Rusijos pajėgos Ukrainoje naudoja „Islamo valstybės“ (ISIS) grupuotės taktikas, kurias stebėjo Sirijoje ir Irake. Kryme toks hibridinis karybos modelis puikiai pasiteisino, tačiau kai taip nepavyko okupuoti Kyjivo, tebesitęsiantis bandymas jau kainavo Maskvai 450 tūkst. karių. „Nors tai nėra efektyvus kovos būdas, jis atnešė Rusijai ir Sovietų Sąjungai didelių pergalių. Jie gali aukoti vyrus tol, kol sugebės juos pakeisti. Kai nebesugebės, viskas baigsis“, – išskirtiniame interviu LRT.lt teigia Ekseterio universiteto dėstytojas dr. Omaras Ashouras.
Islamizacijos, džihadistų ir karybos tyrėjas pabrėžia, kad Rusija yra gerai įvaldžiusi hibridinio karo taktikas, mokėsi iš teroristinių grupuočių veiksmų, tačiau nesugebėjo pakartoti Krymo aneksijos sėkmės ir buvo priversta pereiti prie tradicinio kariavimo mase. Tačiau karių trūkumas kelia problemų Kremliui ir jei jis bus priverstas karui naudoti politiškai brangius karius, visuomenės nepasitenkinimas privers nutraukti karą.
„Jei Rusijoje kiltų didelis protestų judėjimas prieš mobilizaciją, karių siuntimą mirti, kova liautųsi. Tam nė nereikia Ukrainos pergalės“, – teigia O. Ashouras.
– Savo tyrimuose teigiate, kad Rusijos kariai ir kovotojai naudoja „Islamo valstybės“ taktikas. Ar Rusija mokėsi iš ISIS ir kitų grupuočių kovos veiksmų strategijos?
– Neseniai išleidau knygą „Kaip kovoja ISIS: karo taktikos Irake, Sirijoje, Libijoje ir Egipte“. Tai didesnio projekto dalis, jame aš analizuoju, kaip kovoja mažesnioji, silpnesnioji pusė. Kai rašiau šią knygą, buvau Ukrainoje ir bandžiau suprasti, kaip Ukraina, silpnesnioji pusė, kovojo 2014 ir 2015-aisiais.
Tyriau pirmąjį ukrainiečių kontrpuolimą 2014-ųjų vasarą ir kalbėjausi su kariais, kurie išvyko iš Krymo. Jie man aiškino, kas pusiasalyje įvyko dar prieš invaziją ir aneksiją 2014-ųjų sausį–kovą. Tai, ką jie papasakojo, labai priminė tai, ką mačiau tirdamas įvykius Rakos mieste, kurį ISIS puolė du kartus, pirmąjį – 2013-ųjų rugsėjį. Ten vyko visa serija informacinių ir psichologinių operacijų, kuriomis siekta arba „įbauginti priešininką“, arba mobilizuoti civilius, dalį ginkluotųjų pajėgų savo tikslams. Vyko infiltracija – Rakos atveju į sukilėlių gretas, karines struktūras, Krymo atveju į Ukrainos saugumo ir karines tarnybas, ištisos serijos žmogžudysčių ir pagrobimų, kuriama daugybė melagingų fasadinių organizacijų, kurios neva yra religinės, politinės arba socialinės, bet iš tiesų tėra hibridinio karo operacijos dalis. Kai pakankamai destabilizuoji visuomenę, kaip tai buvo padaryta Kryme ir Rakoje, tuomet pergalę apsaugai konvencinėmis pajėgomis, raumenimis.
Kryme 20 tūkst. Rusijos karių tiesiog apsaugojo pergalę, o ne ją pasiekė. ISIS tą patį padarė Rakoje, kur neturėjo didelių pajėgų, todėl tikslą įgyvendino technika – automobiliais su kulkosvaidžiais. Viskas panašu buvo ir Donbase 2014–2015: rusai naudojo daugybę savadarbių sprogmenų, jais pridengdavo pajėgų atsitraukimą ir žengimą pirmyn, vykdė įvairių formų terorizmą, grobė civilius, vykdė žmogžudystes, seksualinį smurtą, prievartavimus, kurie apima ir vyrus – dalis ukrainiečių karių nelaisvėje buvo iškastruoti Donecko ligoninėje. Seksualinio smurto pavertimas ginklu Ukrainos kare vyksta nuo pat pradžių, tai ISIS naudojama taktika, jie taip bandė sunaikinti ištisas žmonių bendruomenes. Prie viso to pridėkime visą tautą, ištisas visuomenes demonizuojančią propagandą.
