Lietuvoje su oficialiu vizitu viešintis eurokomisaras Virginijus Sinkevičius teigia, kad dabar jam didžiausią nerimą kelia Europoje stiprėjančios radikalios dešinės jėgos, dažniausiai atvirai susitikinėjusios su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir per įvairias finansines schemas gavusios finansavimą iš Kremliaus.
Apie tai ir Ukrainos kelią į Europos Sąjungą eurokomisaras kalbėjo LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“.
– Europos Komisija Ukrainai yra nustačiusi 7 sąlygas, kurias įgyvendinusi ji galės pradėti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. Birželį buvo paskelbta, kad 3 iš jų – žiniasklaidos teisė, Konstitucinio Teismo teisėjų atranka ir teismų sistema, yra parengta. Naujausiais EK duomenimis, kaip yra su likusiais 4 – pinigų plovimu, korupcija, oligarchais ir tautinių mažumų apsauga?
– Šiandien progresą galima įvertinti kaip įspūdingą, nes nepamirškime, kad Ukrainos svarbiausias prioritetas yra, aišku, laimėti, užbaigti karą, atsikariauti teritorijas ir tuo pat metu ji sėkmingai vykdo reformas. Tos reformos, kurios jau yra įgyvendintos, susijusios su teismų sistema ir žiniasklaidos laisve, yra labai svarbios, beveik kertinės, kaip klijai, kurie ir laiko Europos Sąjungą.
Tolimesnis progresas, ypač korupcijos srityje ir jau kurį laiką diskutuojamas oligarchų įstatymas, yra daug sudėtingesni procesai, tam galbūt reikės daugiau laiko ir EK žada spalio pradžioje pateikti visą išsamų vertinimą, pateikti atnaujintas rekomendacijas Ukrainai ir aš net neabejoju, kad, matant tai, kaip dabar veikia Ukrainos Vyriausybė, jie gana sparčiai bandys įgyvendinti. Aišku, neužtenka tiktai uždėti varnelę šalia priimto įstatymo, reikia vis dėlto įgyvendinimo ir EK taip pat vertins ir įgyvendinimą tų įstatymų, kad jie būtų baigti.
– Galima būtų suprasti, kad gruodžio mėnesį derybos dėl narystės su Ukraina nebus pradėtos, kaip buvo viltasi?
– Neužbėkime įvykiams už akių. Norėčiau pabrėžti, kad EK dažnu atveju įgyvendina šalių narių valią ir tie 7 punktai buvo pirmiausia viena iš sąlygų, ką šalys narės išsakė kaip EK poziciją, jau žengdamos tą didžiulį žingsnį, t. y. kviesdamos Ukrainą, suteikdamos kandidatės statusą. Tai jau buvo didelis žingsnis į priekį, bet tai yra politinis procesas. Tai yra ne toks paprastas procesas ir jau dabar Ukraina, tiesą sakant, keliauja septynmyliais žingsniais. Mums visiems turbūt norėtųsi, kad tas įvyktų daug greičiau, bet mes suprantame, kad situacija Ukrainoje komplikuota ne tik dėl karo, – ir iki karo problemų buvo daug, jos buvo gana skausmingos šalyje.
– Kalbant apie šalių narių norus, pageidavimus, Ukrainos narystę Europos Sąjungoje. Privačiai kai kurie kalba apie tai, kad vienas iš didesnių galvosūkių yra Bendrijos finansai. Ukrainos žemės ūkio naudmenų plotas yra didesnis negu Italijos, 14 proc. bent iki karo dirbo žemės ūkyje, o tai reiškia, kad paramos šiai šaliai reikės daugiausiai. Kai kurių skaičiavimais, netgi daugiau negu dabar gauna Lenkija – 77 milijardus eurų, – ir tai reiškia, kad kitų šalių ūkininkams teks sumažinti išmokas, sutikti su sumažintomis išmokomis arba ES sutarti dėl didesnio biudžeto. Ar EK mato trečią kelią?
– Prisijungiant tokiai valstybei kaip Ukraina ar netgi Vakarų Balkanų valstybėms, kurių kai kurios jau yra pasirengusios prisijungti, pusiausvyra keisis. Ne tik žemės ūkio srityje. Aš nenorėčiau, kad mes spekuliuotume kažkokiais skaičiais, nes kiekvieną kartą turime vis tiek naują biudžetą, naujus prioritetus. Nenorėčiau priešinti ūkininko Ukrainoje su ūkininku Lietuvoje ar ūkininku Prancūzijoje. Manau, kad tai yra procesai ir, jeigu Ukraina įgyvendina sąlygas, jeigu ji yra pasiruošusi, mes turime rasti būdų, kaip Ukrainą priimti. Neabejoju, kad ir 27 valstybės, o kiekviena turės pritarti, taip pat supranta, kad keičiasi ir jėgų pusiausvyra, ir ne tik žemės ūkio, bet ir to paties Sanglaudos fondo, kuris bus be galo svarbus Ukrainai tęsiant ir įgyvendinant reformas, galų gale atstatant Ukrainą po karo, biudžeto poreikiai. Manau, kad tai yra labai ankstyvos spekuliacijos ir, tiesą sakant, nenorėčiau į jas gilintis dabar, nes, kaip minėjau, tai labai dažnai supriešina visuomenę, lyg bandant ištransliuoti žinią, kad kažkam neužteks.
Manau, kad svarbiausia dabar, kad Ukraina toliau sėkmingai įgyvendintų reformas, pasirengtų, būtų pasiruošusi stoti į Europos Sąjungą. Kokią Europos Sąjungą? Galbūt ji bus kažkiek kitokia Ukrainai stojant, mes pamatysime.
