Michaelas Clarke`as yra gynybos ir saugumo ekspertas, buvęs Londone įsikūrusio gynybos ir saugumo tyrimų centro – Karališkojo jungtinių tarnybų instituto (angl. Royal United Services Institute) – generalinis direktorius.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Interviu „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) Sakartvelo tarnybos žurnalistui Vazhai Tavberidzei M. Clarke`as sakė, kad šiuo metu Rusija galbūt turi šiokį tokį pranašumą Ukrainoje, tačiau prognozavo, kad 2025-aisiais įsisiūbavus Kyjivo ginklų pramonei, „švytuoklė gali pradėti krypti Rusijos nenaudai“.
Tačiau, M. Clarke`o nuomone, svarbūs ir šių metų pabaigoje vyksiančių JAV prezidento rinkimų rezultatai.
– Pradėkime nuo kovo 6 d. Rusijos suduoto raketų smūgio Odesai, kaip tik tuo metu, kai uostamiestyje lankėsi Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir Graikijos ministras pirmininkas Kyriakosas Mitsotakis. Kyjivo teigimu, rusai sąmoningai taikėsi į abu lyderius. Ar sutinkate su tuo? Ar tai atgrasys užsienio diplomatus nuo apsilankymų Ukrainoje?
– Nesu tikras, kad raketa sąmoningai buvo taikytasi į valstybių vadovus, nes Odesoje apstu taikinių. Rusai nesugebėjo sutrikdyti įprastos ukrainiečių laivybos iš Odesos ir Čornomorsko (į pietus nuo Odesos esančio kito Ukrainos Juodosios jūros uosto) į Viduržemio [jūrą], [todėl] jie gana intensyviai puola Odesą. Taigi, lygiai tiek pat tikėtina, kad raketa buvo nukreipta į sandėlius ir doko įrenginius.
Tačiau tikrai įmanoma, kad rusai galėjo bandyti nužudyti V. Zelenskį. Jie neabejotinai tai keletą kartų bandė padaryti ir anksčiau. Ir jų tikrai nebūtų atbaidžiusi mintis kartu nužudyti ir Graikijos ministrą pirmininką K. Mitsotakį, kadangi akivaizdu, jog rusai daro viską, kad sukeltų karą ne tik Ukrainoje, bet ir apskritai Europoje. Jei rusams būtų pavykę pataikyti į V. Zelenskį, dėl to kilęs pasipiktinimas jiems būtų buvęs nė motais.
Apskritai manau, kad tai greičiausiai buvo padaryta netyčia, tačiau rusai būtų pasirengę tokiems veiksmams, jei manytų, kad turi šansą... Nors nemanau, kad praeityje Rusijos politika buvo taikytis į valstybių ir vyriausybių vadovus, neatmesčiau, kad ateityje atsiradus galimybei smūgiuoti į V. Zelenskį ar kokį nors svarbų karinį objektą Ukrainoje, jų neatgrasytų galimybė netyčia pataikyti į šalyje besilankančios kurios nors užsienio valstybės delegaciją.
– Ar tikrai Rusija ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas elgtųsi taip beatodairiškai?
– Jei rusai taip pasielgtų – netyčia ar sąmoningai – tai būtų labai neapgalvota, nes tai rodytų, kad jie yra pasirengę be skrupulų žudyti aukšto rango užsienio valstybių vadovus.
Vėlgi, nenustebčiau, jei jie per daug nesuktų sau galvos dėl pasipiktinimo bangos, galinčios kilti po tokių veiksmų. Tačiau tai būtų labai neapgalvota ir dar labiau įtikintų pasaulį, jei jį dar reikia kuo nors įtikinti, kad Rusiją valdo militaristinis režimas, galintis padaryti bet ką, kad pasiektų savo tikslus.
Kol Rusija nebus nugalėta Ukrainoje – ne kaip šalis, o tiesiog Ukrainoje, – tol ji ir toliau bus kariniu požiūriu agresyvi visų kitų Europos šalių atžvilgiu.
