„Ministras puikiai seka pasakas, bet nemoka skaičiuoti. Gal mums reikėtų apsikeisti pareigomis?“ – taip 1976 metais rašytoja Astrida Lindgren rėžė Švedijos finansų ministrui, kai šis pasipiktino autorės kritika dėl švediškų mokesčių. Anot jos, kiekviena papildomai rašytojos uždirbta krona sukurdavo daugiau nei kroną mokesčių.
Išties tais laikais švediška gerovės valstybė tapo tokia dosni, kad jai finansuoti buvo reikalingi didžiuliai mokesčiai. Pensijos, nemokamas mokslas ir kitos paslaugos – visa tai kainuoja. Nemokamai nebūna. Neapsikentę šalį ėmė palikti patys produktyviausi verslininkai, sukūrę geriausiai apmokamas darbo vietas. 1973 m. iš Švedijos dėl reguliavimo ir mokesčių keturiasdešimčiai metų su trenksmu išvyko Ingvaras Kampradas, IKEA įkūrėjas. Absurdas?
Lietuva 2027-ųjų biudžete suka link Skandinavijos – žada rūpintis mažiausias pajamas gaunančiaisiais. Tikslas geras, tačiau tempas stebina – vidutinė pensija augs net tris kartus sparčiau nei vidutinio šalies gyventojo pajamos. Kas už tai sumokės?
Pinigų nėra, tad toks dosnumas reiškia didesnį skolinimąsi: net jei gynybos išlaidas grąžintume į 2019 m. lygį, turėtume beveik 1 mlrd. eurų deficitą dėl socialinių išlaidų ir palūkanų. Biudžete skylė tokia, kad, net išlaikius vieną sparčiausių ekonomikos augimo tempų Europoje, ateityje gali tekti su ES aiškintis dėl pažeistų fiskalinių taisyklių. Tada jau gali prireikti ir švediškų mokesčių vien skoloms grąžinti. Nors iki šiaurietiškų pajamų dar toli...
Biudžete skylė tokia, kad, net išlaikius vieną sparčiausių ekonomikos augimo tempų Europoje, ateityje gali tekti su ES aiškintis dėl pažeistų fiskalinių taisyklių. Tada jau gali prireikti ir švediškų mokesčių vien skoloms grąžinti. Nors iki šiaurietiškų pajamų dar toli...
Gerovė saugo nuo radikalizmo
Gerovės sistema: dosnios pensijos, valstybinė sveikatos priežiūra, mokslas, nedarbo išmokos ir pan. – reikalinga tam, kad socialinė nelygybė valstybėje mažėtų ar bent neaugtų. Atskirtis, neteisybės jausmas, neviltis dėl ateities veda prie radikalizacijos. 1917 m. ši riba buvo peržengta Rusijoje, o pokariu, 1946 metais, Čekoslovakijoje bei 1970-aisiais Čilėje demokratiniuose rinkimuose laimėjo radikalios kairiosios jėgos. Visais atvejais pabaiga buvo siaubinga: stalininės represijos Rytų Europoje ir autoritarinis Pinocheto kontrrevoliucinis režimas Čilėje.
Po socialistų triumfo Rytų Europoje Vakaruose imtasi kurti tikras gerovės valstybes kaip atsaką, tikintis, kad panašių katastrofų laisvoje Europoje pavyks išvengti.
Trečia nuo galo pagal pajamų nelygybę Europoje
Šiandien Lietuvoje situacija nekokia. Kas penktas žmogus gyvena iš mažiau nei 700 eurų per mėnesį. Įsivaizduokime, kad tokiam žmogui, gyvenančiam atokioje vietoje, sugenda automobilis, kuriuo važiuoja į darbą. Jam teks rinktis – taisyti automobilį ir mėnesį badauti arba nuo šiol pėsčiomis keliauti į darbą. Beviltiška.
Pajamų nelygybės GINI koeficientas Lietuvoje yra vienas aukščiausių ES ir „atsilieka“ tik nuo Latvijos ir Bulgarijos. Pagal mokslininkų Anthony Atkinsono ir Johno Micklewrighto bei Michaelo Alexeevo ir Cliffordo Gaddy tyrimus, sovietmečio pabaigoje šis rodiklis okupuotoje Lietuvoje buvo vienas žemesnių Europoje, panašus į Danijos ar Švedijos. Tiesa, sovietmečiu pajamų lygis buvo tris kartus žemesnis – išsipildė Igno Šeiniaus pranašystė: visi tapo vienodai skurdūs. Bet tai nekeičia realybės – nelygybė išaugo drastiškai. Tokia buvo laisvės, galimybių ir kelio į Vakarus kaina.
