Kitą savaitę – nacių Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimo 80-osios metinės. Sausio 27-ąją minima tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Istorikai Aušvico-Birkenau muziejuje skuba įamžinti tragediją išgyvenusių žmonių prisiminimus.
Holokaustas – netolima istorija, tai rodo išgyvenusiųjų prisiminimai.
„Kai atvykome, SS pareigūnas pažvelgė į mus ir mostelėjo ranka į dešinę arba kairę. Nesupratome, ką tai reiškia. Bet vėliau sužinojome, kad pamatę įvertindavo – gali dirbti ar negali. Į vieną pusę – dirbantys, į kitą – seni žmonės ir vaikai. Sakydavo: „Esate nešvarūs, juk tris dienas praleidote traukinyje, jums reikia palįsti po dušu“. Juos nuvedė į didelį pastatą su užrašu „Pirtis“. Jis skelbė: „Įsitikinkite, kad žinote, kur padėjote drabužius“. Tada nuvesdavo į dušą, bet vietoj vandens buvo dujos. Deja, jie žuvo. Tarp jų buvo ir mano sesuo bei mama. Jas tada nužudė, o naktį sudegino“, – tragiškais prisiminimais dalijasi koncentracijos stovykloje išgyvenęs Tedas Bolgaras.
Holokausto esmė, pasakoja Aušvico siaubus išgyvenusieji, buvo žmogaus žiaurumas. Šių žiaurumų istorinė atmintis – tebeformuoja Lietuvos ir visos Europos kultūrą, bet atmintis prasideda Osvencimo pakraštyje, kur Lenkiją užgrobusi nacistinė Vokietija technologiją pritaikė mirčiai.
Skaičiuojama, kad nuo 1940-ųjų iki 1945-ųjų, kai stovyklų kompleksą išlaisvino Sovietų Sąjunga, čia mažų mažiausiai nužudyta 1 100 000 žmonių. Išgyveno tik maža dalis.
Dauguma aukų buvo žydai, taip pat lenkai, romai ir sovietų kariai.
Istorikų darbas Aušvico muziejuje prasideda su savimi, tik vėliau – su atmintimi.
„Kamuoja didelis nuovargis – nebūtinai fizinis, bet psichologinis. Kartais naktį staiga susapnuoju, kad vis iš naujo pasakoju istoriją, susijusią su šia vieta. Tą akimirką suprantu, kad man reikia atostogų“, – dalijasi Aušvico-Birkenau muziejaus gidas Jaroslawas Paluchas.
„Sakoma – pradėjus čia dirbti, arba labai greitai išeisi, nes istorija bus per sunki, tragedija – per skaudi, negalėsi rasti savo vietos, arba liksi ilgam. Jei šioje misijoje atrandi prasmę, tai padeda“, – sako Aušvico-Birkenau muziejaus multimedijos vadybininkas Pawelas Sawickis.
Gyvenimą tam paskiria 850 Aušvico muziejaus darbuotojų.
„Yra daug akimirkų, kai mokausi, kai kalbuosi su išgyvenusiais žmonėmis, kai skaitau istoriją, kai esu vietoje, kur turiu nufotografuoti vieną objektą ir esu su juo vienas. Tada leidžiu toms emocijoms mane užplūsti. Tai svarbu, man nereikia statyti sienos, kad atsiskirčiau nuo istorijos“, – dalijasi P. Sawickis.
Istorikai čia jaučią išskirtinę atsakomybę – kita karta galės apčiuopti artefaktus ir dokumentus, bet tiesiogiai nebeišgirs istoriją išgyvenusiųjų.
