„Tęsiama melo politika vis sparčiau slopina ir naikina Jugoslavijos antifašistinio judėjimo Serbijoje pasiekimus“, – rašo Borisas Varga.
Visos patriarchalinės ir atsilikusios visuomenės turi smurto problemą. Jugoslavijos Socialistinėje Federacinėje Respublikoje smurtas buvo tam tikru būdu integruotas į visuotinai priimtą pergalės Antrajame pasauliniame kare ideologiją, iš kurios tuometinė vienpartinė sistema sėmėsi savo legitimumo. Būdamas vaikas, negalėjau sulaukti, kada tėvas nupirks man šalmą ir šautuvą, kad galėčiau ginti tėvynę nuo priešo. Ją gyniau ir tada, kai būdamas šešiametis priverčiau verkti savo kaimyną Volksdeutscherį (etninį vokietį – vert. pastaba), kuris vaikystėje buvo pasitraukęs iš Vojvodinos, sugrįžusio jo klausdamas, kodėl jis žudė mūsų partizanus. Nes visi vokiečiai buvo – kaip žinia – fašistai.
Pavojingiausias yra smurtas, kylantis iš tradicijos. Nepastebimas, tylus ir sugertas su motinos pienu. Prisimenu, kad vienas pirmųjų dalykų, kuriuos iš močiutės sužinojau apie kitas tautas, buvo tai, kad „žydai yra blogi, nes nukryžiavo Viešpatį Jėzų“ ir kad turėčiau neiti iš namų, nes mane „čigonai pavogs“. Šovinizmas ir rasizmas gryniausiu pavidalu, nors močiutės, šiaip ar taip, sąmoningai to neskleidė.
Fizinis pasiruošimas tarpasmeniniams konfliktams, kylantiems dėl artėjančių 20 a. 9-ojo dešimtmečio karų, buvo esminis vaikų apginklavimas. Be kita ko, būtent per žaislus ir žaidimus ginklų ir karo kultas vėl buvo diegiamas per kaip bebūtų taikiausius laikus.
Žudymas mūsų žemėse taip pat yra iniciacijos ir suaugimo dalis. Dauguma to išmoko iš naminių gyvulių, kiaulių, avių, vištų auginimo. Priklausomai nuo to, iš kokio regiono esi kilęs ir kokios lyties buvai vaikas. Aš mėgau triušius, turėjome mažą ūkį, jis taip pat padėjo mano tėvui sušvelninti infarkto padarinius. Kai man sukako dešimt metų, tėvas nusivedė mane už namo, į kairę ranką paėmė triušį už ausų, o į dešinį – kirvį. „Mes valgome triušieną kelis kartus per savaitę, – pasakė jis rimtu tonu, – ji atkeliauja pas mus ne iš parduotuvės ar restorano, o iš mūsų pašiūrės.“ Paklusniai viską padariau pagal tėvo nurodymus ir kirviu trenkiau triušiui į pakaušį. Matyt, nesu pakankamai kietas, nes jo kniaukimas – visai toks kaip žmogaus – vis dar aidi man ausyse. Pabandžiau antrą kartą, bet trečias tėvo smūgis užbaigė reikalą. Žinau, kad tėvas su šia savo pamoka neturėjo blogų ketinimų, bet ji taip pat nepadarė manęs geresniu žmogumi. Priešingai.
Nešvari Serbijos sąžinė
Tarpusavio smurto atvejų mokyklose pasitaiko visame pasaulyje ir, deja, beveik be išimties kiekvienas turi su tuo savo asmeninę patirtį. Kai kur smurtas yra tik žodinis, kai kur tai mikroagresija, pasireiškianti įvairiomis patyčiomis, kai kuriose visuomenėse vaikai atvirai engia ir skriaudžia vieni kitus, o tai kartais baigiasi kraujo praliejimu, kaip neseniai tai įvyko Belgrado Vračaro rajono mokykloje.
