Į 1922-uosius Rusija įžengė turėdama netvirtą Vyriausybę, besivadovavusią daugiausia karinės padėties įstatymu, vis dar alinama pilietinio karo ir Pavolgyje plintančio bado, dalis šalies teritorijos vis dar buvo okupuotos užsienio intervencijos pajėgų, o pati valstybė izoliuota ir laikoma tarptautinės politikos atskalūnu.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE/ RL) originalus kūrinys.
Tačiau iki metų pabaigos bolševikai pažymėjo penktąsias 1917 m. perversmo, dar vadinamo Spalio revoliucija, metines, sėkmingai užbaigė pilietinį karą su vadinamosiomis baltųjų monarchistų ir kapitalistų pajėgomis, išstūmė užsienio valstybių kariuomenes ir pasirašė pirmąją taikos meto tarptautinę sutartį su Veimaro Vokietija.
O 1922 m. gruodžio 30 d. Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Užkaukazės Respublikos sovietų vyriausybių atstovai pakilo į Maskvos Didžiojo teatro sceną, kad paskelbtų apie naujos šalies, kuri greičiau nei po dviejų kartų taps pasauline supervalstybe, sukūrimą – taip gimė Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga.
Tačiau žvelgiant iš šimtmečio perspektyvos akivaizdu, kad 1922-ieji buvo lemtingi metai Rusijai ir jos kaimyninėms valstybėms – metai, kai šalis ryžtingai atsiribojo nuo savo praeities. Kalbant apie politiką, užsienio reikalus ir kultūrą, šių metų įvykiai ir priimti sprendimai padėjo pamatus dešimtmečius trukusiai institucionalizuotai totalitarinei priespaudai.
Šiais metais bus nemažai šimtmečio sukakčių, kurių Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir kiti, teigiantys, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo „geopolitinė katastrofa“, greičiausiai nenorėtų prisiminti.
„Sociopato“ iškilimas
„Tai pirmieji metai, kai turime galimybę visas savo pastangas skirti tikriems, pagrindiniams ir esminiams socializmo statybos uždaviniams“, – 1922 m. balandžio 2 d. Maskvoje vykusio 11-ojo bolševikų partijos suvažiavimo baigiamojoje sesijoje kalbėdamas apie šalies ekonominius planus sakė revoliucijos lyderis ir sovietų valstybės įkūrėjas Vladimiras Leninas.
„Per pastaruosius metus mes gana aiškiai parodėme, kad negalime valdyti ekonomikos, – pripažino Leninas. – Ateinančiais metais privalome įrodyti priešingai arba sovietų valdžia negalės egzistuoti.“
Tačiau žvelgiant retrospektyviai, reikšmingiausias suvažiavimo sprendimas buvo naujo partijos generalinio sekretoriaus paskyrimas. Juo tapo 43 metų revoliucionierius, buvęs seminaristas Josifas Stalinas.
„Tai buvo viena lemtingiausių Rusijos revoliucijos ir, tiesą sakant, 20 amžiaus akimirkų“, – 2012 m. pasirodžiusioje savo knygoje „Genijaus žvaigždynas: 1922-ieji pirmieji modernizmo metai“ (angl. „Constellation of Genius: 1922 Modernism Year One“) rašė anglų kultūros istorikas Kevinas Jacksonas. Nors tuo metu šis postas toli gražu nežadėjo tokios galios, kokią Stalinas įgijo vėlesniais metais, jis padėjo kontroliuoti biurokratiją, kuri palaipsniui ims vis labiau dominuoti šalyje.
Leninas, dar būdamas gyvas, pasigailėjo savo sprendimo skirti Staliną generaliniu sekretoriumi, nors mirė pakankamai greitai, vos po dvejų metų.
Jau 1921 m. skundęsis prastėjančia sveikata, 1922 m. gegužę Leninas patyrė insultą, dar vienas priepuolis jį ištiko gruodį. Po antrojo insulto Stalinas perėmė asmeninę Lenino globą ir griežtai kontroliavo, kas gali pas jį patekti. Paskutinėmis 1922-jų savaitėmis ir pirmosiomis naujųjų metų dienomis Leninas padiktavo paskutinį testamentą, kuriame, kaip žinoma, ragino savo bendražygius „pagalvoti, kaip pašalinti Staliną“ iš užimamų pareigų.
