Įšaldytų konfliktų kūrimas yra ilgalaikė Rusijos užsienio politikos strategija. Tačiau Ukrainoje šiam požiūriui galiausiai buvo mestas iššūkis. Tik Kyjivo pergalė gali visiems laikams atgrasyti Kremlių nuo tokių veiksmų.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „New Eastern Europe“ originalus kūrinys.
Rusija ir kiti autoritariniai režimai yra puikiai įvaldę paprastą, bet pražūtingą strategiją, leidžiančią kontroliuoti kaimynines valstybes, – įsiveržti, užimti dalį jų žemės, o tada nesibaigiančia diplomatija vilkinti karą. Šis modelis gerai pažįstamas: po karinės agresijos eina paliaubos, įteisinančios teritorinius laimėjimus, ir visa tai derybų būdu įforminama kaip taika. Eskalacijos vengiantys Vakarai ne kartą su tuo taikstėsi, laikydami šias nejaukias pauzes stabilumo forma. Tačiau Ukraina įrodė, kad ši iliuzija klaidinga.
Karas Ukrainoje parodė, kad įšaldyti konfliktai neužkerta kelio plataus masto karui. Geriausiu atveju jie jį atideda, o blogiausiu – garantuoja. Minsko susitarimai (2014–2015 m.), tuo metu laikyti diplomatiniu proveržiu, neišsprendė Donbaso krizės; jie suteikė Rusijai laiko pastatyti gynybinius įtvirtinimus aplink separatistų teritorijas, militarizuoti Krymą ir pasirengti 2022 m. prasidėjusiai plataus masto invazijai. Tokia pati žaidimo instrukcija buvo naudojama ir kitur: Sakartvele, kur dėl Rusijos invazijos 2008 m. Abchazija ir Pietų Osetija buvo okupuotos neribotam laikui, ir Moldovoje, kur Uždniestrė jau tris dešimtmečius išlieka Kremliaus kontroliuojamu subjektu.
Ukrainos atsakas – bandymas perrašyti taisykles. Kitaip nei 2015 m., Kyjivas atsisako naujų Minsko stiliaus paliaubų, suprasdamas, kad bet kokia „pauzė“ tik leistų Rusijai persigrupuoti naujam karui. Ukrainai kovojant ne tik už savo teritorijos susigrąžinimą, bet ir už tai, kad būtų galutinai nutrauktas įšaldytų konfliktų ciklas, Vakarai turi pripažinti, kas pastatyta ant kortos. Minsko stiliaus diplomatija mirė, ir pasaulis turi ją palaidoti visiems laikams.
Kaip „įšaldyti konfliktai“ tapo mėgstamiausiu Rusijos ginklu
Daugiau nei per tris dešimtmečius Rusija puikiai įvaldė karo be galutinės pergalės meną. Vietoj visiškos aneksijos ar ilgalaikės okupacijos Kremlius pasirinko subtilesnį metodą – ribotas invazijas, kurios baigiasi neribotomis paliaubomis, užtikrinančiomis ilgalaikį Rusijos priešininkės nestabilumą. Įšaldyti konfliktai leidžia Rusijai kontroliuoti kaimynines valstybes, neužsikraunant jų valdymo naštos, taip sukuriant pilkąsias zonas, kuriose Maskva turi realią galią, bet atsakomybė už valdymą tenka kitiems.
Moldovoje, Sakartvele ir Ukrainoje Rusija okupavo separatistinius regionus, įsitvirtino juose karinėmis priemonėmis, o paskui atliko „tarpininkės“ vaidmenį, užtikrindama, kad joks sprendimas nebūtų pasiektas. Maskva niekada nekėlė tikslo oficialiai aneksuoti šių teritorijų, ji tenori jas naudoti kaip nuolatinio spaudimo taškus, siekdama, kad kaimyninių šalių valdžia būtų silpna, susiskaldžiusi ir pažeidžiama.
