Pasaulyje

2019.11.12 21:02

„Istorijos detektyvai“: kaip Putinas reagavo į Lietuvos norą įstoti į NATO?

LRT.lt2019.11.12 21:02

Lietuvos narystė NATO vienas iš tų dalykų, kuris šiandien labai nepatinka Kremliui. Tačiau reikia prisiminti istoriją ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino žodžius, pasakytus uždarame pokalbyje. Tada jis mąstė kitaip.

Kas būtų, jei nebūtume NATO nare?

Šiandien mes tikrai galime pasakyti, kad geriausias sprendimas per 30 nepriklausomybės metų buvo įstojimas į NATO. Ar pagalvojate, su kokiomis problemomis Lietuva labai greitai susidurtų, jei nebūtų NATO nare? Kad geriau suprastume, pažiūrėkime, kaip sekasi buvusioms SSRS respublikoms, kurioms nepavyko įšokti į NATO traukinį.

„Baltarusija yra protektoratas, Ukraina – dalinai okupuota, Moldova – suskaldyta, Gruzija – suskaldyta ir kariavo, Armėnija – protektoratas”, – vaizdžiai ir trumpai reziumuoja buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.

Viso to priežastis – vis agresyvėjanti kaimyninė Rusija, kuri geriau moka kaimynams sukelti problemų, nei tvarkytis viduje. Tiesa, ne visada tokia Rusija buvo. Po SSRS žlugimo buvo daug vilčių, kad ji taps normalia demokratine šalimi, kurios nereikia bijoti. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad istorijos ratas sukasi kita linkme.

„Rusijos kryptis pasidarė tokia pati autoritarinė, aiškiai agresyvi: Moldovos padalijimas, vidaus politikos agresyvumas Vakarų atžvilgiu; kalbos, kad neatsižvelgta į teisėtus Rusijos interesus, mes esame jų interesų zona. Visi suprato, kad iš tos interesų zonos reikia bėgti. Viskas pasitvirtino tik kai tie, kurie įstojo į NATO ir ES, nenukentėjo“, – teigia A. Valionis.

Misija – įtikinti JAV politikus

Lietuvai pareiškus norą įstoti į šią organizaciją, buvo daug diskusijų, kaip tai padaryti. Ir pirmiausia reikėjo pakeisti partnerių mąstyseną. Tuo metu, priešingai negu dabar teigia Rusijos propaganda, JAV politikai buvo atsargūs, jų svarbiausias siekis buvo neprovokuoti Rusijos.

„Tai buvo labai subtilu. Prisimenu, kaip tuo metu kalbėjausi su politikos lyderiais. Jie stengėsi užtikrinti, jog Rusija nežvelgtų į Vakarus kaip į priešininkus. Jie nenorėjo erzinti Rusijos. Dalis politikos elito palaikė požiūrį, kad NATO nesiplės į Rytus“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „Istorijos detektyvai“ pasakojo JAV kongresmenas Johnas Shimkus.

Ir čia daug padėjo Amerikos lietuviai. Jie įtikinėjo JAV politikus, kad Lietuva būtų priimta į NATO.

„Tuo metu aš buvau Kongreso narys. Vieną vakarą mes kartu su Baltijos Amerikos laisvės lyga ir kitais emigrantais iš Rytų Europos nuėjome pavakarieniauti. Angela Nelsienė man pasakė, kad ketina įkurti organizaciją, kuri padėtų Baltijos šalims įstoti į NATO. Taip mes įkūrėme JAV Atstovų rūmų Baltijos draugystės organizaciją, norėdami parodyti, kad yra didžiulė Kongreso narių parama NATO ir ES plėtrai. Ji buvo labai gerai vertinama, nes amerikiečiams nepatinka patyčios. Jūs esate maža šalis, iš kurios bando tyčiotis Rusija. Mes pabrėžiame, kad amerikiečiai stoja už skriaudžiamus, už tuos, kas patiria patyčias. Jeigu Baltijos šalys nori būti laisvos, priklausyti NATO, mes turėtume stengtis ir jas palaikyti“, – prisiminė J. Shimkus.