Raginimas nušalinti Staliną buvo vienintelis konkretus pasiūlymas Lenino testamente.
„Gali atrodyti, kad ši aplinkybė yra nereikšminga detalė, bet tai detalė, galinti turėti lemiamos reikšmės“, – rašė jis.
„Stalinas buvo sociopatas, – 2017 metais RFE / RL duotame interviu sakė Prinstono universiteto istorikas ir Stalino biografas Stephenas Kotkinas. – Jis savo politikoje nerodė nė menkiausios užuojautos ar abejonių.“
„Dar daugiau organizuoto“ teroro
1922 m. vasario 2 d. liūdnai pagarsėjusi Visos Rusijos ypatingoji komisija, sutrumpintai vadinama ČK, buvo pertvarkyta į Valstybinę politinę valdybą (GPU) prie Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD).
Negailestingojo Felikso Dzeržinskio vadovauja ČK slaptoji policija įgyvendino 1918 m. rugsėjį paskelbtą Lenino „raudonojo teroro“ politiką.
„Mes kovojame ne prieš pavienius asmenis, – 1918 m. lapkritį žurnale „Raudonasis teroras“ rašė bolševikų revoliucionierius ir ČK karininkas Martinas Lacis. – Mes naikiname buržuaziją kaip klasę... Tai yra raudonojo teroro esmė.“
Sprendimas pertvarkyti ČK į GPU greičiausiai buvo susijęs su bendru siekiu sukurti stabilias institucijas ir užtikrinti politinę vyriausybinių agentūrų kontrolę. Tačiau skundų dėl suvešėjusios biurokratijos buvo tiek daug, kad iš jų gimė visiškai naujas sovietinės satyros žanras, kurio pradžią žymėjo 1922 m. pasirodęs Vladimiro Majakovskio eilėraštis „Nusiposėdžiavusieji”.
ČK reorganizacija galėjo pažaboti raudonąjį terorą. Tačiau vietoj to ji institucionalizavo daugelį baisiausių šios kampanijos metodų, įskaitant tikslinį politinių oponentų persekiojimą.
„ČK buvo transformuota į GPU ir tapo bent iš dalies politiškai kontroliuojama, o tai reiškė mažėjantį teroro mastą, – 2021 m. RFE / RL Rusijos tarnybai sakė istorikas iš Sankt Peterburgo Borisas Kolonskis. – Kita vertus, teroras. tapo labiau organizuotas.“
„1922 m. buvo surengtas socialistinių revoliucionierių teismas, – pasakojo B. Kolonskis, turėdamas omenyje pagrindinį likusį bolševikų politinį varžovą. – Ir vienas iš pagrindinių naujų suvaržymų buvo laisvų diskusijų ir frakcinio susiskaldymo eliminavimas pačioje bolševikų partijoje.“
Blėstant baltųjų armijos keliamai grėsmei pilietiniame kare, naujoji struktūra ėmė gręžtis į vidų. Reforma reiškė, kad laikinai buvo suspenduoti ČK įgaliojimai vykdyti neteismines egzekucijas, tačiau GPU greitai išplėtė politinių ir ekonominių „priešų“ trėmimo į Sibirą ir Tolimąją Šiaurę praktikos taikymo sritį.
Pirmoji stovykla, netrukus išaugusi į Gulago sistemą, 1923 m. buvo įkurta Solovkų salose, Baltojoje jūroje.
Po metų GPU agentams vėl buvo leista „tam tikromis aplinkybėmis“ vykdyti egzekucijas.
„Dosni pagalba... siaubinga nelaimė“
Be jokios abejonės baisiausias dalykas Rusijoje ir pasaulyje 1922 m. buvo tebesitęsiantis badas Pavolgyje ir aplinkiniuose regionuose. Apskaičiuota, kad šios vienos baisiausių nekarinių katastrofų Europoje nuo pat viduramžių metu žuvo mažiausiai 5 milijonai žmonių.
