Nuomonės

2019.03.28 11:21

Aurelijus Katkevičius. Apie baltus ir pūkuotus arba apie gyvenimo trapumą

Aurelijus Katkevičius, žurnalistas, „Verslo klasės“ redaktorius2019.03.28 11:21

Šiandien gal artėjančio ir vis niekaip neateinančio pavasario proga pakalbėkime apie baltus ir švelniai pūkuotus dalykus. Apie mums visiems tarnaujančius.

Kiekvienas šitos šalies komskis žino, kad jeigu nori patikti žmonėms, turi jiems rodyti katinėlius. Arba šuniukus. Arba pelėdžiukus, bet šitie dar rečiau rodomi. Arba vaikučius. Va apie vaikučių meilumą ir kitas savybes ir pasišnekėkime. Visokių rūšių diktatoriai žino – pabučiuok maža berniuką į pilvuką ir tu patiksi liaudžiai. Vaikučiai puikiai parduoda ekologines idėjas ir įvairius jogurtus – tai puikiausiai išmano tie, kam pardavimai rūpi, reklamų kūrėjai ir rinkodarininkai. Kartais, tiesą sakant, vaikučių atvaizdų panaudojimas reklamoje net pradeda erzinti.

Su vaikučiais, pelėdžiukais ir šuneliais turime dar vieną rūpestį – jie džiugina tol, kol yra savo laike ir savo erdvėje. Kai uti puti šunelis tampa suaugusiu dantytu piktu ir alkanu pitbuliu, jis džiugina kiek mažiau. Kai meilus baltapūkis užauga iki kokio šimto kilogramo dydžio dėdės, bet savo proto išsivystymo prilygsta tam uti puti, turime problemą, ir gal net kartais ligą, kuri vadinasi infantilizmas.

Kaip šitą reikalą atpažinti? Na, pirmiausia infantilas visais įmanomais būdais kratosi atsakomybės už savo poelgius. Tu jam sakai – kas išvalgė visą močiutės uogienę? O jis tau į tai – o užtai tavo žvyrkeliai neasfaltuoti ir paštas ne toks, kaip reikia. Besikratydamas atsakomybės dažniausiai jis pasitelkia priemonę, kuri angliškai vadinasi „votabautizmu“, bet gali būti pavadinta ir „o pas jus karia juodaodžius“ metodika.

Tai jūs visi galite stebėti kone kasdien. Kodėl jūsų, daktare, sprendimas šiandien toks kvailas? O užtai jūs prieš dešimt metų ne taip pinigus taupėte mano sąskaita. Pala, pala, dabar kalbame apie čia ir dabar priimtą būtent tavo kvailą sprendimą. O užtai jūs sugriovėte mano mylimą kolūkį.

Čia, beje, dar vienas infantilizmo požymis. Tiksliau, du. Pirmas – negebėjimas suvokti, kad pasaulis ne visada atitinka tavo norus, todėl kartais tenka priimti sprendimus, kurių galbūt priimti ir nenorėtum. Pavyzdžiui, taupyti.

Antras – dažnas negebėjimas sieti priežasčių ir padarinių, pavyzdžiui, nematymas, jog kai išeini iš kalėjimo, sienas kartais griauti tenka, negali vienu metu ir išeiti, ir palikti tokio dailaus ir mielo nuo vaikystės kalėjimo sienų nepaliestų. Negali būti tuo pat metu ir laisvas spręsti savo likimo ir būti ištekėjęs už nuolat geriančio mušeikos.

Vešintis infantilizmas nėra būdingas vien Lietuvos gyventojams – ir aš čia gana sąmoningai nevartoju žodžio pilietis. Tai pasaulinis reiškinys – pilna aplinkui tokių infantilų, kartais valdančių net ir visai nemažas valstybes. Dar daugiau – toks infantilas savo elgesiu (ir todėl itin pavojingas) yra visa nuo mūsų kiek į Rytus esanti didžiulė valstybė.

„O pas jus karia juodaodžius“ diskusijų argumentacijos metodika, jeigu jūs atkreipsite dėmesį, yra kone vienintelė dabar mūsų pasirinktųjų ir mums laikinai valdymo institucijose tarnaujančiųjų taikoma diskusijų metodika. Jokių kitų argumentų kaip ir beveik nėra.

Dar gana svarbus žodis mano tik ką pasakytame sakinyje – „laikinai“. Katinėlių, pelėdžiukų ir infantilų yra kitokia laiko samprata. Jie gyvena savo laike, kur šios akimirkos malonumas trunka amžinai. Beje, būtent dėl to, ko gero, jie ir nesuvokia, kas yra atsakomybė bei nemato priežasties ir padarinių sąryšio. Infantilams atrodo, kad jų galimybės reguliuoti kitų žmonių gyvenimus yra nepajudinamos ir nesibaigiančios. Jie labai retai arba niekada nepagalvoja apie tai, kad ateis tokia diena, kai piliečiams tarnaus jau kiti, kai teks atsakyti už savo darbus. Galų gale – kažkas juk rašys ir istorijos vadovėlius, kur vienaip ar kitaip (ir labai tikėtina, kad būtent kitaip) gali būti užsiminta ir apie dabar valdovais besijaučiančius infantilus.

Turiu patarimą. Gal kai kam reikėtų prie Seimo suolo prisiklijuoti ne citatą apie tai, kad „neverta ginčytis su idiotais“ (kas šiaip jau būtų tiesa), bet kitą visai neblogai žinomą citatą – „Žmogus mirtingas, bet tai būtų pusė bėdos. Blogai tai, jog jis kartais mirtingas netikėtai.“ Apie gyvenimo trapumą susimąstyti kartais verta.

Žurnalisto, „Verslo klasės“ redaktoriaus Aurelijaus Katkevičiaus komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi