Šiemet Lietuvoje jazminai žydi neįprastai gausiai. Jų kvapas užlieja miestų gatves, sodus ir kiemus, primindamas vasaros grožį, šeimos susibūrimus ir ramias birželio popietes. Tačiau ne visiems jazminai reiškia vien džiaugsmą. Kai kuriems jie primena akimirką, kai į įprastą gyvenimą įsiveržė okupacija, represijos ir prievarta.
Šį pasakojimą išgirdau birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Vievio miesto kapinėse vykusiame Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių pagerbimo minėjime. Juo pasidalijo Dalia Charūnienė, prisimindama savo tėvelio Viktoro Opulskio išgyvenimus. Klausantis šių žodžių buvo sunku nejausti, kaip praeities istorija persipina su dabarties pasaulio įvykiais.
Viktoro prisiminimas prasideda beveik idiliškai. Birželio 13-oji, Antaninės. Šeima susirinkusi sode Kaune, ragauja močiutės rabarbarų pyragą, geria dėdės Antano gamintą obuolių vyną, dainuoja ir mėgaujasi vasaros vakaru. Tačiau ore tvyro sunkiai nusakomas nerimas.
Jaunuolių smalsumas nuveda į Ąžuolyną. Ten – neįprastas vaizdas: vienas po kito važiuoja atviri sunkvežimiai, pilni sovietų kareivių. Kariškių vis daugėja, jie ginkluoti, žmones veja šalin ir neleidžia prieiti arčiau. Niekas dar nežino, kas vyksta, tačiau nuojauta kužda, kad artėja kažkas blogo.
Vakare šeima grįžta prie stalo. Dėdė Antanas užtraukia dainą, artimieji dar ilgai bendrauja ir skirstosi namo susitarę kitą rytą vėl susitikti. Atrodo, kad gyvenimas teka sava vaga.
Tačiau trečią valandą nakties į duris pasibeldžia ginkluoti kareiviai.
Taip prasideda ilgiausia Viktoro Opulskio gyvenimo kelionė – tremtis į Sibirą, lageriai ir aštuoniolika metų trukusi kova už išlikimą. Iš Lietuvos jis buvo išvežtas šešiolikos metų jaunuolis, o sugrįžo jau brandus vyras, kurio jaunystę pasiglemžė sovietinio režimo represijos.
Ši istorija šiandien skamba ne kaip tolima praeitis, o kaip gyvas perspėjimas. Europoje tebevyksta karas Ukrainoje, pasaulyje daugėja geopolitinės įtampos židinių, o milijonai žmonių yra priversti palikti savo namus. Tai skaudžiai primena, kad laisvė, saugumas ir taika nėra savaime suprantami dalykai.
Viktoro prisiminime ypač sukrečia kontrastas tarp ramios kasdienybės ir staiga užgriuvusios nelaimės. Vieną vakarą žmonės švenčia vardadienį, dainuoja po obelimi ir planuoja rytojų. Kitą naktį jų gyvenimas negrįžtamai pasikeičia. Būtent taip istorija dažnai paliečia paprastus žmones – netikėtai ir negailestingai.
Todėl tokie pasakojimai yra svarbūs ne tik kaip šeimos ar tautos atminties dalis. Jie padeda suprasti dabartį. Jie primena, kad už kiekvienos žinios apie karą slypi konkretūs žmonės, šeimos, vaikai ir jų likimai. Tokie kaip Viktoro Opulskio.
Stovint Vievio kapinėse tarp tremtinių ir politinių kalinių kapų, klausantis Dalios pasakojimo, buvo lengva suprasti, kodėl istorijos pamokų negalima pamiršti. Jos reikalingos ne tam, kad gyventume praeitimi, o tam, kad geriau suprastume dabartį ir atsakingiau kurtume ateitį.
Šiandien Kaunas vėl skęsta jazminų žieduose. Daugeliui jų kvapas reiškia vasarą ir grožį. Tačiau Viktoro Opulskio atmintyje jazminai liko nerimo, baimės ir nežinomybės simboliu. Tai kvapas, lydėjęs paskutinį vakarą namuose prieš ilgą tremties kelią.
Kai pasaulyje vėl girdime karo griaustinį, šis prisiminimas įgauna ypatingą prasmę. Jis primena, kad tarp ramaus šeimos vakaro ir istorinės tragedijos kartais tėra viena vasaros naktis. Todėl saugoti laisvę, taiką ir istorinę atmintį yra ne tik pareiga praeičiai, bet ir atsakomybė ateities kartoms.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