„1921–1922 m. siautė didžiulis badas, pareikalavęs siaubingo aukų skaičiaus, – rugsėjį RFE / RL sakė rusų istorikas Viktoras Kondrašinas. – Tam tikra prasme tai priminė 17 amžiaus pradžią, Didžiosios suirutės laikų badą, tiek pagal gyventojų skaičių paveiktame regione, tiek pagal žuvusiųjų skaičių.“
Badą sukėlė visa virtinė nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių – Pirmojo pasaulinio ir pilietinio karų nualintą šalį ištiko didelė sausra. Maža to, bolševikai, kuriems baltųjų kariuomenė atkirto prieigą prie maisto gamybos regionų Ukrainoje ir Sibire, regione įvedė nežmoniškas grūdų rekvizavimo normas.
„Užfiksuota siaubingų faktų, – sakė V. Kondrašinas. – Kanibalizmas, masinės kapavietės ir ištisų badaujančių šeimų savižudybės.“
1918 m. Leninas pasiuntė Staliną į pietuose esantį Caricyno miestą, vėliau pervadintą Stalingradu, o dabar vadinamą Volgogradu, rekvizuoti maisto. Įsakymas buvo vienas: „Būk negailestingas“.
„Gali būti tikras, mums ranka nesudrebės, – atsakė Stalinas. – Mes nė vieno nepasigailėsime.“
1921 m. liepą, siekdamas palengvinti badaujančiųjų dalią, rašytojas Maksimas Gorkis paskelbė kreipimąsi į visus geros valios žmones. Kreipimasis atsidūrė ant JAV prekybos sekretoriaus Herberto Hooverio stalo. Jis atrašė, kad yra pasirengęs organizuoti Amerikos pagalbos administracijos (ARA) programą Rusijoje, jei sovietų Vyriausybė oficialiai to paprašys ir bus savaime suprantama, kad pagalba nereiškia bolševikų valdžios pripažinimo.
Pasiūlymas Jungtinėse Valstijose buvo itin prieštaringai sutiktas – daugelis dešiniųjų teigė, kad badas gali padaryti galą bolševizmui Rusijoje. Tačiau H. Hooveris tvirtino, kad „turime atskirti Rusijos žmones ir valdžią šalyje užgrobusią grupuotę“.
Daugelis sovietų Vyriausybės narių, ypač ugningasis Levas Trockis, kuris, kaip rašoma 2019 m. pasirodžiusioje Douglaso Smitho monografijoje „Rusiškas darbas: pamiršta istorija, kaip Amerika išgelbėjo Sovietų Sąjungą nuo žlugimo“ (angl. „The Russian Job: The Forgotten Story of How America Saved the Soviet Union From Ruin“), taip pat priešinosi šiam planui, teigdamas, kad pagalba yra mažulytis pleištas, leisiantis amerikiečių verslui ir bankams netrukus vėl įsitvirtinti Rusijoje.
Vis dėlto sovietai nedelsdami sutiko su H. Hooverio sąlygomis. 1921 m. rugpjūtį buvo pasirašytas susitarimas ir JAV Kongresas programai skyrė 20 mln. JAV dolerių. Priskaičiuojant 18 mln. dolerių siekusį Rusijos Vyriausybės įnašą ir privačias aukas, H. Hooveris šiam tikslui surinko apie 78 mln.
1922 m. ARA maitino po 10 mln. žmonių per dieną, atgabendama mažiausiai 768 mln. tonų maisto. Programoje taip pat buvo įdarbinti 125 tūkst. paveiktuose regionuose gyvenusių rusų. ARA tuo pačiu parūpino drabužių, batų ir vaistų. Ji rėmė maždaug 16 tūkst. ligoninių, kuriose kasdien buvo gydoma daugiau nei pusė milijono žmonių. Projektas padėjo pagerinti sanitarines sąlygas ir užkirsti kelią choleros ir kitų ligų protrūkiams regione. Be to, buvo atvežta tūkstančiai tonų sėklinių grūdų, kurie garantavo puikų derlių ir sovietų valdžiai pelningą eksportą 1922 ir 1923 m.
„Rusų tautos Vyriausybė niekada nepamirš dosnios pagalbos, suteiktos ją užklupusios siaubingos nelaimės ir baisaus pavojaus akivaizdoje“, – laiške ARA atstovui Williamui Haskellui rašė bolševikų lyderis, Rusijos kovos su badu iniciatyvos pirmininko pavaduotojas Levas Kamenevas.