Aišku, kelias nebuvo lengvas, buvo svarstomi įvairūs scenarijai. „Dar ministro Algirdo Saudargo laikais Zbigniewo Brzezinskio buvo pasiūlyta: pirmiausia bent viena Baltijos valstybė tegu peržengia raudoną buvusios SSRS sienos liniją – visi draugaukim ir jai padėkim. Vietoje draugystės prasidėjo konkurencija – mes galvojom, kad turim būt pirmieji, po to kitus įtempsime.

Padedant amerikiečiams Ronaldui Asmusui, Bruce`ui Jacksonui ir mūsų žmonėms, kilo idėja sudaryti Vilniaus dešimtuką: iš pradžių buvo devintukas, po to įsijungė Kroatija. 2000 m. gegužės mėnesį Vilniaus rotušėje paskelbėme: NATO užteks vietos visiems, kurie bus pasiruošę. Visi solidariai susiėmę už rankų žiūrime akis ir sakome, kad turime būti priimti į NATO“, – pasakoja „Istorijos detektyvams“ A. Valionis.

V. Putino žodžiai V. Adamkui

Aišku, Rusija irgi nenorėjo, kad šis procesas būtų sklandus, todėl sugalvodavo įvairiausių pretekstų, kurie turėjo apsunkinti Lietuvos kelią į NATO.

„Per visas agentūras paleido informaciją: kadangi nepasirašyta sienos sutartis tarp Rusijos ir Lietuvos, tai bus kliūtis, ir Lietuva negalės įstoti į NATO. Prieš atskrisdamas į Maskvą Briuselyje susitikau su George`u Robertsonu, ir jis prieš kameras žurnalistams pasakė, kad sienos sutarties neratifikavimas įstojimo procesui neturės jokios įtakos“, – pasakoja A. Valionis.

Įvykius paskubino tragiški 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykiai, kai teroristai susprogdino dangoraižius Niujorke. Amerikai reikėjo sąjungininkų. Be to, tuo metu ir V. Putinas buvo dar kitoks.

Kaip žinoma, tuometinis prezidentas V. Adamkus susitiko su Rusijos prezidentu V. Putinu. A. Valionis atskleidžia nežinomas šio susitikimo detales: „Mes neprieštaraujame, kad stotumėte į ES – bus naudinga ir jums, ir mums. Nesuprantame, kodėl stojate į NATO, tai visai nereikalinga, bet kadangi toks jūsų pasirinkimas, Rusija nieko negali padaryti“.

Taip tuo metu susiklostė unikali galimybė Lietuvai patekti į NATO. Ji ta galimybe ir pasinaudojo. 2004 m. tapome šio aljanso nariais. O kas labiausiai lėmė, kad mes tapome šio aljanso nare?

„Manau, kad jų atkaklumas. NATO atvirų durų politika jau seniai egzistavo, todėl buvo sudėtinga įrodinėti, kad NATO neturėtų atverti durų kitoms šalims, kurios nori jungtis prie aljanso. Kas galėtų tam prieštarauti? Ir dabar vyksta tos pačios diskusijos – ar Rusija turėtų vetuoti nepriklausomas laisvas šalis, kurios nori savarankiškai kurti savo ateitį, spręsti dėl savo likimo? Džiaugiuosi, kad lietuviai laimėjo antrajame plėtros etape kartu su kitomis septyniomis šalimis“, – pasakojo „Istorijos detektyvams“ kongresmenas J. Shimkus.

Ar stebuklas, kad tapome NATO nare?

„Gal ne tiek stebuklas, kiek kryptingo darbo ir palankiai susiklosčiusių aplinkybių rezultatas, – teigia politologas L. Kojala. – Prielaidos narystei buvo gana stiprios todėl, kad JAV ir kai kurios kitos Vakarų valstybės niekada nepripažino Baltijos valstybių okupacijos kaip teisėto fakto ir kartu išlaikė moralinį įsipareigojimą toms valstybėms atkūrus nepriklausomybę atverti duris į visas Vakarų struktūras ir leisti pačioms priimti sprendimą – pasirinkti tiek saugumo politiką, tiek ekonominio bendradarbiavimo modelius. Ne veltui Billo Clintono patarėjas T. Latas yra sakęs: jeigu mes atvėrėme duris Lenkijai, Čekijai, negalime jų užverti Baltijos valstybėms, nes tai būtų moralinis pralaimėjimas ir parodymas, kad Šaltojo karo laikų logika – vieni su mumis, kiti prieš mus, bet į jų pačių nuomonę neatsižvelgiama, vis dar galioja.

