„Jei mes nepradėsime riboti energetinės nepriklausomybės, tai ir toliau tiesiogiai ir netiesiogiai finansuosime karą. Drąsūs ukrainiečiai kasdien naikina rusiškus tankus, o mes mokame, kad Rusija pasistatytų naujus“, – teigia Europos Parlamento pirmininkė Roberta Metsola išskirtiniame interviu LRT TELEVIZIJAI. Ji taip pat pabrėžia, kad derybos visuomet yra skatintinos, tačiau jos turi būti abipusės, o ne vienašališkos, kur viena pusė yra verčiama priimti visiškai nepriimtinas sąlygas.
Ar Vakarų ir Europos Sąjungos pastangos yra pakankamos sustabdyti žūtis Ukrainoje ir sutramdyti Rusijos karinę agresiją? – apie tai „Dienos temoje“ Europos Parlamento pirmininkė R. Metsola.
– Ponia pirmininke, Rusijos agresija ir karo veiksmai tęsiasi jau 3 savaites. Ar Europos Sąjunga daro pakankamai, kad baigtųsi taikių gyventojų žudynės Ukrainoje ir būtų sustabdytas agresorius?
– Nemanau, kad kada nors pakaks mūsų pastangų, kol nesibaigs karas, kol nebus gerbiama Ukrainos kaip suverenios tautos teritorija. Ji neišprovokavo karo, neprašė jo, o jos gyventojai dabar žudomi kiekvieną dieną, ir tai vyksta 2022 m. mūsų regione.
Parlamentas ir Europos Sąjunga turi kasdien dirbti, kad būtų nusiųsta kiek galima tvirtesnė žinia – mes nelėtinsime tempo ir neatsisakysime savo veiksmų, kol nepasibaigs karas.
– Europos Sąjunga iš tiesų labai greitai įvedė sankcijas, bet panašu, kad Putino tai nestabdo. Šią savaitę priimtas jau ketvirtas sankcijų paketas, bet jis nuvylė kai kurias šalis: nuo SWIFT sistemos neatjungti didžiausi Rusijos bankai, vis dar nėra reikšmingai paliestas energetinis sektorius. Kodėl, jūsų nuomone, taip yra? Kokios sankcijos iš tiesų kirstų Rusijai?
– Pirmiausia, labai sveikiname ketvirtą tvirtų sankcijų paketą. Parlamentas ragino pašalinti Rusiją iš SWIFT sistemos nuo pat pirmosios karo dienos. Stengsimės ir toliau, kad draudimas būtų išplėstas ir apimtų kiek galima daugiau bankų. Antra, mes turime ir toliau aiškiai sakyti, kad Europai iki nulio reikia mažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų.
Jei mes nepradėsime riboti energetinės nepriklausomybės, tai ir toliau tiesiogiai ir netiesiogiai finansuosime karą. Drąsūs ukrainiečiai kasdien naikina rusiškus tankus, o mes mokame, kad Rusija pasistatytų naujus.
Parlamentas labai tvirtai ir labai aiškiai pasisakė už tai, kad Europos Sąjunga turi padaryti viską, ką gali, kad nė viena valstybė narė nepriklausytų nuo rusiškų dujų.
Dėl energetinės nepriklausomybės mes jau pavėlavome.
– Europos Komisija siūlo planą, kuris leistų sumažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų jau šiemet. Kokią poziciją užims Parlamentas, kuriame nemažai parlamentarų turi priešingą nuomonę ir sako, kad to kaina bus per didelė? Be to, galime prisiminti, kad laišką dėl visiško dujų ir naftos embargo pasirašė tik 100 europarlamentarų, taigi tik septintadalis.
– Yra įvairių iniciatyvų, aš joms pritariu. Jos yra politinės, aktualios ir matomos. Noriu padėkoti Parlamento nariams už jų pastangas, taip pat ir Lietuvos europarlamentarams.
