Aliaksandras Lukašenka aukščiausių Lietuvos politikų jau vadinamas buvusiu Baltarusijos prezidentu, tačiau neginčijama, kad tvirtai į valdžios ranktūrius įsikibęs kaimyninės šalies vadovas lengvai nepaleis posto, kuriame yra 26 metus. Nors jo galimybės išsigelbėti savarankiškai vertinamos kaip nedidelės, artimiausia Baltarusijos ateitis ne tokia vienareikšmiška – realios atrodo tiek sunkios demokratizacijos, tiek venesuelietiško įšalo, tiek sunkiai prognozuojamo Rusijos įsikišimo kryptys.
LRT.lt paklausė politologų ir buvusio ambasadoriaus, kokie scenarijai Baltarusijoje labiausiai tikėtini ir kokių asociacijų su jau matytais diktatūrų virsmais kelia pastarosios savaitės. Nuo palankiausio A. Lukašenkai, reiškiančio statuso išsaugojimą, iki rinkimų be ilgamečio prezidento, kokių ir siekia šalies opozicija bei protestuotojai, – pašnekovai sutinka, kad dabartinį ryžtą pokyčiams ir vienybę gali keisti susipriešinimas ir nusivylimas.
„Tegul baltarusiai patys pasirenka kelią, kuriuo nori eiti“, – sako buvęs diplomatas Petras Vaitiekūnas ir priduria, kad tai neturėtų sumenkinti paskatų palaikyti baltarusius, siekiančius permainų.
Išsekę protestai ir vaidmenų persiskirstymas režimo viduje
Pirmadienį susitikęs su vienos iš Minsko gamyklų darbininkais A. Lukašenka užsiminė apie naujos Konstitucijos poreikį. Dėl jos esą būtų balsuojama referendume ir ją priėmus jis galėtų „perduoti įgaliojimus“, tačiau ne dabartinio spaudimo sąlygomis.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį LRT RADIJUI sakė manantis, kad tai yra laiko vilkinimo taktika, siekiant protestų atoslūgio ir išsaugoti status quo.
LRT.lt politologų paklausė, kiek realus scenarijus, kad protestuotojų ryžtas būti gatvėse ir galimybės streikuoti ilgainiui išsenka, o menamos konstitucinės korekcijos nežymiai perskirsto vaidmenis ir galias režimo viduje, tačiau išlaiko svarią A. Lukašenkos įtaką Baltarusijai.
„Scenarijus, sakyčiau, yra vidutinio tikėtinumo ir link mažiau tikėtino. Jis nėra neįmanomas, tai viena iš parinkčių, kurios turbūt tiktų Rusijai, nes reikštų, kad išlieka žmogus, kuris žinomiausias, ir tai reiškia, jog konstitucinės reformos procesą galima kontroliuoti arba – mažų mažiausiai – daryti jam įtaką. Bet jis sunkiai priimtinas Vakarams ir visuomenei“, – komentavo VU TSPMI politologas dr. Laurynas Jonavičius.
Be to, per 26-erius valdymo metus A. Lukašenka nuosekliai siekė šalinti konkurentus, todėl nematyti, kas galėtų formaliai jį pakeisti ir nesukelti didelio visuomenės pasipiktinimo.
„Ar ministras pirmininkas, ar regionų gubernatoriai, ar jėgos struktūrų vadai – visi nuolatos rotuojami, jiems neleidžiama susikurti atramos, socialinės ar valdininkų bazės, išteklių. Žmonės, kurie turi šiokią tokią įtaką, yra visiškai priklausomi nuo A. Lukašenkos ir visuomenė jų nepriims. Tai yra didelė šio scenarijaus problema – kas galėtų būti perėmėjas, tinkamas pakeisti A. Lukašenką. Jis visą karjerą dirbo tam, kad tokio veikėjo nebūtų, nuolatos girdamasis, kad Baltarusijoje nėra oligarchų ar to, kas buvo blogai Ukrainoje, Rusijoje“, – pridūrė L. Jonavičius.
VU TSPMI profesorė Dovilė Jakniūnaitė sutinka, kad mažai tikėtina įvykių raida, kuri leistų A. Lukašenkai išsaugoti valdžią, o protestuotojams – pamiršti pralietą kraują šalies gatvėse.
„Man atrodo, kad jų (protestuotojų – red. past.) tikslas bus priešintis tokiai idėjai, nes A. Lukašenka iki konstitucinės reformos liktų prezidentu, o tai reikštų pralaimėjimą. (...) Žinoma, yra atvejų, kai autokratas tampa nuosaikesnis ir pereinama į demokratiškesnį režimą – tokia galimybė ir praktiškai, ir teoriškai egzistuoja, bet manau, kad ji nelabai tikėtina“, – portalui LRT.lt sakė politologė.
