, vėliau su šeima laimėjo bylą prieš Nyderlandų valstybę, kad ši atidavė savo darbuotoją į žudikų rankas. Jis sako, kad bent jau vietiniame sporto klube niekas nežiūri – bosnis tu ar serbas, jei esi malonus žmogus. Po daugelio metų ir jis grįžo iš emigracijos užsienyje ir būtent į Srebrenicą.

„Čia gyventi sunku, bet tai mano namai“, – sako jis.