Tyrimą tęsiu, nes mes sužinome vis daugiau apie tai, kas įvyko Chersone, kur per okupaciją rusai taip pat seksualinį smurtą pavertė ginklu, palikinėjo savadarbius sprogstamuosius užtaisus ir t. t. Daugiau sužinome, kas įvyko ir Kyjivo apskrityje, ten per okupaciją buvo palikta 18 tūkst. sprogmenų žmonių namuose, vaikų parkuose, taip siekta pridengti atsitraukimą, bet ir kuo daugiau žmonių nužudyti – iš esmės terorizuoti visuomenę. Mes tai vadiname masinių žmogžudysčių terorizmu, nes juo siekiama ne tik sukelti psichologinį efektą, baimę, kaip, pavyzdžiui, elgdavosi IRA – padėdavo bombą prekybos centre ir paskambindavo policijai – bet iš tiesų sužeisti, padaryti žalos. Toks terorizmas yra ISIS bruožas, bet ir Putino stilius.
Kalbant apskritai apie tai, kaip rusai kaunasi, galima išskirti du skirtingus kovos būdus, nors tai ir kiek supaprastintas požiūris. Kryme vykdyta daugiau ISIS stiliaus operacija, kuri 100 proc. buvo sėkminga. Jie užėmė geostrategiškai svarbiausią Ukrainos dalį ir už tai nesumokėjo, nes tikros sankcijos buvo įvestos tik po Malaizijos avialinijų MH17 orlaivio numušimo, o Krymo aneksija kainavo vos 1 kovotojo, net ne Rusijos reguliariosios kariuomenės kario, gyvybę. O Ukrainai tai kainavo visą teritoriją ir oro, pakrančių apsaugos pajėgas.
Kai jie bandė pakartoti šią operaciją be 20 tūkst. karių Charkive, nepavyko. 2014 m. balandžio 7 d. buvo paskelbta Charkivo „liaudies respublika“, kuri išgyveno vos 12 valandų. Rusai vykdė hibridines, psichologines operacijas, infiltracijas, skleidė propagandą, bet neturėjo pajėgų apsaugoti pergalės, todėl „respublika“ griuvo. Jie bandė Krymo operaciją pakartoti Kyjivo apskrityje 2022-ųjų vasarį, vyko infiltracijos, žmogžudystės, į Bučą, Irpinę ir kitas vietas atvyko spec. pajėgų daliniai, bet operacija žlugo. Tada jie bandė pasiekti pergalę konvencinėmis pajėgomis ir tai jiems kainavo virš 450 tūkst. žuvusių, sužeistų, į nelaisvę paimtų ir perbėgusių karių. Visos pajėgos, kurios užpuolė Ukrainą 2022-ųjų vasarį, yra sunaikintos. Kyjive rusai negalėjo pakartoti Krymo sėkmės, todėl turėjo griebtis konvencinių pajėgų. (...) Taigi dvi didžiosios kategorijos yra konvencinis ir hibridinis karas, pastarasis, ISIS kariavimo metodas, buvo gerokai sėkmingesnis.
– ISIS yra nevalstybinis veikėjas, organizacija ir silpnesnioji pusė, kuri kovėsi su valstybe. Kodėl Rusija griebėsi tokių taktikų?
– Tai labai pigus, kainos atžvilgiu efektyvus karybos būdas. Atrodo, buvęs CŽA vadovas yra pasakęs, kad kartais drakonai kaunasi kaip gyvatės, apie tai yra rašęs kolega Davidas Kilcullenas. Kaip sakiau, operacija Kryme jiems kainavo 1 gyvybę, o ne 450 tūkstančių.
– Kiek čia yra Rusijos „inovacijų“, o kiek tai apskritai partizaninio karo taktikos?
– Rusai yra labai išsilavinę hibridiniame kare, tai turi šaknis dar sovietinėje „maskerovkoje“, kuri sovietų karybos enciklopedijose minima jau praėjusio amžiaus 5-ajame dešimtmetyje.
Bet taip pat žinome, kad armijos pamiršta išmoktas pamokas. Puikiausias to pavyzdys yra amerikiečiai, kurie visiškai pamiršo kovos prieš sukilėlius pamokas Vietname ir Irake jiems teko to mokytis iš naujo. Tas pats nutiko ir rusams, kurie pamiršo sovietų armijos pamokas ir dabar daugelį jų turėjo vėl išmokti.