Neginkluotas Rusijos įsikišimas ir sąjunginės valstybės projekto spartinimas
Po praėjusią savaitę vykusio telefoninio pokalbio su Vladimiru Putinu A. Lukašenka teigė išgirdęs patikinimą, kad Rusija suteiks „visokeriopą pagalbą Baltarusijos saugumui užtikrinti“. Baltarusijos vadovas pridūrė, kad neramumai jo valstybėje nesunkiai galėtų persikelti ir į gretimas.
„Jeigu kalbame apie karinį aspektą, mes turime sutartį su Rusijos Federacija pagal sąjunginės valstybės principus“, – šeštadienį žiniasklaida citavo A. Lukašenką.
Dauguma stebėtojų atmeta karinės Rusijos intervencijos tikimybę – didesnioji kaimynė baltarusių visuomenėje vertinama gana palankiai, todėl susipriešinimas dėl nepakeičiamu nelaikomo A. Lukašenkos išsaugojimo poste būtų žalingas, grėstų naujomis sankcijomis iš Vakarų ir dideliais nuostoliais.
Tačiau išlieka ir taikios integracijos kelias, spartinant sąjunginės valstybės projektą, o A. Lukašenkai užtikrinant asmeninį saugumą, tačiau pašalinant jį iš bet kokio aktyvaus vaidmens Baltarusijoje.
Susilpnėjus jo paties derybinėms galioms, potencialiai būtų išvengta gilesnės dviejų valstybių integracijos trikdžių, apie kuriuos žiniasklaidoje kalbėta anksčiau. Pavyzdžiui, anot radijo stoties „Echo Moskvy“ redaktoriaus Aleksejaus Venediktovo, A. Lukašenka yra sulaukęs pasiūlymo tapti sąjunginio parlamento pirmininku, tačiau jį palaikė įžeidžiančiu ir kategoriškai atsisakė. Šiuo atveju svarbios ne tik asmeninės A. Lukašenkos ambicijos, sako LRT.lt kalbinti politologai.
„Tai (akivaizdus Rusijos įsitraukimas – red. past.) kontrastuotų su idėja, kad A. Lukašenka gina Baltarusijos suverenitetą. Baltarusijoje nėra labai aiškios antirusiškos pozicijos, bet labai aiški provalstybinė nuostata, bent jau tuose balsuose, kuriuos tenka girdėti. (...) Manau, kad šitas variantas labiau tikėtinas negu konstitucinė reforma, bet atsargiai vertinčiau būtent dėl to, kad Rusijos dalyvavimas keltų daug klausimų, nors žmonės nėra antirusiški“, – įvertino D. Jakniūnaitė.
L. Jonavičius sako, kad, nepaisant A. Lukašenkos pareiškimų, bent kol kas Rusija veikiau bus linkusi laikytis aktyvaus stebėtojo vaidmens.
„Karinio kišimosi – beveik visi sutaria – Rusija nenorėtų. Jeigu reikia, įsikištų, tačiau greičiausiai poreikio nebus, nes geopolitinių lūžių kaip Ukrainoje ar Gruzijoje nėra. Sąjunginė valstybė galbūt yra variantas, bet nemanau, kad jie norėtų staigiai stumti projektą naudodamiesi padėtimi, nes A. Lukašenkos atsiribojimas nuo visuomenės ir užsidarymas nuo Vakarų yra naudingas Rusijai, – jis neturi kur daugiau eiti ir vien savimi pasikliauti negali. Kalbant apie šį scenarijų, man atrodo, svarbios A. Lukašenkos asmeninės ambicijos.
Save jis suvokia kaip Batką ir psichologiškai visiškai tapatinasi su Baltarusija, todėl buvimas sąjunginės valstybės ar bet kokios institucijos vadovu, mano vertinimu, jam visiškai nepriimtinas. Jis norėtų išlikti tautos tėvu kaip Nazarbajevas ar Nijazovas, su kuriuo būtų asocijuojama viena iš Baltarusijos epochų, ir išeiti aukštai, savo noru ir pagal savo taisykles, o ne primetus iš išorės“, – sakė L. Jonavičius.
Pasak politologo, toks scenarijus būtų realesnis, jeigu A. Lukašenkos gyvybei kiltų tiesioginė grėsmė, todėl asmeninis išlikimas taptų svarbesnis už „istorinio statuso interesą“.
„Pagal tai, kas vyksta, šis scenarijus įmanomas, bet yra žinomų ir nežinomų veiksnių, kurie scenarijų daro panašiai tikėtiną kaip pirmą“, – reziumavo TSPMI politologas.
Ilgas, duobėtas ir netiesus demokratizacijos kelias
Apie S. Cichanouskają susitelkusi opozicija ir jai pritariantieji reikalauja A. Lukašenkos nusišalinimo ir naujų skaidrių ir visiems atvirų rinkimų. To poreikį kartoja ir Baltijos šalys bei Baltarusijos kaimynės Lenkija ir Ukraina.