1923 m. vasarį, kai ARA skaičiavimais maždaug 8 milijonams rusų vis dar reikėjo pagalbos maistu, sovietų valdžia paskelbė apie planus atnaujinti grūdų eksportą. Vakarų ryžtas tęsti ARA programą dar labiau sumenko kovą, kai sovietų valdžia pradėjo teismo procesą prieš keliolika Rusijos stačiatikių dvasininkų ir vieną katalikų kunigą Konstantiną Budkevičių už taikių protestų prieš valstybės išgrobstytą bažnyčios nuosavybę organizavimą. Visi kaltinamieji buvo nuteisti ilgus metus kalėti, išskyrus K. Budkevičių, kuriam Velykų savaitgalį buvo įvykdyta mirties bausmė ir kuris buvo palaidotas masiniame kape.
ARA nusprendė savo operaciją baigti.
„Ponas H. Hooveris sakė, kad niekada taip nesidžiaugė baigęs darbą, kaip baigęs šį rusišką darbą, – pranešė Valstybės departamento pareigūnas. – ...jis nepaprastai pasibjaurėjęs bolševikais ir netiki, kad jiems vadovaujant kada nors būtų galima suformuoti praktinę vyriausybę.“
Valdant Stalinui, ketvirtajame dešimtmetyje ir vėliau, „ARA istorija buvo ištrinta arba neatpažįstamai iškraipoma“, savo knygoje rašė D. Smithas. Šiame projekte dalyvavę pareigūnai ir paprasti rusai buvo ištremti arba persekiojami iki pat šeštojo dešimtmečio. 1950 m. išleistoje Didžiojoje sovietinėje enciklopedijoje buvo rašoma, kad ARA tikslas buvo „Sovietų Rusijoje sukurti šnipinėjimui ir griaunamajai veiklai bei kontrrevoliuciniams elementams remti skirtą aparatą“. 1962 m. mokykliniame vadovėlyje teigiama, kad ARA tikslas buvo „slapta organizuoti pasipriešinimą“, ir priduriama, kad GPU sužlugdė tariamai rengtą sąmokslą.
D. Smitho teigimu, ARA programą galima palyginti su pagalba, kurią Europa ir JAV teikė buvusioms Sovietų Sąjungos šalims po SSRS žlugimo.
„1992–2007 metais JAV Vyriausybė suteikė 28 milijardų dolerių pagalbą buvusios Sovietų Sąjungos šalims, – rašė D. Smithas. – Vien 1999 m. Rusija paprašė Jungtinių Valstijų 5 mln. tonų pagalbos maistu, kurios vertė siekė beveik 2 mlrd. dolerių... 1999–2000 metais JAV ir Europos pagalba maistu Rusijai pranoko visam Afrikos žemynui skirtą analogišką pagalbą.“
Slapti susitikimai
1922 m. balandžio 16 d. Sovietų Rusija pralaužė visišką tarptautinę izoliaciją pasirašydama Rapalo sutartį su Veimaro Vokietija. Po Pirmojo pasaulinio karo ir Versalio sutarties abi šalys buvo diplomatiškai izoliuoti parijai.
Rapalo sutartimi buvo atkurti diplomatiniai abiejų šalių santykiai, ji sudarė sąlygas glaudesniam ekonominiam bendradarbiavimui. Nors pakte nebuvo jokių karinių nuostatų, jis atvėrė kelią intensyviam bendradarbiavimui šioje srityje, pažeidžiant Versalio sutartį, – bendradarbiavimas prasidėjo 1922 m. vasarą keliais slaptais susitikimais. Per kelerius ateinančius metus Vokietija Sovietų Sąjungoje atidarė aviacijos mokyklą, cheminio ginklo gamyklą ir tankų bandymo poligoną.
„Šios bazės padėjo modernizuoti Raudonąją armiją ir atliko pagrindinį vaidmenį, kuriant karines technologijas, kurios leido atgimti Vokietijos kariuomenei jau valdant Hitleriui, – 2016 m. tinklaraštyje „War On The Rocks“ rašė analitikas Ianas Johnsonas.
