Baimė, kad Rusija gali panaudoti branduolinius ginklus – jei ne kare Ukrainoje, tai potencialiame konflikte prieš NATO – paralyžiuoja Vakarus. Todėl ne viena Europos šalis skuba pabrėžti, kad nesiųs savo karių į Ukrainą, o ši netaps Aljanso nare, nes tai sukeltų branduolinį karą. Bet ar toks Vakarų neryžtingumas nepakerta branduolinio atgrasymo?
Branduolinis atgrasymas neveikia?
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pavasarį sukėlė ne tik Kremliaus propagandistų, bet ir NATO sąjungininkų pyktį. Nepaisydamas Vašingtono ir Berlyno raginimų tylėti, jis viešai pareiškė, esą kai kurios Vakarų šalys svarsto siųsti savo karių į Ukrainą.
Dėl drąsių pasisakymų ir idėjų prieš kelerius metus karūnuotas „ekspertu valdžioje“, E. Macronas atliepė ne vieno buvusio kariškio, pareigūno ir analitiko kritiką, kad Vakarai sau prisibraižė per daug raudonųjų linijų ir pernelyg aiškiai pasakė Maskvai, ko nesiims. Vietoje to, E. Macrono manymu, Vakarai turėtų kurti „strateginį neapibrėžtumą“ – priversti Kremliaus režimą dvejoti, ko imsis sąjungininkai.
Taip pat skaitykite
Paryžius tikina, kad tai – platesnės E. Macrono strategijos dalis. Jis jau kurį laiką ragina žemyno šalis rimčiau žiūrėti į savo saugumą, vystyti karo pramonę, ruošti visuomenes potencialiam karui su Rusija, pasisako ir už Ukrainos narystę Aljanse. Prancūzijos valdantieji sluoksniai rimtai rengiasi scenarijui, kad į Baltuosius rūmus gali sugrįžti Donaldas Trumpas, kuris mažintų JAV įsitraukimą į Europos saugumą. Didžiausia baimė – Rusijos grėsmės akivaizdoje europiečiai gali likti vieni.
Todėl dar pernai Bratislavoje E. Macronas pareiškė, kad Europos interesai kartu yra ir esminiai Prancūzijos interesai. Kitaip sakant, šie galėtų būti ginami branduoliniais ginklais, kaip numatyta Prancūzijos branduolinėje doktrinoje. Tai galėtų būti amerikiečių „branduolinio skėčio“ pakaitalas. Tačiau dvi Europos branduolinės valstybės – Prancūzija ir Jungtinė Karalystė – kartu turi 515 branduolinių užtaisų, o Rusija jų turi 5 580.
Todėl abejonių kelia pati branduolinio atgrasymo idėja. Prancūzijos pareigūnai yra įsitikinę – užtenka ir nedidelio kiekio užtaisų, kad priešininkas jaustų grėsmę. Bet dalis analitikų tuo abejoja, nes Europos šalys, palyginti su JAV ar Rusija, yra itin mažos, todėl branduoliniai smūgiai joms turėtų pragaištingų pasekmių.
Branduolinis atgrasymas veikia, LRT.lt teigia Rusijos branduolinės ginkluotės ekspertas Maximas Starchakas, ir aiškiausias to įrodymas – Maskva nežengia toliau žodinių atakų prieš Vakarų karinę paramą Ukrainai, o po incidentų NATO pasienyje bando deeskaluoti padėtį.
„Jei Rusija nebijotų NATO branduolinio komponento, šalies pareigūnai negąsdintų Vakarų savo branduoliniais ginklais“, – tvirtina ekspertas.
Tokie gąsdinimai yra preventyvi Rusijos branduolinio atgrasymo strategijos dalis.
„Rusijos ir Vakarų praktikos yra labai asimetriškos, kas kyla iš Vakarų skrupulų, atsakomybės jausmo. Viena iš Vakarų baimių yra tokia, kad proaktyvūs Vakarų veiksmai – ekonominės, finansinės sankcijos, informacinės, kibernetinės kampanijos, karinės jėgos demonstravimas, dislokavimas, subversija – gali Maskvai sudaryti įspūdį, kad Vakarai su ja kariauja, ir išprovokuoti tiesioginę Maskvos ataką“, – LRT.lt nurodė Prancūzijos Tarptautinių santykių instituto (IFRI) tyrėjas Dimitri Minicas.
