Vokietijos kancleriui socialdemokratui Olafui Scholzui pirmadienį savanoriškai pralaimėjus balsavimą dėl pasitikėjimo jo Vyriausybe, Vokietijoje atvertas kelias pirmalaikiams Bundestago rinkimams. Kartu su permainų viltimi pakibo didelis klaustukas, ar nauji rinkimai ilgainiui padės sukurti stabilesnę Vyriausybę, kuri galėtų įpūsti naujos gyvybės nusilpusiai ekonomikai, padėti išspręsti migracijos ir karų keliamas problemas.
Apklausos signalizuoja, kad politinis kraštovaizdis bus pertvarkomas ir toną vėl galės užduoti konservatoriai CDU / CSU. Tačiau ir socialdemokratai SPD viliasi spurto metu reanimuoti savo reitingus. Rinkimų kampanija turėtų būti arši, nes Vokietija susiduria su daugybe iššūkių. Realiausi kandidatai į kanclerius – konservatorius Friedrichas Merzas ir socialdemokratas O. Scholzas – dabar vaizduoja galintys perkąsti vienas kitam gerkles, tačiau labai tikėtina, kad po rinkimų jiems gali tekti suremti pečius. Taip, kaip jau buvo ilgus Angelos Merkel vadovavimo šaliai metus, kai dirbo Didžioji koalicija, sudaryta iš konservatorių ir socialdemokratų.
Vasario 23 d. turėsiančių įvykti naujų rinkimų poreikis kilo po to, kai prieš gerą mėnesį žlugo Šviesoforo koalicija, kurią sudarė įprastai raudona vaizduojami socdemai, geltona spalva žymimi liberalai FDP ir žalieji „Grüne“.
Ekonomika, migracija, karas
Antradienį politinės partijos pradeda skelbti savo rinkimų programas. LRT.lt kalbinti politologai sutaria, kad svarbiausiu arkliuku šįkart bus ekonominiai klausimai. Vokietija pastaraisiais metais šioje srityje kolekcionavo blogas naujienas: darbo vietų mažinimas automobilių pramonėje, kaip antai „Volkswagen“, chemijos pramonės gigantai, kaip BASF, pranešė apie gamyklų uždarymus, nuosmukis mažmeninės prekybos sektoriuje ir vis garsiau girdimi vartotojų virkavimai dėl aukštų kainų. Nors 2023 m. Vokietijos bendrasis vidaus produktas siekė 4,186 mlrd. eurų ir taip užtikrino jai trečios pagal dydį ekonomikos pasaulyje po JAV ir Kinijos vardą, visgi netyla kalbos, kad didžiausia Europos ekonomika ne tik pasigavo slogą, bet tapo rimtu ligoniu.
„Rinkimų kampaniją formuos ekonomikos klausimai. Vokietijos ekonomika silpnėja, o partijos turi skirtingus požiūrius, kaip įveikti šį silpnumą“, – sako politologas Lukas Stötzeris, dėstantis privačiame Viteno Herdekės universitete. Kolegai pritaria ir vieną iš esminių skirtumų nurodo Miunsterio universiteto Politikos mokslų instituto profesorius dr. Matthias Freise: Konservatorių CDU / CSU sąjunga nori laikytis skolų stabdžio ir orientuojasi į taupymo priemones socialinėje politikoje. SPD ir žalieji, priešingai, linksta į skolų stabdžio sušvelninimą.
M. Freise mato dar dvi kertines temas: „Antroji tema – imigracija. Ji Vokietijai yra svarbi, nors dabar galbūt ne tokia svarbi kaip prieš kelis mėnesius. Trečioji sritis – saugumo politika: bus diskutuojama apie santykius su Rusija ir būsimą Vokietijos karinę orientaciją.“ Mokslininkas mano, kad nors nuvertus diktatorių Assadą Sirijoje politinė situacija pasikeitė, visgi per anksti tikėtis didžiulės pabėgėlių iš Sirijos išvykimo ar išsiuntimo iš Vokietijos bangos. Nors kai kurios partijos bando iš to pasipelnyti, tačiau iš esmės daugiausia dėmesio bus skiriama imigracijos kontrolei, siekiant užkirsti kelią nekontroliuojamai imigracijai. Ukrainos karo klausimas ir Vokietijos laikysena bus svarbesnė Rytų Vokietijoje, čia ant šio arkliuko bandys išjoti prieš ginklų tiekimą Ukrainai pasisakančios radikaliosios partijos – Alternatyva Vokietijai AfD ir Sahros Wagenknecht aljansas (BSW).