ISIS buvo visiškai nedidelė organizacija, neturinti ginklų pranašumo, ji buvo silpnesnioji pusė ne tik palyginti su valstybinėmis pajėgomis, bet ir su sukilėliais. Kai Faludžoje ji sudarė sąjungą su kitomis 6 sukilėlių organizacijomis, buvo mažiausia iš jų, tas pats įvyko ir Rakoje, Sirijoje ir Irake. Tačiau itin efektyviais metodais jie sugebėjo ne tik užimti ir kontroliuoti gerokai stipresnių oponentų teritorijas, bet ir kurį laiką jas išlaikyti.
Manau, rusai iš to mokėsi, nes jie gana atidžiai stebėjo Siriją tiek prieš savo intervenciją, tiek jos metu, nors tai ir reikėtų labiau patyrinėti. Manau, ten jie suprato, kad reikia veikti būtent šitaip, o jų pajėgumai gerokai didesni, todėl jiems buvo lengviau nei ISIS.
– Tačiau tokias taktikas gali panaudoti tik kelis kartus, juk priešininkas taip pat mokosi? Kaip vyksta šis procesas, ar Vakarų šalys mokosi ir reaguoja į tai, ką gali padaryti Rusija?
– Žinoma, daug ką lemia ir kita pusė. Karo Ukrainoje karybos stilius smarkiai keičiasi kas tris mėnesius dėl to, kad kita pusė prisitaiko, pati inovuoja, todėl nuolat reikia imtis naujų priemonių.
2022-aisiais aš buvau vienas iš vos kelių ekspertų, kurie viešai žiniasklaidoje teigė, kad Rusijos planai neišdegs, nors JAV generalinio štabo vadas sakė, kad Kyjivas kris per 72 valandas, CŽA analitikai tokiuose leidiniuose kaip „Newsweek“ ir „The Times“ tvirtino, kad Kyjivas kris per 72–96 valandas.
Aišku, viskas galėjo pakrypti bet kuria linkme, bet aš buvau įsitikinęs savo pozicija, nes mačiau, kas įvyko 2014–2022 metais Ukrainos ginkluotosiose pajėgose, savanorių daliniuose, visuomenėje ir institucijose. Pokyčiai buvo ryškūs, jie buvo geriau pasirengę ir net jei daug rusų taktikų suveikė – matėme įvykius Ukrainos pietuose, kur Rusijos 58-oji armija ne tik iš Krymo pasiekė Chersoną, bet tokias vietas kaip Melitopolis, kuris turėjo būti įtvirtintas. Ukraina nepatikėjo ir Rusijos pajėgų telkimu Baltarusijoje, manė, kad tai melas, bandymas priversti pajėgas laikyti prie Kyjivo. (...) Bet kai invazija prasidėjo, jie stojo į mūšį, Nacionalinė gvardija, kariuomenė, kovėsi visi. Tai labai skiriasi nuo to, kas vyko Kryme. Jie buvo žymiai geriau pasirengę psichologiškai, galbūt nebūtinai logistiškai ir organizaciškai. Panašiai, kaip ir Charkivo atveju 2014-aisiais, visi matė, kas įvyko Kryme ir buvo pasirengę geriau.
Bet reikia išmokti dar daug pamokų, ir NATO šalys tam skiria nepakankamai dėmesio. Aljansas neturi puolimo veiksmų strategijų, planų, visuomenės mano, kad gyvena visiškoje taikoje, nėra didelių grėsmių. Todėl reikia atlikti dar daug darbo ir Ukrainoje, ir kitur.
– Pastaruoju metu daug kalbama apie Rusijos hibridines operacijas, sabotažą Vakaruose, kad jis tampa vis agresyvesnis. Prie ko tai gali vesti?
– Matėme didelio masto karinių saugyklų sprogdinimus, atakas prieš politikus, prieš Rusijos režimą dirbančius žmones. Bet dėl žvalgybų tarnybų pasirengimo dabar apsauga yra padidinta. Todėl nors tokios atakos kaip prieš Litvinenką ir Skripalį tebėra įmanomos, gynyba jau sustiprinta.
Vis tik, tokios atakos gali įvykti, nes tai Rusijos kariavimo ir veikimo būdo dalis – bandoma pasinaudoti galimybėmis. Jie kapos ir kapos, žiūrės, kur yra galimybė kažką padaryti. Kas juos kiek atgraso, tai įvykiai Ukrainoje, todėl turime būti dėkingi ukrainiečiams, kurie šiandien yra pirmoji gynybos linija, už pasiaukojimą.