– Koks būtų ar galėtų būti tikėtinas ar galimas atsakas, jei Ukrainoje žūtų aukštas NATO pareigūnas?
– Mano nuomone, jei Ukrainoje būtų nužudytas bet kuris NATO valstybės vadovas, tai nesukeltų neatidėliotinų karinių atsakomųjų veiksmų. Tačiau manau, kad tada būtų peržengta daug su pagalba Ukrainai susijusių raudonųjų linijų. Taip pat įtariu, kad Vokietija peržengtų tam tikras linijas, kurios šiuo metu Vokietijos vidaus aplinkoje yra pakankamai giliai įsirėžusios, ir kitos šalys taip pat.
Todėl, mano akimis žiūrint, tai galiausiai būtų naudinga Ukrainai. Ir, žinoma, jei tai įvyktų, rusai iš karto pareikštų, jog pati Ukraina surengė tokią operaciją, kad apkaltintų rusus ir sukeltų būtent tokį postūmį. Taigi, galite įsivaizduoti, jei būtų nužudytas Ukrainoje viešintis užsienio valstybės vadovas, rusai iš karto imtų šaukti, kad tai buvo sąmokslas.
Vakarai būtų pašiurpę ir greičiausiai padidintų pagalbą Ukrainai. Nors ją reikėtų padidinti bet kuriuo atveju, net jei Ukrainoje ir nebūtų nužudytas NATO valstybės vadovas.
– Prieš pradedanti detaliau analizuoti pagalbos Ukrainai didinimo problemas, leiskite užduoti jums bendrą klausimą apie patį karą. Praėjo dveji metai nuo karo pradžios – kiek svarbūs yra šie tretieji metai, į kuriuos ką tik įžengėme?
– Šie tretieji karo metai yra labai svarbūs, nes V. Putinas mano, kad jam sekasi. Jis mano, kad karas Gazoje ir sumenkusi Vakarų, ypač Jungtinių Valstijų, parama Ukrainai suteikia jam pranašumą, todėl jis spaudžia visus. Todėl rusai tiki, kad iki šių metų pabaigos jie gali užimti daugiau teritorijos, galbūt visą Donbasą.
2025 m. švytuoklė gali pradėti svirti Rusijos nenaudai – gali pradėti, bet gali ir nepradėti. Tačiau iki 2025 m. Ukraina, jei išgyvens šiuos metus, turės geresnę savą ginklų pramonę ir galbūt bus gavusi daugiau ilgalaikės karinės pagalbos iš Vakarų. O rusai iki 2025 m. pavasario nepajėgs surengti didesnio ar strateginio puolimo prieš Ukrainą. Taigi 2024 m. jie stengsis užimti viską, ką gali, jei sugebės stumtis toliau. Jie tikisi, kad pavyks sukelti politinę krizę Ukrainoje, dėl kurios pasikeistų Vyriausybė ir derybų būdu pagal jų sąlygas būtų sudaryta taika. Būtent tai šiuo metu V. Putinas turėtų įsivaizduoti kaip pasiekiamą tikslą.
Kyla pavojus, kad Ukraina gali pakliūti į šį scenarijų. Kol V. Zelenskis bus prezidentu, jokių derybų Rusijos sąlygomis nebus. Bet jei V. Zelenskis bus pašalintas iš prezidento posto, tokia galimybė atsiras. Taigi, 2024-ieji yra labai svarbūs metai.
Tai bus ilgas karas. Tai pramoninio amžiaus karas. Tai reiškia, kad jis truks kelerius metus. Jis nebus begalinis, bet truks keletą metų. O pramoninio amžiaus karo metu švytuoklė svyruoja pirmyn ir atgal. Šiuo metu švytuoklė svyra atgal į Rusijos pusę. Jei ji ir toliau svirs į Rusijos pusę, gali būti, kad Ukraina bus nugalėta. Tačiau, jei švytuoklė nepasieks kritinio taško, ji turėtų pradėti svirti atgal į Ukrainos pusę, jei ši išgyvens šiuos metus ir karas įžengs į 2025–2026 m.