Paanalizuokime, kaip laikui bėgant keitėsi įšaldyto konflikto strategija.
Moldova (1992 m. – dabar). Žlugus Sovietų Sąjungai, Rusija rėmė etninius rusų separatistus Uždniestrėje, taip užtikrindama, kad Moldova ir toliau išliktų geopolitinio neapibrėžtumo spąstuose. Maskva niekada nepripažino Uždniestrės nepriklausomybės ir nesiekė jos visiškos integracijos, tiesiog naudojo ją kaip derybinį kozirį, siekdama užkirsti kelią Moldovos ambicijoms tapti NATO ir ES nare.
Sakartvelas (2008 m. – dabar). Į Sakartvelo siekį prisijungti prie NATO Rusija atsakė karu, per jį okupavo Abchaziją ir Pietų Osetiją. Kitaip nei Moldovoje, Maskva oficialiai pripažino šiuos separatistinius regionus ir neribotam laikui įšaldė Sakartvelo siekius tapti NATO nariu.
Ukraina (2014–2022 m., 2022 m. – dabar). Donbaso konfliktas vyko pagal tą patį planą: Rusija 2014 m. apginklavo ir rėmė separatistus, o paskui pasinaudojo diplomatija (Minsko susitarimais), kad sustiprintų savo įtaką. Ukrainai toliau judant Vakarų link, Rusija eskalavo veiksmus ir 2022 m. pradėjo plataus masto invaziją.
Įšaldytus konfliktus Rusija traktuoja kaip ilgalaikės kontrolės priemonę, užtikrinančią, kad jos priešininkai išliktų silpni, susiskaldę ir negalėtų išsivaduoti. Tačiau ši strategija pasiteisino tik todėl, kad Vakarai ne kartą neteisingai suprato Rusijos ketinimus, vertindami paliaubas kaip tikrą taiką, o ne kaip taktinį delsimą. Šis negebėjimas suprasti tikrojo įšaldytų konfliktų pobūdžio suteikė Maskvai galimybę smogti vėl.
Karas Ukrainoje atskleidė, kad įšaldyto konflikto strategija yra melas
Ilgus metus įšaldyti konfliktai buvo laikomi pragmatišku, nors ir netobulu Rusijos agresijos valdymo mechanizmu. Vakarų lyderiai manė, kad teritoriniai ginčai gali būti neribotam laikui sustabdyti, išvengiant atviro karo ir išsaugant trapų status quo. Ukrainos karas pademonstravo, kad ši prielaida buvo klaidinga. 2022 m. prasidėję įvykiai parodė, kad konflikto įšaldymas neužkerta kelio karui, tik jį atideda ir dažnai didesne kaina. Įsivaizdavimas, kad agresorių galima sutramdyti daline okupacija ir diplomatiniais metodais, pasirodė esąs iliuzija.
Kitaip nei 2014–2015 m., kai prisidengiant diplomatiniu sprendimu Ukraina buvo spaudžiama pasirašyti Minsko susitarimus, 2022 m. Kyjivas kategoriškai atmetė bet kokius susitarimus, kurie leistų Rusijos pajėgoms likti ten, kur jos tuo metu buvo. Šis sprendimas buvo ne užsispyrusio pasipriešinimo aktas, o patirtimi paremtas strateginis skaičiavimas. Minsko susitarimai neatnešė stabilumo; jie leido Rusijai įtvirtinti Donbaso kontrolę, kartu rengiantis didesniam karui. Dar vienas panašus susitarimas būtų lėmęs panašų rezultatą.