Vis dėlto esama būgštavimų, kad pereinamasis laikotarpis reikštų didelį nestabilumą, kovas dėl valdžios ir ekonominį šoką. Patirties kuriant demokratines institucijas neturėjimas, tikėtina, atsilieptų ilgu ir sudėtingu procesu, kuriuo dalis visuomenės ilgainiui nusiviltų.
„Manau, scenarijus tarp labiausiai tikėtinų, galbūt netgi lauktinų. (...) Diktatoriui irgi reikia suvokti savo galimybių ribas, nors atrodo, kad A. Lukašenka kol kas dar bando strateguoti. Kalbant apie tai, kas įvyktų po to, svarstymas, kad prasidės ilgas demokratizacijos ir konsolidacijos laikotarpis, bus bet kokiu atveju ir jis bus su labai daug iššūkių.
(...) Tai labai sunkus procesas, turint omenyje, kad politinė bendruomenė egzistuoja, bet valstybinis aparatas buvo pajungtas vieno žmogaus įtakai ir daug dalykų reikia reformuoti, peržiūrėti ir, neabejotina, kad ekonomikai po šių streikų ir sumaišties bus blogiau“, – kalbėjo D. Jakniūnaitė.
L. Jonavičius antrino, kad sistemoje, kurioje visos pagrindinės šalies institucijos – nuo rinkimų komisijos iki teismų – subordinuotos vienam galios centrui, kyla grėsmių, galinčių priminti paskutinį 20 amžiaus dešimtmetį Rusijoje ir „visų karą su visais“, matomą tiek politikoje, tiek ekonomikoje.
Tai priklausytų ir nuo Vakarų įsitraukimo, tačiau neatrodo tikėtina, kad jis bus žymus, sako politologas, mat norą aktyviai dalyvauti procesuose veikiausiai atšaldys ne tokia sklandi patirtis Ukrainoje.
Taikūs būdai pakeisti režimą – sėkmingesni negu prievartiniai
D. Jakniūnaitė priduria, kad blogiausias įvykių posūkis būtų tuomet, jeigu perteklinio jėgos naudojimo atsaku taptų taikių protestų virsmas smurtiniais.
„Scenarijus, kuris galbūt ne labiausiai tikėtinas, bet galimas, priklausantis nuo A. Lukašenkos santykio su jėgos struktūromis, yra perteklinės jėgos panaudojimo. Neaišku, ar neprievartiniai protestai nesitransformuos į kitokius, – katastrofinis scenarijus, jeigu labai taikus pasipriešinimas, kuris dabar vyksta, virstų smurtiniu“, – sakė D. Jakniūnaitė.
20–21 a. pavyzdžiai rodo, kad taikūs būdai pasiekti permainų valdžioje yra sėkmingesni negu smurtiniai, – vienas politikos mokslų tyrimų, apie kurį yra užsiminusi profesorė, rodo, kad neprievartiniai būdai pakeisti autoritarinius režimus sekėsi dukart dažniau negu tie, kuriuose naudota jėga.
„Net jeigu visuomenė pakeičia režimą, bet tai įvyksta prievartiniu būdu, susitaikymo procesas yra sudėtingesnis. Kai yra taikus perėjimas, daugiau įsitraukia, yra daugiau noro derinti interesus“, – sako D. Jakniūnaitė.
Tai, kad Baltarusijoje tik pirmosios masinių protestų savaitės, lyginimus daro sudėtingus, pabrėžia tyrinėtojai, tačiau asociacijų pastebi. L. Jonavičius sako, kad galimas, nors nebūtinai itin tikėtinas yra Venesuelos scenarijus ir įšaldyta padėtis.
„Skirtumų daug, bet yra panašumų: yra Maduro kaip Lukašenka ir Guaido kaip Cichanouskaja. Tai situacija, kai Maduro yra išlaikęs valdžią jėgos struktūrų atžvilgiu, o Guaido yra remiamas demokratinių jėgų dalyje visuomenės ir Vakarų valstybių, bet patas tęsiasi keletą metų.
Neatmestina tikimybė, kad ir Baltarusijoje taip nutiktų: Lukašenka išliks su silovikais, visuomenė bus pavargusi nuo protestų ir nedrįs daryti ko nors daugiau, Vakarai diskutuos, įvedinės sankcijas, bet neturės rimtų priemonių, Rusija ramiai stebės situaciją, nes kuo daugiau chaoso, tuo geriau jai, kol Baltarusija atvirai nepajuda Vakarų kryptimi“, – sakė L. Jonavičius.