– Kodėl manote, kad 2025 m. Vakarų pagalba gali būti padidinta? Jei vertintume tai, kas vyksta Europoje, JAV Kongrese ir artėjančiuose JAV rinkimuose, iš kur kyla jūsų optimizmas?
– Jei europiečiai šiais ir kitais metais imsis veiksmų, kad aprūpintų Ukrainą tuo, ko jai reikia, greičiausiai jie veiks ne kaip vieninga Europa, tai nebus vieninga 27 narių ES ar 32 narių NATO. Nes ši vienybė silpsta – tai akivaizdžiai matome įvairių Pietų Europos šalių politikoje ir, žinoma, Jungtinėse Valstijose. Tačiau yra Europos šalių branduolys, kuris tarsi pasirengęs daryti tai, kas būtina.
Vienas iš svarbiausių klausimų – ar Vokietija prisijungs prie šio šalių branduolio, ar ir toliau laikysis dviprasmiškos pozicijos. Tačiau iš tokių iniciatyvų, kokių šiuo metu imasi Čekija, matyti, kad yra būdų pabandyti padidinti artilerijos tiekimą Ukrainai. ES yra numačiusi atsiųsti 1 mln. sviedinių, tačiau, kaip įprasta, ES įgyvendino tik dalį savo planų. Standartiniai ES reikalai. Reikia turėti omenyje, kad ES nuolat nevykdo savo įsipareigojimų ir žada daugiau, nei gali įvykdyti. Ji kažkiek pagalbos pristato, bet tikrai ne tiek, kiek būna pažadėjusi.
Todėl iniciatyva grįžta atskiroms šalims ir šalių grupėms, kurios mato Ukrainos krizę tokią, kokia ji yra. Tai padės palaikyti Ukrainai reikalingą aprūpinimą ir leis jai išgyventi šiuos metus. Tačiau Amerika yra labai svarbi. Jei Amerika grįš į žaidimą, Ukraina bus pakankamai saugi. Jei Amerika neprisidės, tada labai svarbu, ką darys Vokietija.
– Jei Jungtinės Valstijos, su Vokietija ar be jos, neprisidės, ar susidaręs Europos šalių branduolys sugebės pakelti naštą ir pasirūpinti pagalba Ukrainai iki karo pabaigos?
– Su Vokietija Europos šalys tikrai gali tai padaryti. Be Vokietijos bus labai sunku. Tačiau įtariu, kad Vokietija vėl pradės aktyviau dalyvauti, nes kancleriui daromas vis didesnis spaudimas iš jo paties koalicijos; jam kyla Vyriausybės žlugimo galimybė, jei nesilaikys griežtesnės linijos, ir, žinoma, jis baiminasi, kad tokia pati galimybė kyla ir jei laikysis.
Taigi, kancleriui teks spręsti šią dilemą. Bet jei reikėtų spėti, o šiuo metu tai tik spėjimas, sakyčiau, kad Vokietija peržengs daugiau slenksčių ir stipriau įsitrauks į Europos pastangas. Tačiau, jei visgi taip nenutiks, europiečiams tikrai bus sunku kompensuoti prarastą Amerikos finansavimą, žvangantį plieną ir ginklus, kuriuos Amerika gali suteikti. Politinė parama yra svarbu, pinigai yra svarbu, bet karus galiausiai laimi sviediniai, tankai ir sunkusis metalas.
– Minėjote, kad Vakarų vienybė silpsta. Leiskite paklausti, koks yra Vakarų žaidimo planas, jų modus operandi, kai kalbama apie šį karą? Ko ir kaip jie nori pasiekti?