Po socialistų triumfo Rytų Europoje Vakaruose imtasi kurti tikras gerovės valstybes kaip atsaką, tikintis, kad panašių katastrofų laisvoje Europoje pavyks išvengti.
Kodėl nelygybė Lietuvai lig šiol netrukdė?
Su tokia atskirtimi galėtume tikėtis masinio balsavimo už „gelbėtojus“ ir radikalus. Lietuvoje to nėra. Tikėtina, kad tai susiję su tuo, jog nors nelygybė ir išaugo, pajamos taip pat padidėjo.
Taip, vieni turtėja greičiau už kitus. Tačiau net ir skurdžiau gyvenantis žmogus mato, kad jo gyvenimas po truputį gerėja. Dešimtadalis skurdžiausiųjų šiandien gali sau leisti apie 50 proc. daugiau prekių ir paslaugų nei prieš 40 ar 20 metų.
Geresnis automobilis, telefonas, atostogos užsienyje. Čia ir slypi svarbus skirtumas tarp nelygybės ir nevilties. Žmones erzina ne vien tai, kad kažkas turi daugiau. Daug pavojingiau, kai aplink kiti turtėja, o vilties, kad paties gyvenimas pagerės, nelieka.
Jau 30 metų daugelis tą viltį jaučia, ir tai nelygybės skausmą slopina. Gal to ir pakanka? Atrodytų, jeigu nelygybė nedidėja, o atlyginimai auga bene sparčiausiai Europoje, tai 1948-ųjų ar 1970-ųjų katastrofos mums negresia. O jei pajamų ir atlyginimų augimas sustos ir gyvenimas skurdžiausiems nebegerės?
Žmones erzina ne vien tai, kad kažkas turi daugiau. Daug pavojingiau, kai aplink kiti turtėja, o vilties, kad paties gyvenimas pagerės, nelieka.
Mistinis produktyvumas, kuris augina pajamas
Ilgalaikėje perspektyvoje pajamas augina ne dosni valdžia, o produktyvumas: kiek vienas dirbantysis sukuria pajamų. 1987 m. Lietuvos bravoruose vienas darbuotojas per metus vidutiniškai pagamino 49 tūkst. litrų alaus, o 2023 m. – 183 tūkst. litrų. Darykime prielaidą, kad miežių ir kitų žaliavų vienam litrui alaus reikia tiek pat, kiek ir 1987 m. Rezultatas: šiandien vienas alaus daryklos darbuotojas sukuria net keturis kartus daugiau pridėtinės vertės nei sovietmečio pabaigoje. Taigi, produktyvumas padidėjo keturis kartus.
Jei darbuotojas įmonei uždirba keturis kartus daugiau, tai gamyklos savininkas gali jam mokėti gerokai daugiau. Atlyginimai gyventojams auga, mokesčių pensijoms surenkama daugiau.
Deja, jau penkerius metus stebime produktyvumo sąstingį. Atlyginimai dar gali augti pelno sąskaita. Tačiau tai, ką galėtume vadinti įmonių pelno ir pridėtinės vertės santykiu, Lietuvoje pirmąsyk istorijoje nukrito žemiau ES vidurkio.
Taigi, erdvės atlyginimams kelti mažėja. Vieną dieną darbuotojas, tikėjęsis metinio algos ūgtelėjimo, nustebs sužinojęs, kad atlyginimas nebekils, antraip įmonė bankrutuos. O darbo skelbimai nieko geresnio nebežadės.
Šitaip galime susiplakti pavojingą kokteilį: vis dar aukšta nelygybė, nebeaugančios pajamos, mažai vilties dėl ateities. Tokioje visuomenėje klesti tie, kurie pasiūlo paprastus atsakymus. Atimkime iš turtingųjų. Nacionalizuokime. Deportuokime. Kaip rodo Gaboro Scheiringo ir kitų mokslininkų 2024 m. tyrimas, trečdalis populizmo augimo paaiškinama būtent ekonominio saugumo ir galimybių trūkumu.
Šitaip galime susiplakti pavojingą kokteilį: vis dar aukšta nelygybė, nebeaugančios pajamos, mažai vilties dėl ateities. Tokioje visuomenėje klesti tie, kurie pasiūlo paprastus atsakymus. Atimkime iš turtingųjų. Nacionalizuokime. Deportuokime.
