20 a. antrojoje pusėje, ryškėjant tikrajam totalitarinių režimų blogio mastui, į viešą diskursą pirmiausia per aukų liudijimus ir atsiminimus ėmė skverbtis vienas sunkiausių klausimų – ar šių nusikaltimų kontekste įmanomas susitaikymas? Tarp ko šis susitaikymas gali vykti: tarp aukos ir budelio, tarp tautų, tarp aukos ir Dievo?
Kur prasideda ir kur baigiasi atsakomybės ribos, kai kaltieji nestojo akis į akį su savo aukomis, neturėjo griebtis smurto, bet žudė kurdami įsakymus, organizuodami transportą ar administruodami medikamentus? Pagaliau, ar pastangos rasti politinio susitaikymo tarp tautų receptą nenužemina paties blogio: galime atsakyti teisiškai ir politiškai į patirtis, kurių vien perteikimas, pirmiausia išgyvenusiųjų lūpomis, kėlė nepaprastą iššūkį?
Būtent šiame kontekste iškyla atleidimo klausimas, kurį svarstė pirmiausia išgyvenusieji, kaip Jean Améry, Primo Levi, Simonas Wiesenthalis bei filosofai Jean Améry, Karlas Jaspersas, Emmanuelis Levinas, Jacques’as Derrida. Vladimiras Jankélévitchius – vienos svarbiausių pokario knygų apie atleidimą autorius. Ontologiškai atleidimas referuoja į santykį su tuo, kas neatleistina, – jeigu būtų aplinkybės, kurios paverčia atleidimą būtinu ar netgi tikėtinu, jo nereikėtų. Atleidimas yra besąlygiškas ir dėl to panašus į dovaną, peržengenčią mainų ir atlygio logiką. Atleidimas yra tarsi galutinė instancija: žmogaus pastanga atsakyti į ribines situacijas, kurių kontekste mūsų turimi įrankiai, tokie kaip supratimas ar bausmė, atrodo nebepakankami.
Tačiau, praėjus ketveriems metams po knygos „Atleidimas“ pasirodymo, 1971 m., trumpame tekste „Ar turėtume jiems atleisti?“ Jankélévitchius rašė, jog atleidimas žuvo koncentracijos stovykloje, kurioje žmogus susidūrė su riba, kurios nebegali įveikti. Čia išryškėja paradoksas: atleidimas įgauna tikrąją prasmę būtent susidūrus su radikaliu blogiu, tačiau jo akivaizdoje atleidimas atrodo nei tinkamas, nei pasiekiamas. Šį paradoksą pats Jankélévitchius apibūdina taip: atleidimas yra toks pat stiprus kaip blogis, tačiau blogis savo galia prilygsta atleidimui [i]. Šiame kontekste ypač įdomią perspektyvą pateikia filosofė Hannah Arendt, viena žymiausių 20 a. mąstytojų, permąsčiusių tiek totalitarinio blogio prigimtį, tiek žmogaus santykį su juo [ii].
Atleidimas kaip nauja pradžia
Arendt požiūriu, kerštas yra natūrali reakcija į patirtą skriaudą, tačiau būtent dėl savo reaktyvaus pobūdžio jis pratęsia jau pradėtą priežastinių pasekmių grandinę – kerštas tik daugina smurtą, įtraukia vis daugiau žmonių, perkeliamas į santykį tarp bendruomenių ir tautų, kurių „nuodėmės“ lyg Damoklo kardas kabo virš kiekvienos naujos kartos [iii]. Arendt pabrėžia, kad kerštas visuomet išlaiko tiek skriaudėją, tiek auką susietus su pirminiu nusižengimu: jis yra atsakas į tai, kas jau įvyko, todėl keršijantys lieka pavaldūs pradėtam procesui, užuot jį užbaigę. Kerštas, kaip atsakas į skriaudą, atrodo ne vien kaip natūralus, bet prisiimamas kaip pareiga galiausiai paverčia keršytoją situacijos, kurios nebekontroliuoja, įkaitu: tą senovės graikų mitologijoje išreiškė neišvengiamas keršto deivių persekiojimas, sąžinės priekaištas moderniame kanone.