– Vakarų strategija, apskritai kalbant, yra labai aiški. Mes norime užtikrinti, kad ši imperialistinė Rusijos avantiūra žlugtų ir kad Ukraina kokiu nors būdu pasiektų pergalę. Šio žodžio reikšmė gali skirtis, priklausomai nuo to, ar kalbame apie 1991 m. sienų, ar teritorijos, kontroliuotos iki 2022 m. invazijos, susigrąžinimą. Apie tai galime kalbėtis. Tačiau svarbiausia idėja – Rusija turi pralaimėti. Turiu omenyje, kad tai ir yra esmė. Tai pirmasis principas.
Antrasis principas – šį karą reikia suvaldyti. Kitaip tariant, nenorime pradėti visuotinio Europos karo prieš Rusiją. Ne apie tai eina kalba. Mes nesipykstame su Rusija kaip šalimi. Ir tikrai neketiname mažinti Rusijos teritorijos, įsiveržti į Rusiją ar panašiai. Taigi, antrasis reikalavimas, kad karas neturi išplisti.
Tačiau toliau Vakarų strategija tampa labai paini, nes kai kurias Vakarų šalis atgraso laukiniai V. Putino pareiškimai... [O ir Dmitrijus] Medvedevas (Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas ir V. Putino sąjungininkas) nevengia absurdiškų pasisakymų. Ir valstybės kontroliuojamoje žiniasklaidoje kaskart matome beprotiškų pareiškimų apie Vakarų bombardavimą atominėmis bombomis, Didžiosios Britanijos sunaikinimą branduoline torpeda ir panašiai. Kai kuriuos Europos lyderius tai atbaido. Jie bijo V. Putino.
Būtent tokia problema šiuo metu kyla dėl Vokietijos [ilgojo nuotolio] raketos „Taurus“. Žinome, kad „Taurus“ raketos padėtų Ukrainai perkelti karą į Rusijos teritoriją. O kancleris [Olafas] Scholzas išsigando V. Putino žodžių, kad tai neva gali išprovokuoti [Rusiją] ir viskas gali pakrypti dar blogesne linkme. Taigi kanclerį O. Scholzą atbaido V. Putino pareiškimai, o štai Estijos [ministrės pirmininkės] Kajos Kallas jie visiškai neatbaido. Neatbaido jie ir Didžiosios Britanijos [ministro pirmininko] Rishi Sunako.
Jei turėtume „Taurus“, tikrai juos duotume Ukrainai, tačiau mūsų raketos „Storm Shadow“, kurių jau davėme ir duosime daugiau, nėra tokios pajėgios kaip „Taurus“, nėra tokios geros kaip „Taurus“. Taigi, žinote, nusileidus žemiau pagrindinių principų lygio, kad Ukraina turi išlikti, bet privalome suvaldyti karą, žemiau šio lygio kyla daug nesutarimų ir nėra nuoseklios Vakarų strategijos operaciniu karo veiksmų lygiu.
– Pasitelksiu futbolo analogiją, pripažįstu, kad ji nėra labai subtili, bet tikslas yra laimėti rungtynes, o kokia taikoma taktika? Kaip Vakarai įgyvendina savo žaidimo planą, kad pasiektų tuos tikslus, kuriuos ką tik įvardijote?
– Na, tam reikia lyderystės Vakaruose, o tokią lyderystę pirmosios pademonstravo Jungtinės Valstijos. Tačiau šiandien šios lyderystės negalima laikyti savaime suprantamu dalyku. Jei Jungtinių Amerikos Valstijų nebus, lyderystė teks Prancūzijai, Vokietijai ir Didžiajai Britanijai – tai trys šalys, kurios, veikdamos kartu, gali sukurti lyderystės aplinką Europoje.
Jei šių trijų šalių vadovai susitars ir jei jie bus pakankamai stiprūs savo šalyse, kad galėtų atremti vidaus opoziciją, tuomet viskas gali susiklostyti. Tačiau taip kol kas nėra. Šiuo metu jie visi nesutaria. Nė vienas iš jų nėra pakankamai stiprus savo šalyje, visų trijų šalių vadovai yra silpni. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas yra labai silpnas [ir] jo laukia rinkimai, kuriuos jis, panašu, pralaimės. Kancleris O. Scholzas yra silpnas, jo koalicija susiskaldžiusi. [Prancūzijos] prezidentas [Emmanuelis] Macronas yra silpnas, nes susiduria su opozicija šalies viduje, labai kenkiančia jo autoritetui.
