„Mes jaučiame grėsmę dėl laisvės netekimo, mūsų visuomenė yra išgyvenusi blokadas. O vokiečius gali pagąsdinti komforto praradimu, sumažėjimu. Sunku klausyti tokių dalykų“, – sako Berlyne gyvenanti lietuvė Ernesta ir prisimena žiniose matytą reportažą: dėl karo pakilus kainoms, gyventojai skundžiasi, kad lieka mažiau pinigų vaikų būreliams.
Vokietijos saugumo temų burbule mokomasi, kaip ištarti Ruklos, Rūdninkų ir Pabradės pavadinimus. Jau po 3 metų maždaug vienas iš keturiasdešimties šios šalies karių dirbs Lietuvai paskirtoje brigadoje, kuri siunčiama ginti rytinių aljanso sienų. Tai beprecedentis įvykis ir Vokietijos, ir Lietuvos istorijoje. Tačiau ar tiesa, kad Berlyne ir Vilniuje į Rusijos grėsmę žiūrima skirtingai?
Čia gyvenantys lietuviai sako, kad karo Ukrainoje pradžioje dėl savo baimės jie jautėsi lyg iš kitos planetos.
„Atsimenu, susitikimo metu tiesiog žiūrėjau į tašką ir bendradarbiai nelabai suprato, kas man yra <...> Susidūrėme su nesupratimu, kam į tai iš vis kreipti dėmesį. Vienam iš narių užsiminus apie paramą [ukrainiečiams], bendradarbiai nesuprato. Daug karų vyksta ir tai dar vienas. Kodėl siųsti paramą, jei nesiuntėme, kai karas buvo Afganistane?“ – vokiečių reakcijas prisiminė Berlyno lietuvių profesionalų klubo „LEO in Berlin“ įkūrėja Rūta.
Nesibaimina palikti šeimą ir kraustytis į Lietuvą
Vis tik šioje šalyje daugeliui, net ir nesidominčiam gynyba, žinoma, kad Lietuvoje 2027 metais bus dislokuota Vokietijos brigada. Tai pirmoji nuolatinė Vokietijos kariuomenės misija užsienyje po Antrojo pasaulinio karo ir požiūriai į tai išsiskiria.
„Nepritariu tam. Manau, kad neturėtume sekti šia imperialistine logika, tai imperialistinis karas iš abiejų pusių, NATO ir Rusijos“, – sako Frankas, su grupe kraštutinės AfD partijos palaikytojų atėjęs į protestą vykstant Miuncheno saugumo konferencijai.
Lietuva yra toli, kodėl ją turime ginti, priduria kitas mitinguotojas.
Bet yra ir visai kitokių nuomonių: Jensas Bortnowskis kartu su dar maždaug dešimties aktyvistų grupe jau beveik dvejus metus kasdien nuo ryto keliauja budėti prie Rusijos ambasados Berlyne – su Ukrainos vėliavomis ir muzika, žvakėmis karo aukoms. Vienam iš aktyvistų – per aštuoniasdešimt metų, kad atvyktų iš šiaurinio miesto pakraščio, su geltonai ir mėlynai papuoštu dviračiu jis kasdien važiuoja keliolika kilometrų.
Tarnauju savo šaliai, taigi, ir Europai. Europa tai ir Lietuva.
Bundesvero karys Aleksandras
Prestižinėje miesto vietoje stovinti ambasada šiandien virto pilku monolitu be gyvybės ženklų, atitvertas net šaligatvis prie jos, nes protestai vyksta nuolat. Dabar ten – gėlių jūra Aleksejui Navalnui.
„Dauguma žmonių labai malonūs, mus palaiko. Bet smagiausia, kai ukrainiečiai pamato, kad kažkam Berlyne jie rūpi. Norime pasakyti, kad jie ne vieni. Jie sako, oho, jūs juk vokiečiai. Nepamenu tokio įvykio, karo ar katastrofos, kai Vokietijos gyventojai kažką palaikė taip smarkiai kaip dabar. Aš didžiuojuosi, nors galėtų būti daugiau pinigų, ginklų“, – sako Jensas.
Jau pasirodė ir karių, pasiryžusių važiuoti dirbti į Lietuvą, komentarai, nors kol kas daug klausimų kelia finansinės sąlygos. Aleksandras iš Bavarijos sako, kad šeima su juo į Lietuvą nesikraustys, bet tai nestabdo pasiryžimo.
„Yra kolegų, kurie nori, yra tų, kurie nenori. Man asmeniškai toks klausimas net nekilo. Galiausiai juk tarnauju savo šaliai, taigi, ir Europai. Europa tai ir Lietuva, todėl tai man svarbu. Taip sakiau ir namiškiams“, – sakė karys.
Ko reikia kariams, kad sėkmingai persikeltų į Lietuvą, praėjusią savaitę Vokietijos žiniasklaida klausė pulkininko leitenanto Ralfo Georgi.
„Lovos, stalo ir spintelės“, – juokaudamas atsakė kariškis.