Atleidimas, priešingai, nėra natūrali ar savaime suprantama reakcija. Kaip rašo Arendt, atleidimas nepanaikinant poelgių pasekmių neleidžia šioms pasekmėms tapti fatališkoms, t. y. įtraukti į keršto, neapykantos ir smurto ciklą. Jeigu kerštą galima suvokti kaip beveik automatišką žmogišką atsaką į patirtą skriaudą, atleidimas išsiskiria priešinga logika. Jo neįmanoma išvesti iš ankstesnio veiksmo ar numatyti kaip būtinos jo pasekmės. Atleidimas pasirodo kaip nenumatomas ir netikėtas veiksmas, pralaužiantis įprastą priežasties ir pasekmės seką. Kaip įvardija pati Arendt, atleidimas tolygus naujai pradžiai, kurios kerštas suteikti negali. Atleidimas yra tarsi stebuklas, prasiveržiantis pro nuspėjamos kasdienybės, priimtinumo ribas bei tikimybes.
Kaip rašo Arendt, atleidimas nepanaikinant poelgių pasekmių neleidžia šioms pasekmėms tapti fatališkoms, t. y. įtraukti į keršto, neapykantos ir smurto ciklą.
Ne mažiau svarbi atleidimo savybė yra atleidimo aktu suteikiama laisvė. Arendt rašo: „Jeigu mums nebūtų atleidžiama, nebūtume išlaisvinami iš to, ką padarėme, padarinių, mūsų gebėjimas veikti būtų tarsi apribotas vienu poelgiu, nuo kurio niekada negalėtume atsigauti, mes amžinai liktume jo padarinių aukomis“ [iv]. Auka per atleidimą atgauna subjektiškumą – atsisako likti determinuota to, kas jai buvo padaryta. Tuo metu skriaudėją atleidimas išlaisvina iš jo padaryto veiksmo pasekmių fatalizmo. Galima įsivaizduoti situaciją, kai prasikaltęs asmuo angažuojasi savo kaltėje, su ja susitapatina, ir šioje vietoje jo auka atleisdama tarsi pamato daugiau, nei prasikaltęs gali matyti savyje. Taigi, atleidžiame ne už veiksmą, kurio prasmė nepasikeičia, bet asmeniui, kurio nebesutapatiname vien su jo padaryta skriauda. Kaip skriaudą padaręs asmuo be atleidimo niekada nebus visiškai išlaisvintas iš savo veiksmo pasekmių, taip ir auka lieka įvykių, kurių negalėjo kontroliuoti ir kuriems neturėjo įtakos, įkaite.
Politiniu lygiu, susidūrus su nusikaltimu, atleidimo atitikmeniu tampa teisingumas. Pirmiausia teisinė sistema yra būdas atsakyti į tokius nusižengimus, kurie pažeidžia bendrą tvarką bei per bausmę atkuria normos viršenybę. Arendt svarbu tai, jog teismas, kaip atleidimas, pakeičia kerštą, kaip reakciją į skriaudą, ir taip siekia užbaigti skriaudos pradėtą istoriją. Būtent šis panašumas, teigia Arendt, paaiškina paradoksą, kad žmonės nesugeba atleisti to, už ką negali nubausti, ir nesugeba nubausti už tai, kas pasirodo neatleistina [v].
Vis dėlto teisingumas ir atleidimas remiasi skirtinga logika. Teismas siekia simetrijos: į nusikaltimą atsakoma jam proporcinga bausme. Šia prasme atsakas jau glūdi pačiame nusikaltime – jo sunkume, aplinkybėse ir padarytoje žaloje. Atleidimas, priešingai, yra asimetriškas. Atleidžiantysis atsisako reikalauti skolos atlyginimo, pripažindamas, kad toks atlygis neįmanomas, taigi pripažindamas santykio asimetriškumą. Tuo metu skriaudėjas negali atleidimo reikalauti kaip jam priklausančios teisės ar pareigos, kai teisme kaltinamojo advokatas gali apeliuoti į tą patį atlygio proporcingumo principą. Įstatymas reikalauja, kad būtume lygūs: jis mato ir sprendžia apie mūsų poelgius, nesvarbu, kas būtume. Atleidimas, teigia Arendt, priešingai, mato žmogų, juk atleidžiama žudikui ar apgavikui, ne žmogžudystei ar apgavystei.
„Kol teisingumas ieško lygybės, gailestingumas primygtinai reikalauja nelygybės. Atleisdami pripažįstame, kad kiekvienas žmogus yra arba turėtų būti daugiau nei tai, ką jis padarė ar pasiekė“ [vi]. Šis skirtumas ypač išryškėja tais atvejais, kai, pasibaigus teismo procesui ir paskelbus nuosprendį, vis tiek išlieka nepatenkinamo teisingumo jausmas – tarsi bausmė negalėtų „išsemti“, tinkamai kompensuoti padarytos žalos. Tokiais atvejais teisingumas pasiekia savo ribą: proporcingas atsakas nebūtinai pajėgia užbaigti skriaudos pradėtą istoriją. Atleidimo prasmė čia nėra atkurti prarastą simetriją. Veikiau jis pasirodo kaip išimtis iš teisingumo logikos.