Mes peržiūrime Komisijos pasiūlymus, kai kurie yra trumpalaikiai, kiti – orientuoti į ilgesnę perspektyvą. Mes suvokiame realybę, kad kai kurios valstybės yra visiškai priklausomos nuo rusiškų dujų. Kadangi kalbame apie embargą, turime atsižvelgti į įvairias situacijas. Galbūt Rusija nutrauks dujų tiekimą į tas valstybes, todėl mes, Europos Sąjunga, turime jas apsaugoti ir numatyti galimus išpuolius prieš jas.
Dėl energetinės nepriklausomybės mes jau pavėlavome. Tačiau yra sprendimų ir alternatyvų. Mes tikrai pritariame jų nagrinėjimui kaip galima greičiau. Mūsų klimato planas ne vien tik ekologinis, į jį įeina ir saugumo politika, energetika. Tai visuomet buvo politinis klausimas ir dar politiškesniu tapo šiandien.
Mes matome ir augančias elektros kainas. Jos pradėjo augti dar prieš karą. Matome, kad valstybės grįžta prie tam tikrų taršesnio kuro rūšių, kuris kenkia aplinkai. Siekdami įveikti energetines spragas, maisto trūkumą, energijos, dujų, elektros kainų augimą, turime naudoti mūsų bendrą biudžetą ir turime aiškinti savo piliečiams, kad tokia yra realybė, kurioje mes gyvename.
Mes, lyderiai, turime gebėti prisiimti atsakomybę. Tam tikrose šalyse galbūt reguliuoti kainas vartotojams. Tačiau iš esmės demokratija ir laisvė yra neįkainojamos. Mes, europiečiai, turime būti pasiruošę kovoti su agresoriumi. Pirmiausia, turime atskirti tuos rusus, kurie yra persekiojami, protestuoja ir tuos, kurie palaiko Putiną ir vykdo jo nurodymus, taip pat tuos, kurie buvo priglobiami Europoje, kai įsigijo futbolo klubus, nekilnojamąjį turtą, mūsų šalių pasus. Tai turi būti tvirta žinia: kol vyksta ši invazija, kol vyksta šis agresijos išpuolis, mes turime pasakyti „ne“ ir visiškai juos izoliuoti.
– Mėnesio pradžioje buvo priimta rezoliucija dėl Ukrainos kandidatės į ES statuso. Tai sulaukė kur kas daugiau palaikymo – daugiau kaip 600 balsų. Tačiau pasigilinus į turinį matyti, kad rezoliucijos tekstas yra gana silpnas, nėra pažadėta kažkokia speciali procedūra ar greitesnė procedūra, ko Ukraina ir prašo, nors įprasta, kad būtent Parlamentas yra tas ambicingiausias balsas Bendrijoje. Kodėl nepavyko priimti stipresnės rezoliucijos?
– Nesutikčiau su jumis, kad tekstas nėra stiprus. Manau, kad Parlamentas, pritardamas Ukrainos kaip šalies kandidatės statusui, jau pažengė į priekį daug labiau nei kitos institucijos. Parlamentas visuomet buvo institucija, siekianti užtikrinti, kad tiek ukrainiečių, tiek kitų valstybių žmonės Europoje jaustųsi kaip namuose, kad nebūtų išstumiami kažkur kitur dėl savo vertybių. Rezoliucija, man atrodo, buvo gana tvirta. Anksčiau Parlamentas nebūtų galėjęs tokios rezoliucijos patvirtinti, nes tikrai tokio plataus sutarimo nėra buvę.
Platinama įvairiausia dezinformacija, kur teigiama, kad rusai taikosi tik į karinius objektus, o iš tiesų matome, kad tai yra vaikų ligoninės, pediatrijos skyriai, gimdymo namai, moterys. Tai yra ciniškiausia ir baisiausia grėsmė.
– Ką jūs pati, Europos Parlamento pirmininkė, galite pažadėti Ukrainai?