Nuo palaikymo iki reveransų Maskvai
53 procentai Vokietijos gyventojų pritaria, kad jų kariai turėtų būti siunčiami ginti Lietuvos, jei ją pultų Rusija, labai panašus skaičius pritaria ir brigados įsikūrimui čia. Nei brigadai, jei Lietuvos gynybai nepritaria apie 30 proc. gyventojų, o likusieji neturi nuomonės. Palyginti, lietuviai vokiečių karių laukia entuziastingai – 83 proc. Lietuvos gyventojų pritaria nuolatiniam brigados dislokavimui. Brigada, arba daugiau nei 5 tūkst. karių, yra maždaug trečdalis Lietuvos kariuomenės.
O brigadą į Lietuvą gabenantis gynybos ministras Borisas Pistorius yra mėgstamiausias Vokietijos politikas.
Keliamas klausimas, o kodėl neturėtume būti atsakingi?
J. Ganter
Daug kieno požiūris pasikeitė po pirmąjį Rusijos invazijos sekmadienį kanclerio Olafo Scholzo pasakytos kalbos, po to sekusio Ukrainos palaikymo mitingo.
„Pasaulis niekada nebus toks kaip anksčiau. Pagrindinis klausimas – ar galia gali būti virš įstatymo. Ar leisime Putinui atsukti laikrodį į devynioliktą amžių <...> Tam reikia mūsų stiprybės“, – sakė jis istorinėje kalboje, po kurios jau antri metai kalbama apie naują ministro paminėtą terminą Zeitenwede, esminį istorijos lūžį. Kitu kertiniu raktažodžiu Vokeitijos politikoje tapo kriegstüchtig, pasirengęs arba pasirengęs kariauti.
Didžiausi „Brigade Litauen“ palaikytojai yra tie, kurie balsuoja už Vokietijos kairiąją ir prigimtimi pacifistinę Žaliųjų partiją.
„Jūsų saugumas yra mūsų saugumas. Rytų Europos saugumas yra Vokietijos saugumas“, – tai būtent žaliųjų užsienio reikalų ministrės Annalenos Baerbock žodžiai.
Bet net ir praėjus dvejiems metams O. Scholzui teks įtikinėti rinkėjus, kad į gynybą investuoti reikia.
„Neturint saugumo, visa kita netenka prasmės“, – kalbėjo jis.
O lietuviams, pasak apklausų, karo metu nepadėtų kraštiniai Vokietijos dešinieji, palaikantys nacionalistinę AfD partiją. Jų atstovas Rüdigeris Lucassenas yra pareikalavęs balsavimo parlamente dėl to, ar siųsti į Lietuvą tūkstančius karių. Jis net pakartojo istorikų paneigtą, Rusijos Vyriausybės ir prezidento Vladimiro Putino kartojamą faktų iškraipymą, esą tarp Rusijos ir NATO kadaise buvo susitarimas, jog NATO nesiplės į Rytus.
„Siųsti į užsienį kovos brigadą būtų naujovė pokario Vokietijos istorijoje. Didelis Bundesvero vienetas dar niekada nebuvo nuolat dislokuotas užsienyje. Be to, federacinė Vyriausybė pažeidė NATO ir Rusijos steigiamąjį aktą“, – sakė jis ir pridūrė, kad neįsivaizduoja, kaip, iš kokių lėšų keturi ar penki tūkstančiai karių įsikurs Lietuvoje.
Nepacifistinis jaunimas
Tačiau šiandien diskusijos ir gręžiojimasis į Maskvą baigtas, o kariai Lietuvoje turi įsikurti iki 2027-ųjų, padedant jau šiais metais.
Berlyne veikiančio Körberio instituto programų vadovė Julia Ganter LRT.lt sako, kad Vokietija išgyvena tam tikrą lūžį – po karo ilgą laiką buvo draudžiama ir galvoti apie karinę galią, ji save pozicionavo kaip ekonominę, prekybos galią.
„Bendra nuotaika yra ta, kad gyventojai nori žiūrėti savo reikalų ir ne per daug kištis į tarptautinius įvykius, bet jei kyla konkretus klausimas, atsiranda supratimas, kad įsitraukti reikia. Ukraina yra to pavyzdys: žmonės supranta, kad tai lemia ir jų saugumą čia, tai paveikia ir mus“, – sako pašnekovė.
Instituto atliktos apklausos rodo tokį supratimą: dauguma vokiečių mano, kad Vokietija turi susilaikyti, ypač nuo karinio įsitraukimo, pasisako už diplomatines priemones. Be to, 36 proc. gyventojų galvoja, kad Rusija yra pagrindinė grėsmė Vokietijai – ir tęsiantis karui Ukrainoje šis skaičius išaugo.
„Tai reiškia, kad žmonės nepamiršo karo, vien dėl to, kad jis nesibaigia. Jie nemano, kad Rusija yra mažesnė grėsmė, priešingai“, – sako J. Ganter.
Lietuva, kažkur prie Baltijos. Brigada, kodėl ne.