Rusijai pradėjus plataus masto invaziją, daugelis Vakarų lyderių, vedami noro užkirsti kelią tolesniam eskalavimui, pasisakė už derybas. Kai kurie teigė, kad karo įšaldymas pagal esamas fronto linijas galėtų tapti ilgalaikių paliaubų pagrindu. Tačiau Ukraina jau buvo mačiusi tokio požiūrio pasekmes. Pernelyg ankstyvos paliaubos 2022 m., užuot nutraukusios karą, būtų jį tik atitolinusios. Suteikus Rusijai galimybę kontroliuoti okupuotas teritorijas, jos būtų tapusios būsimų puolimų placdarmu. Todėl Ukraina nusprendė priešintis, pripažindama, kad bet kokia ilgalaikė taika turės būti pasiekta pergalės mūšio lauke, o ne laikinos diplomatinės pauzės būdu.
Atsisakydama pripažinti dalinę okupaciją kaip susitarimą, Ukraina privertė tarptautinę bendruomenę pripažinti realybę, kuri ilgą laiką buvo ignoruojama. Rusija nesilaiko paliaubų; ji jomis naudojasi. Diplomatiniai susitarimai, kuriuose Maskva nėra įvardijama atsakinga už konfliktus, jų neišsprendžia, atvirkščiai – juos skatina.
Neutralios buferinės valstybės strategijos žlugimas
Ilgus dešimtmečius NATO plėtrą stabdė įsitikinimas, kad tokių šalių kaip Ukraina ar Sakartvelas integracija išprovokuos Rusiją. Vakarų politikos formuotojai manė, kad išlaikant šias valstybes neutraliomis buferinėmis zonomis bus išsaugotas stabilumas Rytų Europoje. Karas Ukrainoje parodė, kad ši prielaida buvo klaidinga. NATO neryžtingumas, užuot užkirtęs kelią karui, jį sukėlė.
Iki 2022 m. buvo plačiai paplitusi prielaida, kad saugumo garantijų siūlymas posovietinėms valstybėms sukels Rusijos atsakomuosius veiksmus. Realybė buvo priešinga. Maskva nepuolė NATO narių; ji nusitaikė į Ukrainą kaip tik dėl to, kad ši nebuvo Aljanso narė ir neturėjo oficialių saugumo garantijų. Šis suvokimas iš esmės pakeitė anksčiau NATO nepriklausiusių Europos valstybių strateginį mąstymą. Suomija ir Švedija, ilgą laiką pasisakiusios už neutralumą, greitai pakeitė savo pozicijas ir įstojo į Aljansą, suvokusios, kad būdamos už NATO saugumo skėčio ribų jos yra labiau pažeidžiamos nei priklausydamos Aljansui.
Šis pokytis turėjo platesnių pasekmių Europos saugumui. Šiandien NATO plėtra vertinama ne kaip destabilizuojantis veiksmas, o kaip būtina priemonė, siekiant atgrasyti nuo būsimų konfliktų. Iš Ukrainos karo išmokta, kad geopolitinių pilkųjų zonų kūrimas tik padrąsina autoritarinius režimus. Užuot užkirtęs kelią karui, neutralumas Rusijos agresijos akivaizdoje pasirodė esąs strateginis pažeidžiamumas.
Reikalinga nauja doktrina: Vakarai neturėtų versti Ukrainos dar kartą sutikti su Minsko stiliaus pertrauka ir neturėtų spausti Kyjivo derėtis, kol Rusijos kariuomenė lieka Ukrainos teritorijoje. Vienintelis kelias į tvarią taiką yra visapusis sprendimas – visiškas karinis Rusijos pajėgų pralaimėjimas arba pasitraukimas derybų keliu, nepaliekant okupuotos teritorijos neribotai Rusijos kontrolei. Istorija rodo, kad, privertus Ukrainą nutraukti ugnį dabar, artimiausiais metais, Rusijai susigrąžinus savo karinę galią, kils naujas karas.
Narystė NATO tik susigrąžinus visos teritorijos kontrolę yra strateginė klaida
Iki 2022 m. NATO dvejojo dėl Ukrainos narystės, nes baiminosi, kad tai išprovokuos Rusijos agresiją. Buvo daroma prielaida, kad delsimas pakviesti Ukrainą į Aljansą užkirs kelią karui. Tačiau, kaip parodė Vladimiro Putino pradėta plataus masto invazija, būtent dėl to Ukraina tapo Rusijos agresijos taikiniu. Išvada aiški: šalys, nepriklausančios NATO saugumo skėčiui, yra labiau, o ne mažiau pažeidžiamos.