Taigi... visi trys didieji lyderiai yra silpni savo šalyse ir nesutaria tarpusavyje. Ir tai yra problema – nėra tikrosios lyderystės šaltinio. Kai lyderio vaidmens imasi amerikiečiai, tie trys tampa ne tokie svarbūs ir jie būna linkę rikiuotis į vieną gretą su Jungtinėmis Valstijomis. Tačiau JAV nebėra. Dėl to visa našta vėl tenka tiems trims, kurie šiuo metu negali nieko pasiūlyti arba negali pasiūlyti pakankamai, kad Europoje atsirastų postūmis judėti į priekį kaip vieningam žemynui.
– Kalbant apie E. Macroną, jo pasiūlymą, tiksliau, dviprasmiškas užuominas, kad Vakarai neturėtų atmesti galimybės siųsti karius į Ukrainą. Ar didelis atotrūkis tarp kalbų ir darbų, ar Europa yra pasirengusi žengti šį žingsnį?
– Tarp jo retorikos ir tikrovės didžiulė praraja. Jūs žinote, ko jis siekė šia kalba. Negalėčiau sakyti, kad nepritariu tam, ką jis norėjo pasakyti, t. y. kad negalime sau leisti pralaimėti, negalime leisti Rusijai laimėti. Šis karas yra daug svarbesnis už pačią Ukrainą, nors jis labai labai svarbus Ukrainai. Jis tai bandė išreikšti.
Jis bandė pasakyti, kad negalime sau leisti pralaimėti, todėl turime būti pasirengę sutelkti visas jėgas, kad ir ko prireiktų. Štai ką jis norėjo pasakyti. Tačiau vos tik jis išsakė mintį, kad kažkur fone ar kokiu nors kitu būdu Ukrainoje gali pasirodyti sausumos pajėgos, ji iš karto buvo suprasta dviprasmiškai ir kiti sąjungininkai pareiškė: ne ne ne, mes apie tai nekalbėsime, nes tai kelia jau mūsų aptartą baimę, kad tiesiogiai įsitrauksime į Europos karą prieš Rusiją.
– Visi trys pagrindiniai Europos lyderiai yra silpni savo šalyse ir negali susitarti tarpusavyje. O dabar pažvelkime į jų priešininką V. Putiną. Ar būtų teisinga teigti, kad mirus buvusiam „Wagner“ samdinių bosui Jevgenijui Prigožinui, [Rusijos opozicijos veikėjui Aleksejui] Navalnui, Ukrainai šlubuojant mūšio lauke ir praktiškai užsitikrinus pergalę rinkimuose, V. Putinas yra stipresnis nei bet kada nuo karo pradžios?
– Taip. Aš turiu omenyje, kad vasarą jam buvo labai nesmagu dėl J. Prigožino maišto. Bet jis atlaikė kilusią audrą... Taigi V. Putinas dabar yra stipresnis, nes jis kontroliuoja tą darinį, kuris buvo vadinamas „Wagner“ grupuote, jis visiškai kontroliuoja Rosgvardiją (Rusijos nacionalinę gvardiją), jis turi gana didelę įtaką „Redut“ – kitai privačiai karinei bendrovei.
Taigi, taip, jis dabar kur kas geriau kontroliuoja savo pajėgas. Jos nebūtinai geriau kariauja, bet jų struktūra yra nuoseklesnė nei prieš metus, todėl jis mano, kad tai gali būti puiki galimybė tiesiog toliau stumti ukrainiečius, nors ir žino, kad jie nelabai gerai kariauja. Ir jis turi daugiau šansų per artimiausius tris ar keturis mėnesius įgyti dar šiek tiek teritorijos, kol Ukraina atgaus pusiausvyrą.