Atleidimas anapus pareigos ir normos
Atleidimo asimetriškumas veda prie radikalesnės išvados: būdamas išimtimi, atleidimas negali nei tapti norma, nei kilti iš normos. Kitaip tariant, jam apmąstyti netinkama dichotominė skirtis tarp normalu ir nenormalu, priimtina ir nepriimtina ir atitinkamai atleistina ir neatleistina.
Teismas, kaip atleidimas, pakeičia kerštą, kaip reakciją į skriaudą, ir taip siekia užbaigti skriaudos pradėtą istoriją. Būtent šis panašumas, teigia Arendt, paaiškina paradoksą, kad žmonės nesugeba atleisti to, už ką negali nubausti, ir nesugeba nubausti už tai, kas pasirodo neatleistina.
Arendt atleidimo sampratą galima interpretuoti kaip reikalaujančią susidūrimo su radikaliai svetimu kitu – tuo, kuris įsiveržia į mūsų pasaulį, jį pakeičia ar sugriauna. Juk atleidimas yra atsakas į tai, kas kelia rimtą iššūkį mūsų teisingumo, priimtinumo, normalumo suvokimui, priešingu atveju – nekiltų atleidimo poreikio klausimas. Atitinkamai neretai akcentuojama atgaila, kuri reiškia prasikaltusiojo sąmoningą akistatą su savo auka ir jai padaryta žala. Paprastai kalbant, atleidimas yra maksimaliai sąžininga akistata su kitu, su pasauliu, su tikrove, netgi kai tai ypač sunki akistata. Pasirinkdama mąstyti apie atleidimą kaip apie naujos pradžios galimybę, Arendt nesutapatina jo su moralumu, taurumu ar gerumu. Kaip vėliau Arendt rašys laiške poetui H. W. Audenui, vienas esminių atleidimo požymių yra ne gėris, bet abipusiškumas [vii].
Abipusiškumas svarbus ir kitokia prasme. Jis reiškia, kad atleidimas negalimas be santykio: nė viena šalis negali atleidimo „pasisavinti“: skriaudėjas negali jo reikalauti kaip jam priklausančios teisės, o atleidžiantysis negali jo paversti vien savo paties moralinės dorybės išraiška. Jeigu egzistuotų aplinkybės, kurioms esant atleidimas taptų jei ne būtinas, tai bent numatomas, arba jeigu jį būtų galima „užsitarnauti“ ir jo pagrįstai reikalauti, jis netektų besąlygiškumo. Šia prasme atleidimas įgyja dovanos pobūdį: už atleidimą nesitikima ir neprašoma atlygio, t. y. jis nėra determinuotas atgailos, bet kartu jo tikslas nėra kažkaip įpareigoti tą, kam atleidžiama. Jis nėra ir pasitikėjimo avansas, kuriuo atleidžiantysis įpareigotų prasižengusįjį ateityje pateisinti jam suteiktą galimybę. Vos atleidimas susiejamas su tokia sąlyga, jis pats tampa sąlygiškas ir praranda tai, kas Arendt prasme sudaro jo išlaisvinančią galią.
Galiausiai atleidimas nekyla iš paties nusižengimo ir negali būti sutapatinamas su pareiga: nukentėjusysis gali pasirinkti dosnumą, susitaikymą ar malonę tik todėl, kad visuomet išlieka galimybė jų atsisakyti, nes kitaip atleidimas nustoja būti dovana. Jeigu atleidimas kiltų iš ir atsiremtų į pareigą, dalykai būtų paversti atleidžiamais ir neatleidžiamais. Atleidimas įveikia blogį, kuris primeta save kaip pasekmę daugindamas smurtą. Tačiau kartu juo nesiekiama primesti binarinės „priimtina-nepriimtina“, „atleistina-neatleistina“ struktūros dalykams, už kuriuos atleidžiama. Būdamas išimtimi, jis tarsi išsiveržia iš įprastos dalykų eigos. Todėl jis nenormalizuoja ir nepaverčia priimtinais dalykų, už kuriuos atleidžiama. Kaip atsakas į blogį, atleidimas savaime tegali suteikti naują pradžią, kurioje tiek gėris, tiek blogis išlieka nauja galimybe.