Ukrainos narystės NATO atidėliojimas, kol ji visiškai kontroliuos savo teritoriją, yra tiesioginis V. Putino koziris. Tai skatina Rusiją neribotą laiką tęsti karą, užtikrinant, kad tol, kol bent nedidelė Ukrainos dalis bus okupuota, Kyjivas liks už Aljanso ribų. Tokia pati logika galioja ir situacijai Sakartvele, kur Rusija nuo 2008 m. yra okupavusi Abchaziją ir Pietų Osetiją ir daugiau nei dešimtmetį sėkmingai trukdo Sakartvelui tapti NATO nariu.
Ukrainos narystė NATO neturėtų priklausyti nuo teritorinės kontrolės. 1955 m. Vakarų Vokietija įstojo į NATO, nors Rytų Vokietija buvo sovietų okupuota, taip įrodyta, kad saugumo garantijos gali būti veiksmingos ir be valstybės suvienijimo. Panašus modelis leistų Ukrainai integruotis į Aljansą jau dabar, atgrasytų Rusiją ir užkirstų kelią dar vienam įšaldytam konfliktui.
Toks žingsnis iš esmės pakeistų jėgų pusiausvyrą Ukrainos naudai. Jei Kyjivui būtų suteikta narystė NATO dar tebekovojant, Maskvai būtų pasiųstas stiprus signalas, kad jos karinė kampanija žlugo. Rusija būtų priversta derėtis iš silpnesniojo pozicijų, nes žinotų, kad Ukrainos suverenitetą remia visas Aljansas. Ne mažiau svarbu ir tai, kad toks sprendimas atimtų iš Rusijos galimybę manipuliuoti įšaldyto konflikto dinamika. Jei narystė NATO nepriklausys nuo visiškos teritorijos kontrolės, Ukrainos žemių okupacija Kremliui nebebus naudinga derybų priemonė.
Daugiau jokių iliuzijų
Įšaldyti konfliktai niekada nebuvo taika; tai buvo Rusijos naudojama išlaukimo taktika. Nuo Minsko susitarimų iki paliaubų Sakartvele ir užsitęsusios aklavietės Moldovoje – šie vadinamieji diplomatiniai sprendimai buvo ne kas kita kaip spąstai, delsimas, leidęs Maskvai persigrupuoti ir vėl smogti. Ukraina sugriovė šią iliuziją, atsisakydama dar vieno Minsko susitarimo, nes žino, kad bet kokia pauzė šiandien yra tik kelias į naują karą.
Pasaulis gali dvejoti, tačiau Ukraina negali sau to leisti. Jei šis karas baigsis dar vienu Minsko susitarimu, visos Ukrainos aukos bus buvusios veltui. Vienintelis kelias į priekį – pergalė, nes visa kita yra tik kvietimas naujai invazijai. Ukrainai nereikia dar vienų trapių paliaubų. Jai reikia užbaigti tai, ką Rusija pradėjo, ir užtikrinti, kad šį kartą tai tikrai baigsis.
Šis karas nesibaigs dar vienomis trapiomis paliaubomis. Jis turi baigtis Ukrainos pergale, nes visa kita yra tik kelias į naują invaziją.
Khusanboy Kotibjonovas yra Niujorko universiteto politikos mokslų studentas ir Niujorko universiteto Wilfo politikos fakulteto tyrėjas, kuris daugiausia dėmesio skiria politinei strategijai ir autoritarinio režimo atsparumui. Jo tekstai publikuoti leidiniuose „The Hill“, „Geopolitical Monitor“, „Euromaidan Press“ ir „Kyiv Independent“. Jis specializuojasi Rusijos ir Eurazijos politikos srityje.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
