„Manęs tą naktį namuose nebuvo, nes nuvykau į trimetės anūkėlės gimtadienį pas dukrą į Sumų miestą. Nelaimės nenujaučiau – vakare telefonu pakalbėjau su sūnumi ir palinkėjau saldaus miego vyriausiam anūkui Aleksejui, kurį vakarais mokiau skaityti. Pusę dvyliktos nakties netikėtai prižadino kaimynės riksmas telefone: „Dega visi namai tavo gatvėje.“ Puoliau skambinti sūnui su marčia, bet jų telefonai tylėjo“, – pasakojo Tatjana Putiatina.
Šią 61-erių metų moterį sudegusio namo kieme sutikau praėjus kelioms dienoms po tragedijos. Ji tada lėtai braidė po pelenus, rinkdama žaislų bei asmeninių daiktų nuolaužas, ir siaubo apimtomis akimis paprašė paskambinti po dviejų savaičių, nes tuo metu pasakojimas pavirsdavo nesibaigiančia rauda.
Sūnaus, marčios ir trijų anūkų per Rusijos skraidyklės sukeltą gaisrą netekusi moteris į Charkivą atsikraustė iš gretimo Belgorodo regiono Rusijoje. Į Ukrainą aštuoniolikmetė mergina prieš 43-ejus metus atvyko studijuoti ir čia pasiliko, ištekėjo už vienmečio Romano, kurio abu tėvai irgi buvo atvykę iš Rusijos.
Antras pagal dydį Ukrainos miestas Charkivas garsėjo prestižinėmis aukštosiomis mokyklomis ir sovietmečiu į jas noriai vykdavo studijuoti Rusijos gyventojai. Jaunavedžiai Tatjana ir Romanas susilaukė sūnaus Grigorijaus ir dukros Anios, o šiedu po dviejų dešimtmečių padovanojo keturis anūkus, tris iš jų augino Grigorijus su žmona Olia.
Su pastarąja šeima nuosavame name Nemišlanskio mikrorajone Charkive gyveno ir Tatjana. Namą prieš daugelį metų pastatė jos tėvas. Tada tai buvo tykus nedidelių namukų rajonas miesto užkampyje, tačiau vėliau greta ėmė dygti gamyklos ir aplinkui susiformavo vadinamasis pramonės rajonas.
Prieš dvejus metus kilus karui, priešai kasdien ėmė bombarduoti minėtą pramonės zoną, nes įtarė, kad sandėliuose yra slepiama ir remontuojama karinė technika.
Pirmų karo baisumų Charkive Tatjana nepatyrė, nes išvakarėse nieko nenujausdama išvyko aplankyti dukros į Sumų miestą. Namo moteris grįžo tik praėjus trims karo mėnesiams, kai priešas buvo nuvytas keliasdešimt kilometrų tolėliau nuo Charkivo.
Užtat sūnus su šeima visą pirmą karo mėnesį pragyveno savo namo rūsyje, nes baiminosi į netolimus pramonės įmonių sandėlius lekiančių bombų. Po mėnesio Grigorijus su vaikais ir žmona pabėgo į Čerkasų regioną pas uošvius.
Į savo namus Grigorijus šeimą parvežė prieš pusmetį, manydamas, kad pavojingiausias metas jau praėjo. Juolab kad mama patvirtino, jog į šalia namų esantį pramonės rajoną bombų nebeatskrieja, nes visi dideli sandėliai ir gamybinės patalpos jau buvo sunaikintos. Grigorijus negalėjo žinoti, kad sprendimas grįžti nulems jo šeimos žūtį.
Tania dirbo šalia esančiame saldainių fabrike, o prieš ir po darbo gamino šeimai maistą ir prižiūrėjo anūkus, nes sūnus su marčia buvo labai užsiėmę – klientams gamino susukamas langines ir vartus.
Marti Olia baigė universitete teisę ir dirbo gretimame miestelyje prokurore, tačiau pastaruoju metu atostogavo – augino dešimties mėnesių sūnelį Pavelą. Namuose lakstė ir ketverių metų Michailas, o septynerių metų Aleksejus turėjo lankyti mokyklą, bet dėl karo mokėsi nuotoliniu būdu.
Šeimos verslas sekėsi ir Tanios sūnus planavo statytis naują namą toliau nuo pramoninės zonos. Tačiau gražius planus sugriovė okupantai. Lemtingą naktį priešų pasiųsta skraidyklė susprogdino už keturių šimtų metrų esančią kuro talpyklą, o išsiliejęs dyzelinas pavirto sraunia degančia upe.
Antžeminę kuro saugyklą vienos apleistos gamyklos teritorijoje buvo įrengusi privati įmonė iš Lvivo. Iš skraidyklės paleista granata pataikė tik į vieną iš dviejų kuro cisternų, bet to užteko, kad aštuoni tūkstančiai tonų dyzelino taptų sraunia netramdoma jėga.
Saugyklos buvo įrengtos ant kalvelės viršaus, todėl ugnies upė pasruvo gatve žemyn gyvenamųjų namų link. Pirmus tris šimtus metrų dyzelinas degino vien mūrines ir metalines įmonių tvoras ir medžius, o vėliau nutekėjo į dvi mažesnes gatveles. Abiejose dyzelinas prasiveržė į kiemus ir sukėlė namų gaisrus, tačiau grėsmingiausia virto į dešinę pusę nutekėjusi srovė.