Kaip atsakas į blogį, atleidimas savaime tegali suteikti naują pradžią, kurioje tiek gėris, tiek blogis išlieka nauja galimybe.
Atleidimas anapus blogio
Knygoje „Žmogaus būklė“ Arendt pabrėžia, jog radikalus blogis atsiduria anapus bausmės ir atleidimo ribų. Kaip pastebi Arendt, totalitarizmo akivaizdoje susidūrėme su nusikaltimais, kuriems visos Vakarų teisinės kategorijos atrodo nepakankamos ir neadekvačios [viii]. Tai vienas nuosekliausių Arendt įsitikinimų, kurio formuluotes galima aptikti nuo laiškų, rašytų vokiečių filosofui Karlui Jaspersui vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, iki vėlyvųjų tekstų, sukurtų jau po garsiojo Eichmanno teismo Jeruzalėje.
Knygoje „Totalitarizmo ištakos“ Arendt teigia, jog totalitariniai nusikaltimai mus nukėlė anapus teisingumo ir atleidimo ribų, o knygoje „Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“, svarstydama argumentus už mirties bausmę Eichmannui, Arendt grįžta prie keršto, kurio „šaukiasi pati žemė“, idėjos [ix]. Vis dėlto, nors šios minties Arendt plačiau neišplėtoja, ji pateikia užuominą, leidžiančią svarstyti, kaip atleidimas tampa įmanomas net radikalaus blogio akivaizdoje.
Arendt teigia, jog atleidimas išlaisvina tiek kaltininką, tiek auką. Tai ypač svarbus momentas. Kerštas, kurį akcentuoja Arendt, yra kraštutinė, tačiau tik viena iš galimų skriaudos pasekmių greta pykčio, nusivylimo, neapykantos, kaltės ar vienatvės. Apie tokią vienatvę ypač ryškiai kalba Jeanas Améry, išgyvenęs kankinimus koncentracijos stovykloje. Knygoje „At the Mind’s Limits“ jis kalba ne tik apie kūno kančias, bet ir apie jų sukeltą nebeatitaisomą susvetimėjimą su pasauliu: „Nuoskauda – tai ne tik nenatūrali, bet ir logiškai prieštaringa būsena. Ji prikala kiekvieną iš mūsų prie sugriautos praeities kryžiaus. Absurdiška, tačiau ji reikalauja pakeisti tai, kas negrįžtama, ir panaikinti jau įvykusį įvykį.
Nuoskauda užkerta kelią į tikrąją žmogiškąją dimensiją – ateitį. Žinau, kad nuoskaudos įkalinto žmogaus laiko pojūtis yra iškreiptas – arba, jei norite, sutrikęs, – mat jis trokšta dviejų neįmanomų dalykų: sugrįžimo į praeitį ir to, kas įvyko, anuliavimo [...] Šiaip ar taip, dėl šios priežasties nuoskaudos kupinas žmogus negali prisijungti prie aplink skambančio vieningo taikos choro, kuris džiugiai ragina: žvelkime ne atgal, o pirmyn – į geresnę, bendrą ateitį“ [x]. Améry įtaigiai parodo, jog į tokią vienatvę įstumtas žmogus gali nebegebėti atleisti, nes pati patirta skriauda suardo jo ryšį su pasauliu ir pasitikėjimą kitu žmogumi. Panašiai Elie Wieselis abejoja, ar įmanoma susitaikyti su pasauliu po patirties, kai, bado, smurto ir nevilties išsekintas, jis nebesugebėjo atsakyti į koncentracijos stovyklos prižiūrėtojo talžomo tėvo maldavimą padėti.