Šalies viduje jis ir toliau gąsdina bet kokią opoziciją. Jis turi žinoti, kad Rusijoje yra daug nerimo dėl karo, dėl to, kas vyksta su šalies ekonomika. Nuo 2022 m. jis 300 proc. padidino karines išlaidas. Šalies ekonomika dėl to kenčia. Jis vis dar turi pinigų, vis dar gauna pajamų už energetinius resursus. Tačiau pirmą kartą nuo 1999 m., kai jis atėjo į valdžią, jam tenka mažinti socialines išlaidas, kad galėtų nukreipti lėšas karo reikmėms.
Taigi, šiais metais visuomenė ima jausti karo poveikį ekonominei situacijai šalyje. Ir jis žino, kad tai kelia nepasitenkinimą. Todėl V. Putinas labai aiškiai parodė, kad niekas neišgyvena, stojęs prieš jį. J. Prigožinas neišgyveno. A. Navalnas neišgyveno. Neišgyvens ir kiti. Jis tiesiog kaip mafijos bosas.
– Caras neliečiamas.
– Būtent. Taip galima elgtis ilgą laiką, bet galiausiai ir šios pastangos žlunga, nes tiek daug žmonių pajunta grėsmę, kad susidaro Julijaus Cezario situacija, – visi susiburia ir smogia tau į nugarą. Bet, kada tai įvyks, mes nežinome. Tai gali įvykti kitą mėnesį, gali po penkerių ar net dešimties metų.
Galią galima didinti tik pašalinant visus savo priešus arba potencialius priešus dar prieš jiems tampant realiais priešais. Tai paranojiška reakcija. Taip elgėsi Stalinas. Taip elgėsi kai kurie carai. Galų gale jiems visada baigiasi liūdnai, tačiau kol ta pabaiga ateina, labai daug žmonių nukenčia.
– Spekuliatyvus klausimas: V. Putinas tikriausiai galvoja apie savo įvaizdį, ką apie jį rašys istorijos vadovėliuose, bet ar jis kada nors susimąsto, kokią Rusiją jis po savęs paliks? Kas nutiks Rusijai po jo, kas rūpinsis jo palikimu?
– Esu tikras, kad jis jaučiasi atsakingas už istoriją. Nežinau, kiek gerai jis išmano istoriją. Iš to, ką jis kalba, susidaro įspūdis, kad jis – labai prastas istorikas. Jo esė yra absurdiški, tai tiesiog niekuo nepagrįsti istoriniai išvedžiojimai. Tačiau žmogus, kuriam šiuo metu 72-eji, jaučia istorijos galią. Bet jis turi suprasti, kad kai jam bus 80, 82, 83 metai, jei jis tiek gyvens ir mirs nuo senatvės, ramiai gulėdamas savo lovoje, jis jau yra paskutiniame savo gyvenimo etape.
Manau, kad dėl šios priežasties jis yra įtikėjęs, jog atlieka misiją. Jis supranta, kad jo laikas yra ribotas ir kad kaip tik dabar yra jo didysis momentas istorijoje. Nesu tikras, ar jis norėjo, kad taip viskas susiklostytų, tačiau įsiveržęs į Ukrainą ir per pirmąsias tris dienas nepasiekęs savo tikslų, jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik padvigubinti statymus. Manau, kad jį motyvuoja ir invazijos nesėkmė, ir istorinės misijos jausmas, [ir] suvokimas, kad dabar yra geriausia galimybė jam įeiti į istoriją kaip vienam iš didžiųjų Rusijos lyderių, ir kad tokia galimybė gali nebepasikartoti. Tiesą sakant, nemanau, kad jam labai rūpi ekonominė ar socialinė Rusijos, kurią jis paliks po savęs, būklė.
– Ar jam svarbios sienos?
– Taip, jam svarbu, kad Rusija kuo labiau išplėstų savo sienas. Jis nori tęsti Petro I, Jekaterinos II, Josifo Stalino tradicijas. Jis nenori atsidurti vienoje gretoje su [Michailu] Gorbačiovu (paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas) ar [Borisu] Jelcinu (pirmasis nepriklausomos Rusijos prezidentas)... Esu tikras, kad jis mato save toje istorinės misijos šviesoje, ir tai ne tik politinė misija, tai, galima sakyti, mistinė misija.