Kitas dalykas – kryptingas darbas. Baltijos šalys, Lenkija norėjo būti NATO. Galime kalbėti ne apie NATO plėtrą, JAV sprendimus, bet pirmiausia apie pačių valstybių poreikį parodyti aljansui, kad joms turi būti atvertos durys. Labai svarbus politinis lygmuo, taip pat ir visuomenės – tiek diasporos, tiek Europoje gyvenantys tų šalių piliečiai labai aiškiai siuntė žinią. B. Clintonas, kuris priiminėjo tuos sprendimus, vieną iš svarbiausių savo kalbų apie būsimą Lenkijos narystę NATO sako Detroite, kur gyvena daug išeivių iš Vidurio, Rytų Europos. Trečias dalykas – palankiai susiklosčiusios aplinkybės. Keičiasi Europos ir viso pasaulio saugumo architektūra, atsiveria naujos galimybės. Senosios raudonos linijos, kurios neleido net įsivaizduoti tokio scenarijaus, perbraižomos, ir natūralu, kad tuo buvo pasinaudota.“

Šiandien yra daug diskusijų dėl NATO tvirtumo. Kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, iškilo klausimas, ar iš tiesų NATO šalys tinkamai reaguotų ir būtų pasiųstos reikiamos karinės pajėgos agresijos atveju.

„Manau, NATO stipresnė, nei prieš keletą metų. Jei skaitytume 2012 m. dokumentus, matytume stiprėjančią tendenciją svarstyti, ar NATO apskritai turi prasmę XXI a. Tai Šaltojo karo laikų kūrinys, aljansas, kuris formavosi Vakarų ir Rytų priešpriešoje. Tarsi besikeičiančio saugumo aplinkybės reikalauja svarstyti naujus bendradarbiavimo formatus atsisakant senų, bet būtent Rusijos agresija Ukrainoje suteikė naują impulsą ir pratęsė NATO prasmę.

Buvo akivaizdu, kad ir konvencinė grėsmė, suvokimas, kad svarbiausia yra NATO narių saugumas, sugrįžo į politinę darbotvarkę. Dėl to buvo priimti konkretūs istoriniai sprendimai: iki 2016 m. NATO bendrų pajėgų iš skirtingų valstybių dislokavimas Baltijos valstybėse atrodė neįtikėtinas“, – teigia L. Kojala.

Tačiau nereikia pamiršti ir pavojų iš dabartinės Rusijos. JAV kongresmenas J. Shimkus juos puikiai įvardina: „Rusija vis dar žiūri į Kremlių ir V. Putiną ir yra linkusi priimti blogas ekonomines sąlygas dėl stiprios Rusijos. Taigi V. Putinas demonstruoja karinę galią žemindamas kaimynes. Tai vyko dar prieš tai, kai mes apkaltinome Rusiją kišimusi į mūsų rinkimus. Jie jau buvo įvykdę kibernetinę ataką prieš Estiją, bandė papirkti politikus Lietuvoje. Jie tai darė visoje Rytų Europoje. Jie norėtų turėti buferinę zoną, įšalusius konfliktus ir kad NATO nesiartintų arčiau Rusijos sienos. NATO yra gynybinis aljansas. Rusijai jokios grėsmės nėra. Tiesą sakant, Rusijos žmonėms būtų kur kas geriau su laisvomis ir atviromis sienomis, su taikiais kaimynais, o ne Šaltojo karo aklavietė, kurią V. Putinas naudoja tam, kad liktų valdžioje amžinai.“

A. Valionis perspėja dėl ateities – tai, kad esame galingiausios karinės organizacijos nariai, nereiškia, kad iššūkių neliko. Jų yra, gal net didesnių: „Daugelis labai aukštų politikų galvoja, kad tai yra duotybė amžiams ir nesikeis. Bando šitą valtį įsiūbuoti, ir tai labai baisu, nes vis mažiau žmonių, kurie žino, kas yra karas. Vieni pasitraukė iš politikos, nuseno, o jauni politikai mano, kad gali daryti, ką nori, ir bus tvarka.“

„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 15.45 val. per LRT TELEVIZIJĄ.