Vladimiras Putinas ir kiti Kremliaus režimo pareigūnai jau kalba, kad Ukrainoje kariauja su visais Vakarais, tvirtina, esą vakariečiai paskelbė negailestingą slaptą karą, kuriuo siekiama sunaikinti Rusijos valstybę. Tačiau dažnai tai palaikoma Rusijos vidaus auditorijai skirta propaganda.
„Europos sostinės turi susimąstyti apie šią realybę ir neapsiriboti klaidingais debatais apie branduolinių ar konvencinių pajėgų priemonių svarbą atgrasant Rusiją. Čia naudingi visi įrankiai, kol jie ir jas naudojančiųjų nusiteikimas atitinka aiškiai išdėstytą tikslą“, – pabrėžia D. Minicas.
Todėl ekspertai ragina Baltijos šalis, kitas NATO Rytų flango valstybes kurti konvencinį atgrasymą – investuoti į savo gynybą, didinti pasirengimą ir įrengti įtvirtinimus pasienyje su Rytų kaimynėmis. Tokiu būdu Maskvai nereikėtų svarstyti branduolinio karo galimybių, užtektų matyti, kad invazija sukels pakankamai didelių rūpesčių ir be branduolinio skėčio.
Kada Maskva gali panaudoti branduolinį ginklą
Neseniai leidinys „Financial Times“ paskelbė gavęs senus 2008–2014 m. Rusijos karinius planus, kuriuose aprašyti ir branduolinių pratybų scenarijai.
V. Putinas pernai viešai sakė, kad Rusijos branduolinė doktrina šiuos ginklus leidžia naudoti dviem atvejais: atsakant į priešininko suduotą smūgį ir jei „kyla grėsmė Rusijos valstybės egzistencijai, net jei naudojami konvenciniai ginklai“.
Tačiau „Financial Times“ gautuose dokumentuose aprašyti scenarijai, kai branduolinio ginklo panaudojimo slenkstis yra žymiai žemesnis nei „egzistencinė grėsmė Rusijai“. Tai atitinka Vakarų stebėtojų svarstymus, kad Rusija bandytų „eskaluoti, kad deeskaluotų“ konfliktą ir taip siektų išvengti JAV įsitraukimo į besiplečiantį karą, priversti konfliktą užbaigti greitai ir sau palankiomis sąlygomis.
„Jausmas, kad branduolinis atgrasymas neveikia, kyla iš neaiškios Rusijos politikos. NATO šalys nesuvokia, kokiomis sąlygomis Rusija gali panaudoti branduolinius ginklus. Rusai bando išgąsdinti europiečius tuo, kad Rusijai nereikia bijoti NATO, tačiau būtina smogti pirmajai, nes sąjungininkai nedrįs atsakyti tuo pačiu, – sako M. Starchakas. – Rusija ir jos lyderiai bando sėti baimę, nes mano, kad Europoje jos neliko. Tai informacinio karo dalis.“
Tik Rusijos gynybos ministerijos ekspertai svarsto galimybes kurti specialius Rusijos kariuomenės dalinius, kurie būtų atsakingi jau ne už atsakomojo, o pirmojo branduolinio smūgio sudavimą, karinės pajėgos taip pat norėtų didinti savo dislokavimą bazėse netoli JAV sienų, siūlo aktyviai demonstruoti naujausius Rusijos ginklus, reklamuoti jų bandymus.
„Tuo norima pagąsdinti NATO ir JAV, kad nekiltų minčių kažkaip painiotis į konfliktą su Rusija. O formuluotės apie ilgalaikį Rusijos karą prieš Aljansą gali apimti labai įvairius dalykus: ir jėgos demonstravimą, ir informacinį karą, darbą su opozicija, spec. pajėgų operacijas Aljanso šalyse, bendradarbiavimą su NATO oponentais. Šia prasme, taip, Rusija ruošiasi ilgalaikei konfrontacijai su NATO“, – pabrėžia M. Starchakas.
Kol kas Maskva nesiima keisti savo branduolinės doktrinos, bet ekspertai ragina Vakarus neatsipalaiduoti.
„Kad ir koks bus scenarijus, Vašingtono ryžtas ir proaktyvumas ginti sąjungininkus nusvers svarstykles. Kremlius supranta tik jėgą. JAV ir ypač Europos Sąjunga privalo tai suvokti, net jei jiems tai neatrodo natūralu, ir elgtis atitinkamai – pirmiausia peržiūrėti savo atgrasymo strategiją, liautis aiškinti, kad NATO nesiekia karo su Rusija. Akivaizdu, toks karas nepageidaujamas, bet atvirai tai tvirtinti yra kontrproduktyvu“, – teigia D. Minicas.