Eva Mozes Kor – veikiausiai ryškiausias pavyzdys, kaip aukai atleidimas tampa tarsi spontanišku atsaku į blogį, kaip jėgą, pasiglemžiančią savo aukas. Aušvice Kor ir jos sesuo dvynė Miriam tapo Josefo Mengelės eksperimentų su vaikais aukomis, o jų tėvai ir dvi vyresniosios seserys buvo nužudyti. 1995 m., minint 50-ąsias koncentracijos stovyklos išvadavimo metines, Kor viešai pareiškė atleidžianti naciams už šeimos nužudymą ir už jos pačios kankinimus. Ji ne kartą akcentavo, jog atleidimas yra asmeninis ir neįpareigoja kitų padaryti to paties, taip pat neturėtų būti politiškai naudojamas siekiant susitaikymo tarp valstybių ar tautų [xi]. Atleidimą ji suvokė būtent kaip naują pradžią – galimybę sukurti naują ryšį su aplinkiniu pasauliu, paprastai tariant, atsilaikant prieš blogio griaunamąją jėgą, kuri „sutraukia“ aukos gyvenimą iki gėdos, pagiežos ir skausmo. Kitaip tariant, čia svarbus ne tik aukos santykis su budeliu, bet aukos santykis su pasauliu.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, nė viena pozicija – atleisti arba atsisakyti tai padaryti – nėra savaime moraliai viršesnė. Kor atleidimas tampa jos pačios laisvės patvirtinimu, atveriančiu galimybę naujam, skriaudos nedeterminuotam santykiui su pasauliu. Arendt taikliai pastebi, kad kerštas žmogiškųjų reikalų srityje gali būti suvoktas pagal naikinimo, o atleidimas pagal kūrimo metaforą: atleidimu auka duoda pasauliui daugiau nei teisinga, pateisinama, tikėtina. Atitinkamai Améry atsisakymas susitaikyti yra egzistencinis, tačiau kartu tampa ir etine pozicija: atleidimo atmetimas tampa apsisprendimu išlaikyti pasaulį, kuris buvo sugriautas.
Atleidimo klausimą Arendt plačiausiai apsvarsto savo knygoje „Žmogaus būklė“, skirtoje politikos prigimties klausimui. Atmetusi argumentus, kad įmanomas politinis atleidimas, t. y. atleidimas tarp tautų, kaip ir neįmanoma kolektyvinė kaltė (ten, kur kalti visi, nebelieka ir atsakingų, teigia Arendt), ji atleidimą mato kaip žmogaus prigimtyje glūdinčią gebą „perkeisti“ žmonių tarpusavio santykius, kuriuose be atleidimo ima dominuoti priešiškumas, smurtas, persekiojimas. Be atleidimo, kaip žmogaus suteikiamos malonės kitam, aukščiausias idealas, kurio galime siekti kaip politinė bendruomenė yra teisingumas, t. y. simetrinis santykis, kurio atkūrimas ne visuomet įmanomas po gilaus jo pažeidimo.
Publikacija yra Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) finansuojamo projekto dalis, sutarties Nr. S-PD-25-37.
[i] Jankélévitch, Should We Pardon Them? Should We Pardon Them? Critical Inquiry, 22 (3): 552-572, 567.
[ii] Hannah Arendt (1906–1975) buvo vokiečių kilmės žydų filosofė, viena svarbiausių 20 a. politinės minties figūrų. 1933 m., naciams atėjus į valdžią, ji dėl žydiškos kilmės ir veiklos tapo persekiojama: rinkdama medžiagą apie nacių antisemitinę propagandą Arendt buvo suimta Gestapo ir trumpai kalinta, o netrukus pabėgo iš Vokietijos į Prancūziją. 1940 m. Prancūzijos valdžia ją, kaip iš Vokietijos kilusią „priešišką užsienietę“, kartu su kitomis moterimis internavo. Vėliau ji buvo išsiųsta į Gurso internavimo stovyklą Pietų Prancūzijoje, kur praleido apie penkias savaites ir iš kurios jai pavyko pasitraukti. 1941 m. Arendt emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir 1951 m. tapo JAV piliete.
[iii] Hannah Arendt, Žmogaus būklė. Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 223.
[iv] Arendt, Žmogaus būklė, p. 224.
[v] Arendt, Žmogaus būklė, p. 227.
[vi] Hannah Arendt, Men in Dark Times, 248.
[vii] Hannah Arendt to W. H. Auden, February 14, 1960, Hannah Arendt Papers, Correspondence, Manuscript Division, Library of Congress, Washington, DC, box 8, digitized manuscript, Library of Congress, https://tile.loc.gov/storage-services/service/mss/mss11056dig/mss11056dig-020030/020030.pdf?utm_source=chatgpt.com
[viii] Arendt, Žmogaus būklė, p. 227.
[ix] Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos. Vilnius: Tyto Alba, 2001, p. 576; Hannah Arendt, Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą. Vilnius: Aidai, 2015, p. 346.
[x] Jean Améry. At the Mind’s Limits: Contemplations by a Survivor on Auschwitz and Its Realities, translated by Sidney Rosenfeld and Stella P. Rosenfeld, 62–81. Bloomington: Indiana University Press, 1980, 68–69.
[xi] Aprašyta pavyzdžiui Shira Diamond and Natti Ronel, From Bondage to Liberation: The Forgiveness Case of Holocaust Survivor Eva Mozes Kor. Journal of Aggression, Maltreatment & Trauma 28, no. 8 (2019): 996–1013.