Kai kurie vokiečiai Rapalo sutarties pasirašymą laikė jų šaliai kylančios „žydų ir bolševikų grėsmės“ prielaida. Tai paskatino aktyvesnę kraštutinių dešiniųjų ir juos finansavusių asmenų veiklą. 1922 m. birželį, praėjus vos dviem mėnesiams po sutarties pasirašymo, Vokietijos užsienio reikalų ministrą Waltherį Rathenau nužudė dešiniųjų teroristinė grupuotė. Vienoje iš pirmųjų savo didesnių kalbų 1922 m. rugpjūtį Miunchene Adolfas Hitleris perspėjo apie respublikos globojamą „artėjantį žydų bolševizmą“. Šiame mitinge pirmą kartą pasirodė rudais marškiniais vilkintys jo „smogikai“. Tų metų spalį Italijos fašistų lyderis Benito Mussolini tapo ministru pirmininku.
Nėra vietos „eretikams, svajotojams ir maištininkams“
1922-ieji Rusijai buvo lemtingi ir kultūriniu požiūriu. Lyginant 1920 m. Rusijos kultūros kontūrus – nuo vaizduojamųjų menų iki literatūros, muzikos, šokio, taikomojo meno ir ne tik – su tendencijoms, išryškėsiančiomis vos po 15 metų, stebina per tokį trumpą laiką įvykusi drastiška transformacija.
Meno istorikė Camilla Gray savo studijoje „Rusijos eksperimentas mene: 1863–1922 m.“ (angl. „The Russian Experiment In Art: 1863-1922“) 1922-uosius vadina ribiniais vieno ryškiausių kultūrinių sprogimų istorijoje metais.
1922 m. Borisas Pilniakas išleido romaną „Alkani metai“ – avangardistinį šedevrą, laikomą pirmuoju rusų romanu, nuo pradžios iki galo partašytu po 1917 m. spalio perversmo.
1938 m. balandžio 21 d. jis buvo nuteistas už dalyvavimą sąmoksle nužudyti Staliną ir tą pačią dieną nušautas į pakaušį bei palaidotas masiniame kape Komunarkos šaudykloje Maskvoje.
Taip pat 1922 m. Jevgenijus Zamiatinas rengė privačius prieš metus parašyto savo distopinio romano „Mes“ skaitymus. Tais pačiais metais jis parašė ir pranašišką esė „Aš bijau“, kurioje teigė, kad bolševikų valstybėje, panašu, nėra vietos „bepročiams, atsiskyrėliams, eretikams, svajotojams, maištininkams ir skeptikams“.
J. Zamiatinas mirė tremtyje Paryžiuje 1937 m.
Nors romanas „Mes“ anglų kalba Niujorke buvo išleistas 1924 m., o rusiškai – 1952 m., Sovietų Sąjungoje jis pasirodė tik 1988 m., t. y. likus trejiems metams iki valstybės žlugimo. 1967 m. emigracijoje gyvenanti rusų kilmės kritikė Mira Ginsburg rašė: „Kaip [Michailas] Bulgakovas ir [Isaakas] Babelis, J. Zamiatinas leidžia mums pažvelgti į tai, kokia galėjo būti porevoliucinė rusų literatūra, jei laisvė, drąsa ir individualumas nebūtų buvę taip negailestingai sutrypti diktatūros“.
Kai pilietiniam karui išsikvepiant bolševikai galutinai užsitikrino valdžią, šalies vadovybė vis daugiau dėmesio ėmė skirti visuomenės pertvarkymui. 1921 m. Vyriausybė nusitaikė į Rusijos stačiatikių bažnyčią. Iš pradžių šios akcijos tikslas buvo konfiskuoti kuo daugiau bažnyčios turto, tačiau 1922 m. Leninas sugalvojo ambicingesnį planą.
1922 m. kovo 19 d. rašte Leninas ragina surengti politinių lyderių ir GPU bei Teisingumo liaudies komisariato vadovų „slaptą susitikimą“. Jis rašė, kad bus priimtas „slaptas nutarimas“ „negailestingai, nepaliekant jokių abejonių ir per patį trumpiausią laiką“ nacionalizuoti bažnyčios turtą.
„Kuo daugiau šia proga mums pavyks sušaudyti reakcingos dvasininkijos ir reakcingos buržuazijos, tuo geriau, nes ši „publika“ kaip tik dabar turi būti pamokyta taip, kad kelis dešimtmečius nedrįstų nė pagalvoti apie kokį nors pasipriešinimą“, – rašė bolševikų lyderis.
Istorikas iš Sankt Peterburgo Aleksandras Margolis 2016 metais interviu RFE / RL sakė, kad kampanija prieš bažnyčią buvo vykdoma „barbariškiausiu įmanomu būdu“.