Iš dalies todėl, kad toje gatvelėje esantys namai buvo suręsti žemiau kelio, dyzelinas akimirksniu užliejo kiemus ir ugnis atitvėrė kelią pabėgti. Sudegė vienas šalia kito stovėję dvylika privačių namų bei kiemuose buvę garažai ir sandėliukai.
Dviejuose namuose sudegė visi juose buvę asmenys – viename penki, kitame du. Kelių kitų namų gyventojai sugebėjo pro langus iššokti į galinio kiemo pusę, o dar iš kelių namų žmones išgelbėjo atskubėję gaisrininkai.
Pasisekė ir tiems trijų namų gyventojams, kurie nebuvo grįžę į Charkivą gyventi iš kitų vietovių, į kurias buvo išsikraustę karo pradžioje.
65-erių metų Svetlana Manoila irgi norėjo pabėgti nuo ugnies, tačiau, pradariusi laukujes duris, susmuko ant laiptelių. Penkeriais metais vyresnis neįgalus jos sutuoktinis Anatolijus sudegė lovoje, o sūnus nenukentėjo, nes tą naktį miegojo pas sužadėtinę.
Keliolika minučių prieš žūtį S. Manoila skambino gretimoje gatvėje gyvenančiai draugei Irinai Chudejevai ir klausė, gal ši žinanti, kur įvyko sprogimas. Pastaroji pasakė, kad sprogimą girdėjo, bet nenori eiti į gatvę pažiūrėti, nes baiminasi pakartotinės priešo atakos.
Po kelių minučių I. Chudejeva pamatė liepsnas kaimynų namuose ir puolė skambinti S. Manoilai, tačiau ši nebeatsakė. Į kiemą išbėgusi I. Chudejeva pamatė, kad jau dega keliolika namų, kad liepsnos pakilo aukščiau stogų, o supanikavę žmonės pusnuogiai ir klykdami sprunka iš visų aplinkinių namų. Moteris suskubo skambinti savo draugei T. Putiatinai ir sunerimusi pranešė, kad pačios didžiausios liepsnos kyla būtent virš jos sūnaus namo.
„Po I. Chudejevos skambučio ėmiau nevaldomai drebėti, tačiau dukra prigirdė vaistų ir ramino, kad brolis Grigorijus jaunas ir stiprus, kad sugebės išbėgti ir išgelbėti saviškius“, – pasakojo T. Putiatina. Tačiau su kiekviena minute nerimas didėjo, nes namiškiai neperskambino, o internete ėmė plisti baisios gaisro nuotraukas.
Ryte su pirmu traukiniu parskubėjusi į Charkivą, T. Putiatina artimųjų žūtimi nenorėjo tikėti net pamačiusi namo griuvėsius, tačiau po kiek laiko gaisrininkai iš pelenų atkapstė ir išnešė kūnus.
„Dešimties mėnesių Paveliukas ir septynerių metų Aleksejus kartu su mama slėpėsi vonioje, o ketverių metų Michailas, kuris buvo labai prisirišęs prie tėčio, sudegė virtuvėje, nes turbūt bėgo pagalbos pas parkritusį tėtį. Iš dviejų mažųjų neliko net kauliukų, o į kitus sudegusius man irgi neleido pažiūrėti, palaidojau juos neapkabinusi ir neišbučiavusi“, – ėmė raudoti moteris.
Anot T. Putiatinos, sūnus su žmona buvo labai darni pora, niekada nesipyko. Jie susipažino atsitiktinai, kai Oliai sugedo automobilis, o Grigorijus sustojo pagelbėti. Grigorijus buvo pavyzdingas tėtis – vaikus vežiojo į sporto bei piešimo būrelius, vedžiojo po parką, o Olia jam pasiaukojamai talkino versle.
„Buvau laiminga, gyvenau apsupta anūkų, gaminau maistą, mokiau anūkus skaityti, o dabar čia vien spengianti tyla ir pelenai; neliko absoliučiai nieko: nei nuotraukų, nei Aleksejaus piešinukų, kuriuos jis man kasdien dovanodavo“, – ašarojo senelė.
T. Putiatina sakė užmieganti tik išgėrusi stiprių raminamųjų vaistų, o atsibudusi dažnai galvoja, kad gaisrą susapnavo ir tuoj vėl išgirs vaikų krykštavimą, tuoj visi vėl susės prie stalo pusryčiauti. „Suvokusi, kad realybė yra kitokia, kreipiuosi į Dievą, kodėl leido jiems žūti, užuot pasiėmęs mane ten, kur vyras po infarkto nukeliavo jau prieš dešimt metų, tačiau atsakymo nesulaukiu“, – sakė neviltyje paskendusi moteris.
T. Putiatina neslepia pykčio miesto vadovams dėl to, jog degalų talpyklą leido steigti taip arti gyvenamųjų namų ir neapskaičiavo padarinių gaisro atveju. Piktinosi ir dėl to, jog tiesiant asfaltą gatvė buvo paaukštinta, todėl ugnies upė nutekėjo ne gatve žemyn, bet į kiemus.
Tatjana iš įpročio kas vakarą ir toliau užrakina namo vartus, nors tvoros nebėra ir stovi vien vartai. „Mano gimtoji šalis Rusija pavirto pabaisa, užpuolė taikingą kaimynę Ukrainą ir žudo niekuo nekaltus žmones. Tegul Rusija būna prakeikta, tegul prasmenga kiaurai žemėn“, – savo pykčio netramdė moteris.