Th. Wiegoldas
Mažai stebėtina, bet Rusiją žymiai labiau palaiko ir jos kaip grėsmės nemato buvusios Rytų Vokietijos gyventojai. Ukrainą palaikyti linkę didmiesčių gyventojai, o amžius Rusijos palaikymui nėra svarbus veiksnys, bet jaunesni gyventojai pasisako už didesnį Vokietijos įsitraukimą į užsienyje kilusias krizes. Anot J. Ganter, tai gali būti ir minėto lūžio pasekmė: jauni vokiečiai nebegalvoja, kad jų valstybė turi pasitraukti į šoną.
„Jaunesni žmonės yra pozityvesni ir labiau idealistiški, galbūt dėl to nori labiau įsitraukti. O kitas argumentas yra tai, kad jie galbūt labiau jaučia atsakomybę, nes šiaip jau klausimas, ar Vokietija turėtų turėti daugiau įsitraukimo, yra labai platus. Jauniems žmonėms svarbus klimato klausimas, todėl jie galbūt galvoja ir apie šias temas, nors gal nebūtinai iš karinės pusės <...> Keliamas klausimas, o kodėl neturėtume būti atsakingi“, – svarsto tyrėja.
Abejoja, ar pavyks spėti
Vokietijos į Lietuvą siunčiama brigada kelia ne tik idėjinių, bet ir praktinių klausimų: viešąją erdvę tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje drumsčia ekspertų abejonės, ar abi šalys pasirengusios, kas už ką mokės, kur gauti pinigų, kas pasirūpins, kad daugiau nei 5 tūkstančiai vokiečių įsikurtų sklandžiai. Vokietijoje svarstoma, kaip kompensuoti į Lietuvą siunčiamus karius iš tų regionų, iš kurių jie paimami.
Anot LRT.lt pašnekovų, jie nebūtų tokie skeptiški dėl to, kiek gyventojų nežino ar neturi nuomonės, ar nepritaria brigados dislokavimui Lietuvoje.
„Nemanau, kad gyventojai iš tiesų gerai supranta, ką tai reiškia. Lietuva, kažkur prie Baltijos. Brigada, kodėl ne. Viešų debatų dar ne itin buvo, ir manau, kad visuomenė tik pamažu supranta, kad gynyba reiškia kariuomenę ne tik savo šalyje, kad gynyba – nebūtinai Vokietijos sienos, bet ir sąjungininkų gynyba. Supratimo apie tai, manau, trūksta ir link jo kol kas tik einama“, – LRT.lt sakė Berlyne gyvenantis žurnalistas ir gynybos ekspertas Thomas Wiegoldas.
Kaip vieną didžiausių rūpesčių dėl brigados jis išreiškė jos nekarinės dalies parengimą ir atsiuntimą, taip pat bendrą Vokietijos gynybos finansavimą, karių, kurie siūlytųsi savanoriais dirbti svetimoje valstybėje, radimą. Pačioje Vokietijoje rūpesčiai neapsiriboja Lietuva: intensyviai svarstoma apie visuotinio šaukimo grąžinimą, tik ką išsiųsta oro gynybos fregata į Raudonąją jūrą ginti komercinių laivų nuo Irano remiamų Jemeno hučių atakų, perimti atakas. Tai – pavojingiausia istorijoje jau pavadinta Vokietijos karinio laivyno misija, į ją nukreiptos politikų ir visuomenės akys.
„Po Vokietijos suvienijimo buvo įprasta manyti, kad kariuomenė teritorinei gynybai nebėra reikalinga taip, kaip anksčiau, ir ji gana drastiškai sumažėjo. Pavyzdžiui, Šaltojo karo metu Vakarų Vokietija turėjo pusę milijono karių taikos metu, Rytų Vokietija – 250 tūkst. karių. Šis skaičius su metais mažėjo ir dabar turime mažiau nei 200 tūkst. karių“, – lygina T. Wiegoldas.
Lietuvos brigada ne kartą buvo paminėta ir Miunchene vasarį vykusioje saugumo konferencijoje. Anot ten dalyvavusio krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko, bendras sutarimas dėl brigados būtinumo Vokietijoje yra. Jis sako, kad kol kas vyksta techninių reikalavimų derinimas, kokios infrastruktūros reikės brigadai. Kol kas aišku, kad Lietuva bus atsakinga už infrastruktūros statybą, o Vokietija rūpinsis civilių socialiniais klausimais.
Ministras tikino, kad užsibrėžtas terminas – 2027 metai – nesikeičia, tada, anot jo, „Vokietijos brigada bus visos sudėties ir pasieks visą operacinį pajėgumą“.
„Tarpvalstybinę sutartį sudarysime rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, bet esminių dalykų tai nepakeis, tik apibrėš vokiečių karių buvimo sąlygas. Iki tol būsime išsidaliję atsakomybes“, – kalbėjo A. Anušauskas.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad Vokietija, siųsdama brigadą į Lietuvą, „gina ne tik Lietuvą, ji gina ir pati save“.
„Lietuva nėra valstybė, kuri prašo dovanų. Lietuva yra valstybė, kuri labai rimtai ir atsakingai žiūri į savo pačių atsakomybę, ką turime padaryti mes, ji finansuos visus Vokietijos brigados iškeltus poreikius“, – sakė jis.