– Spalio mėnesį Granadoje ES lyderiai renkasi kalbėtis apie tai, kaip galėtų, turėtų atrodyti Europos Sąjunga, nes (...) yra problema, pripažįstama, virtus iš 27-ių sostinių 35-iomis. Jeigu strigs sprendimų priėmimo procesas, ištiks paralyžius. Vienas iš siūlymų yra naikinti veto teisę, veto teise mojuojančios Lenkija ir Vengrija šito daryti nenori. Koks čia sprendimas?
– Vėlgi, manau, kad nereikia sakyti, kad tik Vengrija ir Lenkija mojuoja veto teise, nes tą veto teisę lygiai taip pat ir Lietuva turi visas galimybes išnaudoti ir kartais pasinaudoja, galbūt tik labiau neformaliai, tiek nekalbėdama apie tai viešai (...). Manau, kad veto teisė kartais netgi naudingesnė mažoms valstybėms, nes jeigu mes nueisime tik į proporcingumą, įsivaizduokite, kokią koaliciją reikės burti Lietuvai norint proporciniu principu, nes dažniausiai tai yra numatoma žiūrint į gyventojų populiaciją, suburti kažkokią koaliciją vienam ar kitam sprendimui ir kiek tas sprendimas bus lengvesnis tai pačiai Lenkijai. Manau, kad nereikia skubėti ir bendras sprendimų priėmimas, reikalaujantis visų 27 šalių, įrodė, kad galime sėkmingai veikti, yra priimta per 11 sankcijų paketų, Ukrainai taip pat parama yra sutarta. Taip, tai užtrunka, diskusijos labai dažnai tampa pusiau viešos ir aptariamos žiniasklaidoje, bet tai ir yra demokratija, tai skiria mus nuo tų valstybių, kurios šiandien yra užgrobusios žemes Ukrainoje ir žudo ukrainiečius.
– Kadangi ir jūs, ir aš linksniuojame Lenkiją, tai tęskime, remdamiesi jos pavyzdžiu. Prezidentas Andrzejus Duda prieš metus agitavo už pagreitintą Ukrainos narystės procesą ir šiemet jau prašo Europos Komisijos ne tik Ukrainos grūdų importą apriboti, bet ir kitas žemės ūkio produkcijos dalis todėl, kad šalyje kyla ūkininkų protestų. Tai ar įmanomas vienodas sprendimas ES?
– Labai gaila dėl tos situacijos, kuri dabar yra Lenkijoje, prie Lenkijos prisijungė dar kelios valstybės, manau, labiau išnaudodamos politinį momentą. Kaip visada tie nuogąstavimai atkeliauja į EK su šiokia tokia kaina. Manau, kad pirmiausia Lenkijoje vyksta rinkimai. Mes žinome, kad ten rinkimai būna taškas į tašką ir šiandien matome, kad viena iš sparčiai kylančių partijų mėgaujasi būtent parama ūkininkams ir manau, kad pirmiausia Vyriausybė reaguoja į tai.
(...) EK šiuo atveju užtikrino, kad tranzitas būtų galimas, kad bendrai rinkai tai neturėtų jokio poveikio ir Ukrainos grūdai galėtų laisvai keliauti į visas Bendrijos šalis tranzitu per Lenkiją. Lenkija tam taip pat nesipriešina. Mes kartais girdime nuogąstavimų dėl ilgesnių procesų ant Lenkijos sienos ir panašiai, tad EK, aišku, vertina tuos atvejus, bet mes juos vertinam labai atsargiai.
Esmė, kad tranzitas dabar yra galimas, turbūt didžiausia problema, kad pralaidumas yra nepakankamas ir vis tiek kelias, siekiant Ukrainos grūdų pardavimo ir mažinti bado riziką kai kuriose trečiosiose šalyse, yra vienintelis – per Juodąją jūrą.
– Rinkimai ne tik Lenkijoje, bet ir kitose šalyse, taip pat artėja Europos Parlamento rinkimai. Kaip jie gali pakeisti Ukrainos klausimą?
– Man didžiausią nerimą kelia tai, kad Europoje stiprėja radikalios dešinės jėgos. Mes žinome, kad tai dažnu atveju yra tos partijos, kurios atvirai susitikinėjo su Vladimiru Putinu, spaudė jam ranką, per įvairias finansines schemas, bankus yra gavę ir finansavimą, tai šiuo atveju tai kelia labai didelį nerimą, nes gali turėti įtakos ne tik paramai Ukrainai, tačiau ir apskritai Bendrijos ateičiai. Manau, labai svarbu, kad vis dėlto pagrindinės partijos neperiminėtų tos radikalesnės dešinės darbotvarkės, nes paskutiniai politikai, kurie tą bandė padaryti, buvo Didžiojoje Britanijoje, jų premjeras Davidas Cameronas. Mes žinome, kuo tai pasibaigė.
Labai noriu tikėti, kad vis dėlto atsakinga politika, kuri ypač reikalinga šiuo nelengvu laikotarpiu, kai žmonės yra pavargę ir po COVID, ir nuo karo, infliacijos, energijos kainų, (...) laimės ir nebus, sakykime, žvejojama tuose tvenkiniuose, kur žvejoja ir radikali dešinė.
– Kitų metų lapkritį pradės dirbti ir naujoji Europos Komisija, naujos sudėties. Kokie jūsų politiniai planai?
– Kokie mano politiniai planai, dar anksti spręsti. Aš dar turiu metus, bet jaučiu, kad EK išmokau ir sužinojau labai daug naujo ir turbūt Lietuvai galėčiau duoti daug daugiau nei bet kada, bet nuspręsiu pirmiausia pasitaręs su šeima.