2022-aisiais matėme, kad Rusijos Vakarų karinė apygarda, kuri turėtų kautis prieš NATO šalis, Kaliningrado korpusas, pirmoji tankų armija buvo sunaikinti Ukrainoje. Juos reikia atkurti, aprūpinti iš naujo. Todėl dabar Rusija nėra pasirengusi didelei karinei eskalacijai prieš NATO.
– Rusija savo karines problemas bando spręsti ir kovotojus verbuodama užsienyje.
– Taip, Rusijai reikia daug karių, todėl ji ėmėsi nesisteminių priemonių – įvyko „dalinė mobilizacija“, „Wagner“ vykdė mobilizaciją Rusijos kolonijose, verbuoti kovotojai užsienyje. Dabar Rusijos kariuomenės gretose kaunasi žmonės iš šalių nuo Filipinų iki Nigerio, Nigerijos ir Senegalo. Yra nepaliečių, kurie teigia buvę apgaule įvilioti, esą jiems žadėtas apsaugininkų darbas prekybos centruose, o jie tapo kariais Ukrainoje.
Tokio užsieniečių verbavimo politinė kaina yra mažesnė. Rusija pralaimėjo pirmąjį Čečėnijos karą, nes jame naudojo šauktinius, jie prastai parengti, todėl greitai arba žūva, arba tampa belaisviais, yra jauni, todėl jų motinos protestuoja. Kai čečėnai apsiautė Grozną, kuriame buvo apie 10 tūkst. rusų karių, tarp jų ir daug šauktinių, jų motinos ėjo į Kremlių, kad šis derėtųsi.
Kad nekartotų tokios klaidos, Putinas stengėsi vengti siųsti šauktinius ir kitus politiškai brangius karius į Ukrainą, siuntė arba reguliarios armijos dalinius, kurie yra geriau parengti, arba mobilizavo kalinius, užsieniečius. Tačiau žmonių jiems vis tiek trūksta ir jie turės rasti būdų tęsti mobilizaciją, galbūt kažkada pamatysime dar vieną dalinę arba visišką mobilizaciją.
Dabar jie bando užkamšyti skyles, atsiradusias dėl netekčių, bet neturi pajėgumų vykdyti puolimą. Kaip matėme Charkive, jie nėra efektyvūs būtent dėl žmonių trūkumo. Jų veiksmai paremti mase, ir Ukraina prarado dalis teritorijų ne dėl savo kovinio neefektyvumo, bet dėl to, kad Rusija turi didelį masės pranašumą. Vienu metu Bachmute Ukrainos ir Rusijos karių žūčių santykis siekė 1:7, bet problema tame, kad rusai galėjo pakeisti tuos 7, o ukrainiečiai vieno – ne. Tačiau mus nustebino, kiek daug Rusijos, buvusios Sovietų Sąjungos šalių, piliečių yra pasiryžę imti pinigus mainais į riziką kautis. Bet tai jau kitas, sankcijų klausimas.
– Tačiau tokie Rusijos daliniai yra neefektyvūs, prastai parengti?
– Taip, jie turi daug problemų, todėl ir nematome didelių Rusijos pasiekimų. Jiems tai turi milžinišką kainą, vienu metu, JK gynybos ministerijos skaičiavimais, jie prarasdavo virš 800 vyrų per dieną. Tai milžiniškas skaičius, nežinau nė vienos šalies, kuri sugebėtų kasdien prarasti tiek karių ir tęsti puolimą. Per dvejus metus jie neteko apie 450 tūkst. karių ir vis dar tęsia puolimą, invaziją, gynyba yra visai kas kita, kai saugai savo namus. Tai rodo, kad autoritarizmas yra itin pavojingas ne tik kaimynėms, bet ir tos pačios šalies piliečiams, kurie yra aukojami.
Ir nors tai nėra efektyvus kovos būdas, jis atnešė Rusijai ir Sovietų Sąjungai didelių pergalių. Jie gali aukoti vyrus tol, kol sugebės juos pakeisti. Kai nebesugebės, viskas baigsis. Jei Rusijoje kiltų didelis protestų judėjimas prieš mobilizaciją, karių siuntimą mirti, kova liautųsi. Tam nė nereikia Ukrainos pergalės.