Prisimenu, kaip buvau labai supykęs, kai gegužės 25 d. buvau vienintelis vaikas, kuris nenešė estafetės lazdelės mūsų savivaldybėje vykusiame vietiniame jaunimo estafetės etape. Buvau mokyklos direktoriaus sūnus ir turėjau užleisti vietą kitiems vaikams, suteikti jiems šansą. Visi mūsų klasės vaikai lankydavo graikų apeigų katalikų bažnyčią Rusų Krsturo miestelyje, kur tuo metu gyvenome, ir tik aš vienintelis ne, nes mano tėvai dirbo švietimo srityje. Taigi mokykloje jaučiausi saugus, saugomas savo statuso, bet dėl to buvau ir visiškai atstumtas klasės ir kolektyvo. Turėjau sėdėti suole su blogiausiais, silpniausiais ir specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais. Per pamokas turėjau atsakinėti pirmas, o jei klasėje kildavo problemų, kiekvienoje grupėje turėjau būti pirmas per drausminančius pokalbius.Iš manęs buvo tikimasi, kad aš, nepaisydamas savo jaunų metų, spindėsiu kaip humanistinio socializmo kūrimo pavyzdys.
Kartą per JSFR mokyklų sąskrydį buvau taip nusivylęs, kad tyčia trenkiau savo bendraamžiui iš kitos mokyklos kamuoliu į veidą ir nuo stipraus smūgio jis prarado sąmonę. Artimiausiomis savaitėmis mokyklų sistema parodė visą savo pajėgumą. Kai per Serbiją ėmė plisti smurto mokyklose banga, neseniai pasibaigusi žudynėmis, man nebuvo sunku įsivaizduoti nepilnametį šio nusikaltimo vykdytoją. Jo nusivylimą, kompleksus, problemas, jaunatvišką agresiją dėl nežinomų priežasčių. Jaunuoliai kupini įsivaizduojamų problemų ir nusivylimų dėl pažymių, simpatijų ar spuogų. O svarbiausia – aplinkos jiems primestas modelis, pradedant tėvų ambicijomis ir baigiant amžinai autokratiška visuomene. Tačiau buvo padarytas nusikaltimas ir šie dar tik besiformuojantys žmonės kartu su savo tėvais turi atsakyti griežčiausiu būdu.
Ir jie bus nubausti, galbūt ir Vyriausybė žlugs, inscenizuotai. Tačiau net jei Vučićiaus režimas Serbijos maidane ir žlugs, sugriauta socialinių vertybių sistema per vieną naktį taip lengvai nepasikeis. Ankstesnėmis dienomis buvo diagnozuotos visos įmanomos nepilnamečių ir kitokio smurto Serbijos visuomenėje priežastys, ir mes jau žinome, kad pastarieji trys dešimtmečiai buvo tiesiog liguisti ir nuo jų reikia gydytis.
Tačiau nepakankamai aiškiai išreikšta visos visuomenės atgaila dėl kruvinų rankų mūsų artimiausioje kaimynystėje. Sunkiausių karo nusikaltimų kaimyninėse respublikose ir provincijose, Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Kosove, neigimas ir visuomenės nesugebėjimas pažvelgti tiesai į akis ir prisiimti atsakomybę reiškia, kad išlieka pagrindinė prielaida, jog kiekvienas kitas žingsnis vis veda prie blogų sprendimų ir tolesnio smurto.
Tačiau kodėl mes, tuomečiai nusivylę paaugliai, dėl visko, kas tuo metu su mumis vyko, aštuntojo dešimtmečio viduryje nesiėmėme peilių ir beisbolo lazdų ir nemušėme jomis tų mokinių iš „svetimų“ mokyklų ar silpnesnių už mus vaikų, kurie mus taip erzino? Juk mes taip pat jautėmės atstumti. Žiūrėjome smurtinius filmus, daugybę „kovinių“ ir siaubo filmų. Žaidėme „kovinius“ kompiuterinius žaidimus, gal tik šiek tiek prastesnės raiškos.
Tačiau niekam nedūrėme peiliu, nieko nesumušėm lazdomis, nes to mums neleido socialinė sistema ir vertybių schema. Galbūt mus indoktrinuodavo daugybe nereikalingų komunistinių apeigų, tačiau mūsų moraliniai pavyzdžiai nebuvo nusikaltėliai, kurie vykdė baisiausius karo nusikaltimus, kurie buvo kaltinami nekaltų civilių gyventojų, ypač moterų ir vaikų, genocidu ir etniniu valymu. Galbūt JSFR primesti pavyzdžiai ne visada buvo mums artimi, bet juk jie nugalėjo fašizmą ir taip atsidūrė teisingoje istorijos pusėje.