Nemėgiami kandidatai
Partijos yra paskelbusios ir savo kandidatus į kanclerio postą. Politologai sako, kad žaliųjų kandidatas į kanclerius Robertas Habeckas ir AfD kandidatė Alice Weidel neturi realių šansų užimti šio posto, tai tėra partijų bandymai pasigerinti savo matomumą rinkimų kampanijos metu. Kitaip yra su SPD ir CDU / CSU. Socialdemokratas O. Scholzas, nors ir nepopuliarus, tačiau vis dar laikomas realiausiu konkurentu konservatoriui F. Merzui, kuriam jau matuojami kanclerio batai.
SPD nutarė likti prie žlugusios Vyriausybės veido ir nepopuliaraus O. Scholzo, nors virė aistringa diskusija, ar nevertėtų vėliavnešio vaidmens perduoti populiariausiam šalies politikui, gynybos ministrui Borisui Pistoriusui. M. Freise mano, kad socdemai nesuklydo, nes B. Pistoriusui būtų pritrūkę ekonomisto patirties, ypač dabartinėje situacijoje, tad rinkimų debatuose jis būtų nesuspindėjęs. Taip pat šalies rytinėse žemėse jis nėra mėgiamas dėl pozicijos Ukrainos klausimu. Kitaip yra su O. Scholzu, kurio deklaruojama parama Ukrainai visgi yra su išlygomis, jis nuolat pabrėžia netieksiantis tolimojo nuotolio raketų „Taurus“ Ukrainai. Taip tikimasi rytinėse žemėse išlaviruoti kovojant dėl rinkėjų balsų. Didžiausia 66-erių teisininko išsilavinimą turinčio O. Scholzo stiprybė – jo patirtis politiniuose postuose.
„O. Scholzas yra išbraidęs visus politinius vandenis. Bus įdomu stebėti jo kovą televizijų debatuose su tokios patirties valdyme neturinčiu F. Merzu, kuris kelerius metus vadovavo savo partijos parlamentinei frakcijai, bet jis niekada nevadovavo ministerijai, niekada neužėmė kanclerio posto. Bus įdomu, kaip jie save pristatys ir ar tikrai sugebės įtikinti žmones savo privalumais“, – pasakoja M. Freise.
L. Stötzeris papildo: „F. Merzo silpnybė – jo dažnai nekontroliuojami impulsyvūs pasirodymai, neigiamai atspindimi žiniasklaidoje. Jo stiprioji pusė – jo charizma, susijusi su ekonomine kompetencija.“ Iš tiesų, 69-erių teisininko išsilavinimą turinčio F. Merzo populistiniai ir toli nuo tiesos nutolę pasisakymai, tokie kaip apie pabėgėlius, kurie neva Vokietijoje atima vietas iš Vokietijos piliečių eilėse pas odontologus, sukėlė daug pasipiktinimo. Didžiausias Vokietijos savaitraštis „Spiegel“ dar gegužę skyrė F. Merzo portretui savo viršelį ir pavadino jį skambiai „Friedricho Merzo demonai“.
Naujausi apklausų duomenys rodo įtemptą O. Scholzo ir F. Merzo kovą. Vokietijos visuomeninio transliuotojo ZDF politinis barometras praėjusią savaitę rodė, kad keliant klausimą, kuris kancleris būtų priimtinesnis, F. Merzas pirmavo tik šiek tiek – jį palaikė 45 proc. Tuo tarpu O. Scholzą prie Vyriausybės vairo mieliau matytų 43 proc., tai žymus dabartinio kanclerio šuolis į viršų nuo spalio, kai jis turėjo tik 37 proc. palaikymą. Nepaisant šio santykinio populiarumo tiesioginiame palyginime, abu politikai susiduria su neigiamais asmeniniais vertinimais: F. Merzas vertinamas minus 0,4, o Scholzas – minus 0,7 balais. Pasitenkinimas jų darbu taip pat nėra aukštas: tik 30 proc. apklaustųjų yra (labai) patenkinti F. Merzu, o O. Scholzu – vos 23 proc.
Kvepia Didžiąja koalicija
Jei rinkimai į Bundestagą vyktų ateinantį sekmadienį, apklausos sėkmę žada konservatoriams CDU / CSU. Visuomeninio transliuotojo ZDF politinis barometras sako, kad pirmoje vietoje yra CDU / CSU (apie 32 proc.), po jos seka radikali dešinioji AfD (apie 20 proc.), trečioje vietoje SPD (apie 17 proc.), žalieji (apie 12 proc.). Nauja politinė jėga BSW taip pat galėtų patekti į parlamentą su 5–8 procentais balsų, o FDP balansuoja ties 5 proc. riba, o kairioji „Linke“ nepatektų į Bundestagą su maždaug 3 proc. balsų. Šie apklausų rezultatai atspindi dabartinį politinį Vokietijos kraštovaizdį ir gali turėti didelės įtakos būsimoms koalicijos deryboms.
