Dešimtys tūkstančių ukrainiečių palieka karinius dalinius, traukiasi į kalnus ar tiesiog grįžta namo. Tačiau ne visi bėga iš mūšio lauko – neretai dezertyravimo priežastimi tampa staiga iškilusios šeimos problemos, visiškas išsekimas arba po trejų metų brutalaus karo atsivėrę emociniai randai. Pailsėję kai kurie renkasi grįžti į tarnybą.
LRT.lt pabandė susisiekti su vienu tokiu kariu. Kaip skelbė savo socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje, jis buvo priverstas pasišalinti iš kariuomenės po to, kai vadovybė neleido jam grįžti namo rūpintis vėžiu sergančia mama. Leidimo jis taip ir nesulaukė – ji po kelių mėnesių mirė.
„Pirmą kartą gyvenime pasijutau vienišas, pirmą kartą gyvenime man nesinorėjo gyventi. Turėjau tris savo gyvenimo ramsčius – mamą, draugus ir save. Mamos nebėra, mano draugai, geriausi iš mūsų, miršta, ir dabar likau tik aš“, – rašė jis.
Septynis mėnesius jis buvo veltui siuntinėjamas „nuo vieno kabineto prie kito“, bandant gauti leidimą grįžti namo. „Taigi nusprendžiau, kad man reikia laiko vienam, – rašė karys. – Neieškokite manęs, man viskas gerai, tai sąmoningas žingsnis. Aš grįšiu.“
Su juo susisiekti nepavyko – „Instagram“ platformoje jis neatsakė ir po dienos ištrynė savo viešą pareiškimą. Komentarai po jo žinute buvo nevienareikšmiški. Nors vieni reiškė solidarumą, buvo ir pavienių žmonių, kaltinančių jį „gėdingu poelgiu“.
Diskusijos apie dezertyravimo mastus Ukrainoje įgavo pagreitį rugsėjo mėnesį, kai iš mūšio lauko pasitraukė žymus, nuo 2019-ųjų kovojantis karys, radijo laidų vedėjas Serhijus Hnezdilovas. Jis teigė, kad tai daro norėdamas atkreipti dėmesį į kariuomenę kamuojančias problemas – kariai laukia žinių, kada jie fronte bus pakeisti naujais žmonėmis.
Po ilgų diskusijų balandžio mėnesį priimtame mobilizacijos įstatyme, pagal kurį Kyjivas siekia mobilizuoti dar bene 200 tūkst. karių, demobilizacijos pataisa buvo išbraukta. Kaip teigia Kyjivo pareigūnai, ir taip esant žmonių trūkumui, tai privestų prie fronto griūties.
„Svarbu apie tai kalbėti“, – sako Olena Khomenko, „Aktum“ kontoros Kyjive juristė, kuri specializuojasi karinėje teisėje. Ir nors ji tikslaus skaičiaus neatskleidė, jos darbovietė atstovauja „daugiau nei kelioms dešimtims“ kariuomenę be leidimo palikusių karių.
Taip pat skaitykite
„Kovojantiems svarbu būti išgirstiems, [...] kad kariuomenė išgirstų karių ir jų šeimų poreikius“, – sako ji, pridurdama, kad tai taip pat yra proga kariams sužinoti savo teises prieš priimant kalėjimu baigtis galintį sprendimą pasišalinti.
Anot Generalinės prokuratūros, savavališko pasitraukimo ir dezertyravimo skaičiai jau kelis kartus viršija pirmų ir antrų karo metų statistiką. Vien per šiuos metus iš dalinio be leidimo pasišalino beveik 35 tūkst. žmonių, o virš 18 tūkst. laikomi dezertyrais.
Tai skirtingi straipsniai, nurodo teisininkai – dezertyravimas rodo aiškų ketinimą pabėgti iš mūšio lauko, o „pasišalinimas be leidimo“ gali turėti kitas priežastis, kodėl galiausiai buvo priimtas sprendimas palikti tarnybos vietą. Nors abu užtraukia vienodą teisinę atsakomybę – nuo penkerių iki dvylikos metų kalėjimo – dezertyravimas laikomas sunkesniu nusikaltimu. Kurį straipsnį taikyti, prokurorai nusprendžia per ikiteisminį tyrimą.
Kaip pasakoja kariai Donbase, neretai pasitraukiama dėl prasto ir daug gyvybių kainavusio vadovavimo ar negaunant leidimo pereiti į kitą dalinį. Vienintelis būdas tai padaryti, sako jie, yra tiesiog pasišalinti ir iš karto prisijungti kovoti kitur. Neaišku, ar oficiali statistika atspindi tokius atvejus.
„Pavyzdžiui, esate puikus IT specialistas ir baigėte dronų valdymo kursus, o atsidūrėte automobilių remonto skyriuje. Tai pradeda jus erzinti, suprantate, kad nieko gero čia nenuveiksite, ir jūs neturite alternatyvos“, – pasakoja O. Khomenko.
Taip pat dažnas motyvas yra psichologinės karo traumos. Per beveik trejus metus brutalaus karo nepaliesti jo žiaurumų liko nedaugelis.
Kaip akcentuoja kariai ir jų artimieji, tai nėra bailumo išdava – šie žmonės neretai būna išgyvenę pražūtingus mūšius, gelbėję gyvybes. Tiesiog toliau tai daryti psichologiškai tampa per sunku.
Pavyzdžiui, vienas karys be leidimo pasitraukė iš dalinio, kai po vieno mūšio iš jų 156 karių kuopos gyvi liko vos 11, pasakoja skirtingus atvejus detalizavęs Ukrainos visuomeninis transliuotojas.