Mirusios sielos laukia tik vieno žodžio
Devintojo dešimtmečio pradžioje man tikriausiai pasisekė, nes, būdamas nepakankamai suaugęs, nebuvau mobilizuotas į mūšio lauką Vukovare kaip būsimojo „serbiškojo-rusiškojo pasaulio“ „buriatas“ iš Vojvodinos. Sunku suvokti, kaip vakarykščiai jugoslavai, kurie iki šiol buvo labai gerbiami pasaulyje, per vieną naktį virto „Didžiosios Serbijos“ mėsininkais. Socialistinė ideologija buvo nuversta, gerai išsilaikiusi ir ilgai puoselėjama neapykantos tradicija sulaužė supuvusius pančius, iki tol laikiusius primityvios visuomenės praeities demonus.
Jauni žmonės yra jautrūs, pasiduodantys įtakai, ir jiems lengva primesti neapykantą. Kas žino, kaip aš asmeniškai būčiau reagavęs į visus šiuos kompleksus ir nusivylimus naujomis 1990-ųjų metų aplinkybėmis, kai vietoj kamuolio lengvai buvo galima panaudoti granatą ar pistoletą. Serbijoje pažįstu daugybę žmonių, kurie anksčiau nebūtų nė ant skruzdės užmynę, o iš aplinkinių šalių mūšio laukų vėliau sugrįžo kruvinomis rankomis ir su išplėštu grobiu.
Serbija puikiai žino, kad ji buvo valstybė agresorė, ir sąmoningai slopina šią žinią. Skeletai vis bunda, žemė vis dreba nuo jų, ir kiekvienas Serbijos režimas tai girdi, bet tyli ir nedrįsta to pripažinti. Kuo ilgiau slepiama tiesa ir kuo daugiau melo pasirodo viešumoje, tuo mažiau verta žmogaus gyvybė, o nusikaltimai tampa socialiai priimtini. Mirusios sielos sukasi virš Serbijos, ir jos nesiilsės, kol negaus to, ko joms labiausiai reikia – tiesiog žodžių. Daiktų įvardijimo jų vardu. Išpažinties ir atgailos.
Tuo pat metu pastarųjų karų nusikaltimai pamažu virsta atminties kultūra, ji netrukus norės užkariauti mokyklinius vadovėlius, užvaldyti mokyklų ir gatvių pavadinimus. Ateinančios serbų kartos turės aštrų ir žiaurų konfliktą su Vakarų ir demokratinėmis vertybėmis, o svarbiausia – patys su savimi.
Taigi šiame „serbiškame-rusiškame pasaulyje“ Ratko Mladićius neturi alternatyvos. Tęsiant melo politiką, Serbijoje ir toliau sparčiai slopinamas ir trinamas Jugoslavijos antifašizmo palikimas. Nėra jokių požymių, kad ši paradigma keisis, net jei į valdžią ateitų Serbijos opozicija, nes vienintelė Serbijoje vyraujanti ideologija yra nacionalizmas. Štai kodėl Serbija du kartus pasirinko netinkamą istorijos pusę – 1991 m., kai leidosi į savo kryžiaus žygius, ir 2022 m., kai Ukrainoje savotiškai atgimė Didžiosios Serbijos idėja.
Mladićių ir Karadžićių kaip didvyrius sukūrė dabartinė melo vertybių sistema, palaikoma patriarchalinės atsilikusios ir skurdžios visuomenės, ginkluotos baime dėl nešvarios sąžinės ir agresyvios dėl joje slypinčios neapykantos ir neišmanymo. Alternatyvios vertybių sistemos Serbijoje šiandien paprasčiausiai nėra.
Borisas Varga yra žurnalistas, apžvalgininkas ir nepriklausomas analitikas. Lvive (Ukraina) įgijo tarptautinės žurnalistikos magistro laipsnį, o Belgrado universiteto Politikos mokslų fakultete – šiuolaikinių politinių sistemų mokslų daktaro laipsnį. Jo interesų sritis – Eurazijos regiono buvusiose socialistinėse respublikose vykstantys transformacijos procesai. Gyvena Novi Sade.
Šis tekstas serbų kalba buvo paskelbtas „Al Jazeera“ tinklalapyje ir LRT.lt yra perspausdintas su autoriaus sutikimu. Iš serbų kalbos tekstą vertė Nikodemas Szczygłowskis.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