– Visų pirma, įsipareigojome vykdyti savo pažadą ir didelę savo pastato dalį užleidžiame Ukrainos piliečiams, kurie nori padėti iš savo šalies bėgantiems žmonėms, tiems, kurie šiuo metu Ukrainoje kovoja už savo gyvybes, už savo vaikų gyvybes ir ateitį. Nuo 2015 metų turime nuolatinę sutartį su Aukščiausiąja Rada ir ji bus pratęsta.
Daug įvairių atsargų buvo išsiųsta į Ukrainos Parlamentą tam, kad jie galėtų tęsti savo darbą ir kad galėtume užtikrinti demokratiją Ukrainoje. Mūsų kolegos Ukrainos Parlamente priima labai svarbius įstatymus, norime užtikrinti, kad jie turėtų visus išteklius tą daryti. Tai yra labai apčiuopiamas indėlis. Mes taip pat patvirtinome makrofinansavimo iniciatyvą, ji buvo patvirtinta tiesiog žaibišku greičiu. Taip pat patvirtinome didelius finansavimo šaltinius, kad galėtume padėti ne tik valstybėms narėms, bet ir kaimyninėms šalims, pavyzdžiui, Moldovai, kuri iš tiesų labai drąsiai priėmė tūkstančius pabėgėlių į savo namus ir širdis.
– Europa susiduria su didžiausia humanitarine krize po Antrojo pasaulio karo. Jūs jau užsiminėte apie pagalbą šalims, o kokių dar priemonių turi Europos Sąjunga?
– Turime suteikti apsaugą. Žodis „solidarumas“ turi būti realus. Ką mes matome šiuo metu: daugybę nuostabių istorijų, kaip žmonės noriai priima pabėgėlius į savo namus, organizuoja paramą, paramos tiekimą, tačiau mes turime suvokti ir tai, kad situacija Ukrainoje blogėja valandomis. Pavyzdžiui, Mariupolyje, kur žmonės jau badauja, neturi galimybės gauti maisto, negali pasirūpinti elementariais poreikiais, kad išgyventų.
Niekuomet nepamiršiu to, kad mes šiuo metu kovojame ir dezinformacijos, ir propagandos karą. Informacijos kanalais mums yra platinama įvairiausia dezinformacija, kur teigiama, kad rusai taikosi tik į karinius objektus, o iš tiesų matome, kad tai yra vaikų ligoninės, pediatrijos skyriai, gimdymo namai, moterys. Tai yra ciniškiausia ir baisiausia grėsmė, su kuria mums tenka susidurti, todėl mūsų atsakas turi būti kiek galima griežtesnis. Tai yra netoleruotina ir nepriimtina. Kai Putinas ciniškai humanitarinius koridorius nukreipia į Baltarusiją arba Rusiją, tuomet jau suvokiame, su kokia grėsme susiduriame.
– Kaip manote, ar Vakarų lyderiai vis dar turi kalbėtis su Putinu?
– Manau, kad deeskalacija turi būti ir toliau mūsų prioritetų sąraše. Derybos visuomet yra skatintinos, tačiau jos turi būti abipusės, o ne vienašališkos, kur viena pusė yra verčiama priimti kažkokias visiškai nepriimtinas sąlygas, reikalavimus.
– Kaip jums atrodo V. Zelenskio lyderystė ir jo diplomatija?
– Manau, kad prezidentas Zelenskis ir jo kolegos, visi politikai, kurie šiuo metu vieningai kovoja prieš invaziją, brutalią invaziją, parodė pasauliui drąsą, narsą ir viltį. Pasaulis iš tiesų gali daug pasimokyti iš prezidento Zelenskio ir jo kolegų lyderystės. Sudėtingiausioje situacijoje jie parodė pačią gražiausią Europą ir pačias nuostabiausias vertybes ir principus. To mes niekada nepamiršime. Ir visuomet palaikysime.