„Visų pirma, nepamirškime, kad [didžioji dalis] nebuvo profesionalūs kariai, pasiruošę tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tai paprasti piliečiai, kurie savo noru ir iniciatyva stojo į gynybą“, – sako teisininkė O. Khomenko.
Tai reiškia, kad daugelis buvo pažeidžiami psichologiškai, o tuo metu niekas ir negalvojo, kad plataus masto karas užsitęs tiek laiko.
„Pradžioje buvo tas entuziazmas ir noras ginti savo namus, kad visi viską tiesiog metė ir išėjo į niekur – daugelis net nebuvo pasirašę dokumentų, dėl ko paskui sunku net atsekti, kada ir kur jie pradėjo tarnybą“, – pasakoja teisininkė.
Praėjus laikui taip pat pradeda lįsti problemos šeimose, tai paskatina permąstyti savo sprendimą kovoti. Anot O. Khomenko, būtent čia ir susikerta moralinės dilemos su teise.
„Turime bylą, kuri pasiekė Aukščiausiąjį Teismą. Vyras paliko tarnybą, nes žmona tiesiog viską metė ir pasitraukė į užsienį, o namuose liko mažas vaikas, – pasakoja ji. – Pirmosios instancijos teismas jam skyrė lygtinę bausmę, bet prokuratūra nesutiko su tokiu švelniu nuosprendžiu.“
Nenorėdami formuoti precedento, nes tai galimai paskatintų kitus palikti tarnybą, jeigu jiems negrėstų kalėjimas, Ukrainos teisėsauga norėjo peržiūrėti bausmę.
„Apeliacinis teismas palaikė prokuratūrą ir kariui buvo skirti realūs treji metai kalėjimo. Dėl to vėl turėjome neišspręstą problemą su kūdikiu. Aukščiausiasis Teismas palaikė vėlesnį sprendimą ir kūdikis buvo apgyvendintas vaikų namuose“, – pasakojo teisininkė.
„Čia labai sunku pateikti teisingą vertinimą, nes mes suprantame karį ir jo situaciją. Bet suprantame, kokias pasekmes [švelnus sprendimas] galėtų turėti – jei dabar kas antras paliktų tarnybą, nes beveik visi namie turi vaikų, tėvų, sutuoktinių, tai būtų precedentas, kas karo metu kenktų nacionaliniam saugumui“, – pridūrė ji.
Trūksta rotacijų
Nepaisant dezertyravimo atvejų, fronte pagrindine problema išlieka pėstininkų ir ginkluotės trūkumas. Jų trūksta abiejose pusėse – rusų nepriklausoma žiniasklaida skelbia apie iš dronų komandų išimamus žmones ir priskiriamus prie „mėsos puolimų“ išretintų pėstininkų. Panašiai vyksta ir ukrainiečių gretose. Artileristai pasakoja, kad mažiausiai svarbūs įgulos nariai permetami į apkasus.
Svarbu pabrėžti, kad, nepaisant karo padėties, ši labai sudėtinga diskusija yra įmanoma tik Ukrainoje.
„Turėjome vieną dezertyrą tik 2022-aisiais, – Donbase spalio mėnesį sakė seržantas slapyvardžiu Snaiper. – Jis nebuvo dėl to kaltas. Sviedinys nukrito visiškai šalia, net jo racija buvo suskaldyta. Jis buvo psichiškai paveiktas, turėjo smegenų sukrėtimą, tai jis tiesiog pasitraukė. Bet po kurio laiko grįžo – dabar tarnauja kitoje brigadoje.“
Rugpjūčio mėnesį Kyjivas oficialiai leido be leidimo pasišalinusiems žmonėms sugrįžti į dalinį be jokių sankcijų. Tačiau tam pritarti turi jo vadai.
Būtent teisingas vadovavimas ir supratingumas padeda išvengti dezertyravimo atvejų, pasakoja kariai. Kai kurie daliniai išleidžia atostogų net į užsienį, kai tuo metu kiti vengia karius paleisti net trumpam poilsiui. Kariai pasakoja, kad po kiekvieno pasišalinimo atvejo per atostogas vėl kurį laiką užstringa poilsio prašymai.
„Labai sunku užsitarnauti pasitikėjimą ir pagarbą, bet ją prarasti gali per sekundę“, – sako Snaiper, pridurdamas, kad po dezertyravimo grįžusiais žmonėmis būtų sunku pasitikėti.
„Vietoj išėjimo be leidimo, būtų geriausia, kad būtų normalios rotacijos, – sako jis. – Labai daug kas priklauso nuo vadų, tada visos problemos gali būti išspręstos viduje.“
S. Hnezdilovas, pirmasis viešai pasitraukęs iš kariuomenės be leidimo, šiuo metu yra suimtas. Tai buvo jo viešumo kaina, nes, anot ukrainiečių visuomeninio transliuotojo, šalis sugeba teisinį persekiojimą pradėti vos apie 5 proc. visų atvejų. Teisėsaugai elementariai trūksta rankų.
Anot teisininkų, tai skatina karius mąstyti apie pabėgimą iš dalinio susidūrus su sunkumais, būtent dėl to, kad retas sulaukia teisinio persekiojimo. Tačiau anksčiau ar vėliau tai keisis.
„Ir mums viskas yra nauja ir su tuo mokomės gyventi, – sako O. Khomenko. – Atitinkamai kuriamas ir valstybės požiūris, kaip apsaugoti pažeidžiamus žmones. Karinės teisės požiūriu taip pat plėtojami precedentai [norint] surasti balansą.“
Galiausiai, viskas dažnai atsiremia į psichologinę karių būseną ir išsekimą. „Kariams tiesiog reikia daugiau poilsio“, – pridūrė O. Khomenko.