Ką daryti pirmiausia – mažinti nelygybę ar didinti produktyvumą?
Iš pirmo žvilgsnio nelygybė gerokai lengviau išsprendžiama – pakeliame mokesčius didesnes pajamas gaunantiems ir daugiau skiriame pensijoms, išmokoms, sveikatai, švietimui ir kitoms viešosioms paslaugoms. Trumpai tariant, tampame švediško perskirstymo valstybe. Pinigus dalinti lengviau, nei Viešpaties nežinomais keliais produktyvumą pakelti.
Bėda ta, kad skandinaviška gerovės valstybė kainuoja brangiai. Istorija rodo, kad ją „panešti“ gali tik labai produktyvios, aukštų pajamų šalys. Švedija, Danija ir Norvegija pirma tapo produktyviomis šalimis, o tuomet ėmėsi gerovės reformų 20 a. 5–6 dešimtmetyje. Tada jų produktyvumas pagal „Penn World Table“ jau buvo apie 65 proc. pačių pažangiausių pasaulio šalių (JAV ir Šveicarijos). Tai leidžia surinkti daugiau pajamų biudžete nedidinant mokesčių. Lietuvoje, deja, produktyvumas ir šiandien siekia vos 52 proc.
Kol nebūsime produktyvūs, pilstysime iš pustuščio rago. Urugvajus ir Graikija pamėgino. 20 a. viduryje išlaidaujantį Urugvajų prispaudė lėtas augimas, nuolatiniai biudžeto deficitai ir spartėjanti infliacija. Vėliau šaliai teko imtis skausmingų ekonomikos reformų ir liberalizacijos. Graikija iki 2008 m. ilgą laiką gerovę finansavo skolindamasi, o silpnas produktyvumo augimas gilino problemą. Po krizės šalies ekonomika smarkiai susitraukė, ir net šiandien realus graikų pajamų lygis vis dar nesugrįžęs į 2008 m. piką.
Ir Lietuvai šiandien pereiti prie tikro skandinaviško perskirstymo būtų ekonominė savižudybė. Ne todėl, kad pensininkai nenusipelno didesnių pensijų. Nusipelno. Bet šiandien mums skandinaviška gerovė yra kaip namas su vaizdu į Trakų pilį: norime, bet niekaip neįpirksime. Norėdami gyventi kaip skandinavai, turime ir uždirbti kaip skandinavai.
Vienintelė viltis – produktyvumas
Jeigu norime harmoningos visuomenės, bet šiandien dar negalime sau leisti tikros gerovės sistemos, turime bent jau užtikrinti, kad visų pajamos toliau augs.
Tam Lietuva turi išmokti per vieną darbo valandą sukurti gerokai daugiau vertės. Pigia darbo jėga Šiaurės Europos nepavysime. Tiesą sakant, nebenorime jos vytis pigia darbo jėga, nes pigi darbo jėga reiškia žemas pajamas.
Šiandien mums skandinaviška gerovė yra kaip namas su vaizdu į Trakų pilį: norime, bet niekaip neįpirksime. Norėdami gyventi kaip skandinavai, turime ir uždirbti kaip skandinavai.
Turime automatizuotis, greičiau įveiklinti dirbtinį intelektą, kurti daugiau savų inovacijų, kelti švietimo, profesinio rengimo ir perkvalifikavimo lygį. Įdarbinti tuos, kurie įstrigę nedarbo spąstuose. Leisti kapitalui judėti iš neproduktyvių į produktyvias veiklas. Ir nesaugoti tų sektorių, kurie be pigios darbo jėgos neišgyvena.
Įmonė, kuri randa būdą keturiomis darbo rankomis padaryti darbą, kuriam vakar reikėjo aštuonių, tampa dvigubai produktyvesnė. Jos darbuotojams galima mokėti didesnes algas. Tuomet net su mūsų aukšta nelygybe žmonės turės viltį, kad rytoj bus geriau. Ir radikalai kortų neturės.
Gal kada nors ir Lietuva taps tokia turtinga, kad galės sau leisti mokesčiais išvyti produktyviausius verslininkus. Tačiau bent jau nesukurkime poreikio to padaryti anksčiau, nei jie užaugins produktyviausius sektorius. Šiandien darykime viską, kad sutvirtintume skilinėjantį pajamų augimo pamatą.
Gerovės dar neįpirksime. O jei pajamų augimas sustos, skolinimosi fiesta baigsis ir visi mokėsime su kaupu.