Žinote, jis labai domisi mistika. Turiu omenyje, kad [jis] ir [gynybos ministras Sergejus] Šoigu yra bendravę su šamanais žygių po Sibirą metu. Yra žinoma, kad jis domisi mistika, ir visa tai [prisideda] – kaip ir daugelio kitų diktatorių atveju – prie kažkokio dieviško pašaukimo jausmo, kad reikia kažką padaryti dėl savo šalies ar imperijos. Manau, kad tokia yra jo psichinė būsena.
– Su kokiu minimumu jis sutiktų? Kurioje vietoje jis galėtų pasakyti: „Gerai, likimas man taip lėmė, aš tuo pasitenkinsiu.“ Kokio minimumo jis nori iš šio karo?
– Manau, kad minimumas, kuriuo jis pasitenkintų, galėtų būti kažkas panašaus į Jekaterinos II Novorosiją, o tai reikštų Rusijos kontroliuojamą teritoriją iki Odesos ir tikriausiai Moldovos; satelitinės Rusijos valstybės sukūrimą į rytus nuo Dniepro, o į vakarus – iš Kyjivo valdomą, bet neperspektyvią Ukrainos valstybę.
Ir jei jis paliktų politinę sceną padovanojęs Rusijai tą papildomą teritoriją, kuri taptų Rusijos dalimi, ir valstybę, kuri, tikėtina, ateityje žlugs – likusią Ukrainos dalį, manau, jis norėtų, kad ji žlugtų dar jam gyvam esant. Tada Rusija absorbuotų visą Ukrainą ir šis darinys būtų labai panašus į Novorosiją. Bet manau, kad jei V. Putinas paliktų Rusiją, labai panašią į Jekaterinos II Rusiją, jis norėtų, kad ji būtų panaši ir į Petro I Rusiją, bet jei jam pavyktų sulipdyti bent Jekaterinos II Rusiją, manau, jis jaustųsi įvykdęs savo istorinę misiją.
– Ką tai reiškia tokioms šalims kaip Sakartvelas ir Moldova, kurios nėra NATO saugumo zonoje? Ar šioms valstybėms iškilęs egzistencinis pavojus?
– Taip, Moldovai kyla didelis pavojus dėl jos geografinio artumo ir Uždniestrės separatistinės respublikos, kuri siekia susijungti su Rusija. Sakartvelui kyla didelis pavojus dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos – įšaldytų konfliktų, kuriais V. Putinas pasinaudos. Rusai šiuo metu stato naują karinio jūrų laivyno bazę Abchazijoje, Ochamčiros uoste, nes jie buvo išvyti iš Sevastopolio (karinio jūrų uosto okupuotame Krymo pusiasalyje), o Novorosijskas (Rusijos Juodosios jūros uostas) nėra itin saugus.
Todėl manau, kad Moldova ir Sakartvelas yra labai pažeidžiami; pažeidžiamas ir Kazachstanas. Nes tai ne tik V. Putinas, tai visas aplink V. Putiną susitelkęs elitas, 20 metų penėtas propaganda apie Rusijos imperiją ir imperinės Rusijos istorinį pagrįstumą. Todėl Šiaurės Kazachstanas taip pat yra pažeidžiamas regionas.
Štai kodėl tai yra daug svarbiau nei vien Ukraina. Tai svarbu ir kitoms Europos šalims, ir pasaulio bendruomenei, kalbant apie gebėjimą išlaikyti po Antrojo pasaulinio karo susiklosčiusią tarptautinę tvarką, kuri iš esmės grindžiama taisyklėmis ir Vakarų demokratijų galia. Jos nedominuoja pasaulyje, bet jos yra pasaulio tvarką ir laisvą prekybą palaikanti jėga. Ir gerai, kad jos tokios yra.