D. Jakniūnaitė prisimena kelis atvejus, kurie savo raida iš dalies panašūs.
„Labai paviršutiniškai – galbūt dėl to, kad nemažai apie tą atvejį žinau, – man primena Gruziją 2003 metais, bet tada Ševarnadzė pabėgo greičiau.
Mėgstamas pavyzdys iš Europos yra Serbija, kai Miloševičius 2000-aisiais buvo nuverstas, tai irgi buvo didžiulės mobilizacijos procesas, naudotos beveik vadovėlinės neprievartinio pasipriešinimo taktikos. Tai galimos, bet kol kas tolimos analogijos – turime sulaukti pabaigos“, – kalbėjo profesorė.
Buvęs ambasadorius: Lukašenka – politinis lavonas
Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, diplomatas P. Vaitiekūnas LRT.lt sako, kad metodas išsaugoti valdžią per konstitucines pataisas, apie kurias pirmadienį užsiminė A. Lukašenka, – pasenęs ir nebeveiks.
„Gerų išeičių jis (A. Lukašenka – LRT) neturi. Jis jau yra politinis lavonas. Vienintelė tikra išeitis jam – bėgti į Rusiją ir slėptis. Už nusikaltimus, padarytus per 26 metus, jis bus teisiamas. Ir teismas bus teisingas, atviras, pagal visus įstatymus ir griežtas“, – sako P. Vaitiekūnas.
Istoriškai rekordinių protestų siūbuojamam režimo vadovui kreipiantis į Kremlių, kol kas nežinoma, koks bus V. Putino ėjimas. Jėgos scenarijus neatrodo tikėtinas ir P. Vaitiekūnui.
„Ji (karinė intervencija – LRT) kol kas mažai tikėtina, jeigu A. Lukašenka pats nesiryš įgyvendinti jėgos scenarijaus, kuo aš nelabai tikiu. Todėl jėgos scenarijus, matyt, tiek iš A. Lukašenkos, tiek iš V. Putino pusės yra mažai tikėtinas, bet atmesti jo irgi negalima.
Manau, kad Baltarusija yra gana prorusiškai nusiteikusi, ypač politikai, todėl prezidentas V. Putinas statys ant politinio proceso – bent iš pradžių, – kad pažiūrėtų, ar tai jam pavyksta“, – teigia diplomatas.
P. Vaitiekūno teigimu, Vakarai, Lietuva, Europa, Amerika kol kas mažai daro, kad dalyvautų procese kaip atsvara Rusijai. Vis dėlto, sako jis, tiek lietuviai, tiek baltarusiai tikisi, kad bus įgyvendintas taikus ir demokratinis scenarijus.
„Tegul baltarusiai patys pasirenka kelią, kuriuo nori eiti. O mes norime tiesiog gerų santykių su kaimynais. Norime normalios prekybos, norime normalaus sienos režimo, norime normalių turistinių, investicinių, prekybos santykių.
Kad nebūtų tokios taisyklės, režimas, koks dabar yra, – labai priešiškas, nenaudingas nei mums, nei Baltarusijai. Mes norime normalių santykių, kurie plėtojami demokratinėje, žmogaus teises gerbiančioje aplinkoje“, – sako P. Vaitiekūnas.
Tiesa, diplomatas neatmeta, jog Maskva bandys žaisti, kad Baltarusijoje vėl turėtų prorusišką prezidentą, Vyriausybę, parlamentą. Bet, anot pašnekovo, tokia yra realybė, suformuota per 26-erius A. Lukašenkos valdymo metus.
„Mūsų tikslas – kad tai būtų ne Rusija, o išliktų Baltarusija. Kad ji būtų demokratiška, gerbianti žmogaus teises. Ir kad tos proeuropietiškos jėgos turėtų savo balsą, įtaką, kad teisėtai, legaliai galėtų pateikti savo idėjas idėjų konkurse Baltarusijoje“, – sako buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras.
„Tam, kad tokios svajonės būtų įgyvendintos, baltarusiai turi kovoti dėl laisvės, dėl to, kad nusikalstamas A. Lukašenkos režimas būtų teisiamas ir visų pirma pakeistas“, – tęsia pašnekovas.
Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras iškėlė ir kitą Lietuvai svarbų klausimą – dėl Astravo atominė elektrinės.
„Tai yra gyvybinis klausimas Lietuvai. Kalbant apie Baltarusiją, jis turi būti visų klausimų priešakyje. Mums reikia užtikrinti Astravo branduolinės jėgainės saugumą. Ir vienintelis būdas tai padaryti – užkonservuoti Astravo AE.
Mes esame tokioje nestabilioje politinėje situacijoje, kad apie jokį branduolinės jėgainės stabilumą, jos stabilų veikimą negalime ir kalbėti. Turi būti pradėti stabdymo ir konservavimo darbai ir mes to turime reikalauti iš Europos ir iš Baltarusijos“, – išskiria P. Vaitiekūnas.