„Žinoma, dvasininkai bandė tai kažkaip sustabdyti, – sakė jis. – Tačiau atsakymas buvo aiškus: kuo daugiau jų pakarsime, tuo geriau.“
Naktį iš rugpjūčio 12-osios į 13-ąją bolševikai nuskuto barzdas Petrogrado metropolitui Venjaminui ir keliems kitiems aukštiems miesto dvasininkams ir aprengė juos skarmalais. Tokia apgaulė buvo būtina, kad egzekucijas vykdančio būrio kariai nesuprastų, jog šaudo į dvasininkus. Miesto pakraštyje sušaudyti šventikai palaidoti bendroje kapavietėje.
1992 m., praėjus keliems mėnesiams po Sovietų Sąjungos žlugimo, Venjaminas ir keli kartu su juo sušaudyti dvasininkai buvo paskelbti Rusijos stačiatikių šventaisiais, Sankt Peterburgo Aleksandro Nevskio lauroje jiems buvo pastatytas kenotafas. Kanonizacijos dekrete nurodoma, kad „jų brangūs palaikai, jei jie kada nors bus rasti, bus laikomi šventomis relikvijomis“.
Panašių planų Leninas turėjo ir Rusijos intelektualinio elito atžvilgiu.
1922 m. kovo 12 d. paskelbtame straipsnyje „Apie karingo materializmo reikšmę“ Leninas pasmerkė intelektualus, pavadindamas juos „diplomuotais klerikalizmo pakalikais“, o demokratiją – „laisve skelbti tai, ką buržuazijai naudinga skelbti, o jai naudinga skelbti pačias reakcingiausias idėjas, religiją ir obskurantizmą, ginti išnaudotojus ir pan.“
Kampanija pasiekė kulminaciją 1922 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais, kai iš Petrogrado į Vakarus išplaukė trys laivai. Į juos GPU agentai sugrūdo daugybę žymiausių šalies mąstytojų ir jų šeimų, netekusių turėto turto ir išsiųstų į tremtį. Vadinamaisiais Filosofų laivais iš Rusijos išplaukė filosofai Nikolajus Loskis, Julijus Aichenvaldas, Nikolajus Berdiajevas, Sergejus Bulgakovas ir Semionas Frankas.
Vienu iš jų šalį paliko ir Ivanas Iljinas, fašistuojantis mąstytojas, kuris 1933 m. parašė straipsnį „Nacionalsocializmas: nauja dvasia“. I. Iljiną vertina V. Putinas, 2005 m. asmeniškai pasirūpinęs, kad jo palaikai būtų perlaidoti Maskvoje. 2009 m. jis pašventino filosofo kapą.
Ne visi iš beveik 300 intelektualų, 1922 m. išplukdytų iš šalies, buvo garsūs mokslininkai. Tarp jų buvo ir gydytojų, teisininkų, pedagogų, ekonomistų ir kt.
Rusų režisierius Aleksejus Denisovas, 2002 m. dokumentiniame filme „Rusų egzodas“ įamžinęs pirmąją Rusijos emigracijos bangą, 2012 m. sakė, kad paskaičiuota, jog 1922–1939 m. iš šalies ištrempti rusai gyvendami užsienyje paskelbė daugiau kaip 13 tūkst. mokslinių darbų.
1922 m. gegužę grupė menininkų Maskvoje įkūrė Revoliucinės Rusijos menininkų asociaciją (AKhRR). Ji tapo tiesiogine 1932 m. susikūrusios Sovietų Sąjungos dailininkų sąjungos pirmtake. Pagal jų ideologiją, meno kūrinio „didaktinis turinys“ yra daug svarbesnis už jo estetinę vertę.
„Menas turi būti suprantamas masėms“, – skelbė šios menininkų grupės mantra, atkartodama pagrindinį „herojinio realizmo“ šūkį. Menininkai savo temas turėtų rinktis, atsižvelgdami į „visuomenės ir partijos“ poreikius.
1950 m. Didžiojoje sovietinėje enciklopedijoje rašoma, kad ši grupė buvo „pažangiausia to laikotarpio meno organizacija“, žymėjusi „lemiamos realizmo pergalės sovietiniame mene pradžią“.