„Šiuo metu CDU / CSU pirmauja didele persvara ir manau, kad jie greičiausiai laimės šiuos rinkimus. Klausimas, ar jie laimės taip aiškiai. Galiu įsivaizduoti, kad SPD, jei dabar vyks tikra rinkimų kampanija, šiek tiek pagerins savo rezultatus. Tačiau galiausiai ji atsiliks nuo CDU / CSU. Nors galimo netikėtumo atmesti negalime, bet yra didelė tikimybė, kad kitai federalinei vyriausybei vadovaus F. Merzas ir tada bus sudaryta koalicinė vyriausybė. Klausimas, ar užteks dviejų partijų? Tikėtina Didžioji koalicija iš krikščionių demokratų ir socialdemokratų. Tačiau jeigu reikės trečiosios partijos, tada bus dar įdomiau. Juk Šviesoforo koalicija žlugo, nes trys partijos, kurios buvo tokios skirtingos, neišsilaikė drauge“, – dėsto Miunsterio universiteto profesorius.
Jis pastebi, kad jau kuris laikas vyksta svarbios permainos Vokietijos partinėje sistemoje. Ji tokia plati, kad iš esmės nebėra dviejų stovyklų. Daug dešimtmečių šalis turėjo dvi stovyklas. Dešinėje pusėje visada buvo CDU / CSU ir FDP stovykla, kairėje – SPD ir žaliųjų. Taigi, jei balsuojate šiandien, turite numanyti, kad gali būti sudarytos labai skirtingos koalicijos. Konservatoriams gali tekti derėtis ir su žaliaisiais, su kuriais požiūriai dažnai dar labiau skiriasi nei su socdemais, o bent jau Bavarijos CSU darbo su žaliaisiais perspektyva prilygsta košmarui. Šiuo atveju Didžioji koalicija būtų bene labiausiai patikrintas variantas. „CDU / CSU ir SPD turi bendro darbo patirties. Jie gali dirbti kartu, bet tai tikrai nebus didelis gyventojų džiaugsmas, – sako M. Freise. – Reikės susitarti dėl kompromisų. Jie greičiausiai reikš, kad ekonomikos politikoje bus priimtos lengvatos pramonei, bet tuo pačiu metu socialinės priemonės nebus taip stipriai sumažintos, kaip to norėtų CDU / CSU, o vietoj to bus taupoma, pavyzdžiui, klimato ir aplinkos politikoje.“
L. Stötzeris priduria: „Galiu įsivaizduoti, kad naujoje Vyriausybėje bus sušvelnintas skolų stabdys, siekiant paskatinti būtinas investicijas į ekonomiką, įgyvendinti infrastruktūros projektus ir paruošti kariuomenę.“
Dreba dėl patekimo į parlamentą
M. Freise prognozuoja, kad po rinkimų dideliais laimėjimais be konservatorių dar galės džiaugtis radikalioji AfD, nors ji skelbiama persona non grata ir su ja kitos partijos atsisako sudaryti koalicijas. Dar viena laimėtoja – nuo kairiųjų „Linke“ atskilusi BSW, kuriai šviečiasi pirmą kartą patekti į Bundestagą, o sėkmingi rinkimai rytinėse žemėse parodė, kad nauja politinė jėga tampa valdančiųjų koalicijų svarbiu partneriu. „Greičiausiai AfD ir Sahros Wagenknecht aljansas kartu gaus iki ketvirtadalio balsų. Tačiau jie nebus tokie stiprūs kaip Rytuose“, – mano politologas.
Didžiausiais pralaimėtojais greičiausiai bus SPD, nes jie ko gero neteks kanclerio posto. Taip pat FDP – jei nepateks į parlamentą, tai reikš, kad partijos lyderis Christianas Lindneris stipriai apsiskaičiavo provokuodamas konfliktus ir skyrybas Šviesoforo koalicijoje. Žalieji taip pat neteks dalies mandatų, tad visos buvusio Šviesoforo spalvos politiniame eisme priges. Kairieji „Linke“ gali taip pat patirti istorinę nesėkmę, jei jos neištrauks dėl tiesioginių mandatų kovojantys patyrę partiečiai.
Taigi dabar Vokietija gyvena ne tik šventiniu, bet ir rinkimų ritmu. Prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris artimiausiu metu, greičiausiai, gruodžio 27 d., pasiūlys paleisti Bundestagą, kad būtų galima laikantis įstatymuose numatyto grafiko pirmalaikius rinkimus surengti pasirinktą vasario 23 d. Balsavimo teisę Vokietijoje turi daugiau kaip 60 mln. piliečių. Balsuoti gali visi piliečiai, kuriems yra ne mažiau kaip 18 metų.
