Leidykla „Briedis“ pristato išsamią Johno Lennono biografiją, parengtą britų rašytojo ir žurnalisto Ray’aus Connolly „Būti Johnu Lennonu. Neramus gyvenimas“. Tai atviras pasakojimas apie legendinį „The Beatles“ įkūrėją, kurio idėjos, kūryba ir maištinga laikysena pakeitė muzikos istoriją.
Ką iš tiesų reiškė būti Johnu Lennonu: atstumtu vaiku, vidurinės klasės berniuku, apsimetančiu darbininkų klasės herojumi, ir genijumi, kuris taip nemėgo savo išskirtinio balso, kad įrašuose nuolat jį maskuodavo? Knygos autorius, asmeniškai pažinojęs Lennoną, griauna idealizuoto taikos princo iš dainos „Imagine“ mitą ir atveria tikrąjį – pažeidžiamą, aikštingą ir prieštaravimų draskomą – kūrėją. Šiuose puslapiuose Johnas Lennonas iškyla kaip itin įvairiapusiška asmenybė: išdaigas krečiantis Liverpulio paauglys, aštriausio sąmojo bitlas, psichodelikos guru, prieš karą kovojantis feministas ir galiausiai savo rankomis „The Beatles“ sugriovęs bohemiškas multimilijonierius.
R. Connolly atskleidžia Johno Lennono asmeninio gyvenimo užkulisius ir ieško atsakymo, kas iš tiesų suformavo šią sudėtingą asmenybę. Jis atvirai aprašo J. Lennono santykius su pirmąja žmona Cynthia, kaltės jausmą dėl palikto sūnaus Juliano, viską pakeitusį ryšį su Yoko Ono ir augančią įtampą tarp grupės narių. Autorius gręžiasi ir į pačias kūrėjo šaknis: sudėtingą vaikystę, Antrojo pasaulinio karo foną ir nemadingo Liverpulio uostamiesčio aplinką. Visa tai padeda geriau suprasti, ką reiškė būti Johnu Lennonu.
Knygą iš anglų kalbos vertė Mantas Tamulevičius.
Leidykla „Briedis“ taip pat yra išleidusi kitą Ray’aus Connolly biografiją „Būti Elviu. Vienišas gyvenimas“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Kraujas telkšojo visur. Nors policijos patrulių automobilis pasiekė „Dakotą“ vos per porą minučių, kulkų paliktos žaizdos Johno kūne buvo per gilios. Kol atvyko daugiau policijos ekipažų suimti šaulį, du pareigūnai nunešė Johną į savo automobilį ir išvežė į Roosevelto ligoninę netoliese. „Ar žinai, kas esi?“ – jo pasiteiravo vienas iš pareigūnų. Pusė pasaulio žinojo, kas jis.
Gaivinimo ir greitosios pagalbos skyriaus gydytojai buvo informuoti ir jau laukė Johno, kai šį atvežė. Bet jie nebegalėjo nieko padaryti. 23 val. 15 min. konstatuota Johno mirtis. Oficialia mirties priežastimi tapo šokas, sukeltas didžiulio kraujavimo. Johnas mirtinai nukraujavo.
Yoko buvo nuvežta į ligoninę kitu policijos automobiliu ir apie Johno mirtį jai pranešta nedelsiant. Į ligoninę taip pat buvo pakviestas Davidas Geffenas, kad pabūtų su ja. Tada Yoko buvo nuvežta viena į „Dakotą“. Į pastatą ji įėjo per šoninį įėjimą.
Tuo metu žinia apie Johno nužudymą apskriejo visas radijo ir televizijos stotis, todėl žmonės pradėjo buriuotis gatvėse aplink „Dakotą“. Londone tuo metu buvo jau ankstyvas gruodžio 9 d. rytas, o aš atšaukiau savo skrydį į Niujorką ir sėdau prie stalo rašyti nekrologo, kurio Johnas paprašė prieš dešimtmetį. Tuo metu taip elgtis atrodė beširdiška ir išties buvo sunku. Bet toks jau žurnalisto darbas.
Vėliau Yoko pasakos, kad paskambino Mimi ir jai pranešė žinią. Bet Paulas, kuris išsiugdė įprotį nakčiai išsijungti telefoną, nieko nežinojo, kol į jų namus Sasekse nesugrįžo Linda, nuvežusi vaikus į mokyklą, nes prie įvažiavimo jai apie tai pranešė kitų vaikų mamos. Cynthia buvo apsistojusi pas buvusią Ringo’o žmoną Maureen, kai išgirdo žinią. Yoko paprašė jos nevykti į Niujorką. Ji suprato. Bet Julianas ir Ringo’as iškeliavo.
Kone kiekvienas vyresnis žmogus prisimena, kur buvo ir ką veikė, kai išgirdo naujieną. Mirė ne šiaip garsi roko žvaigždė. Johnas buvo kur kas daugiau. Jis tapo savo epochos, muzikos, septintojo dešimtmečio simboliu, drąsiai kalbėjusiu, ką galvoja, ir tapusiu kartos balsu. Tuo metu Amerika, deja, jau buvo pripratusi prie politinių žmogžudysčių – buvo nužudytas prezidentas Kennedy’is, jo brolis Robertas Kennedy’is, Martinas Lutheris Kingas ir Malcolmas X. Bet šios žmogžudystės buvo iš dalies politiškai motyvuotos. Johnas – kaip pasaulis sužinojo artimiausiomis dienomis – buvo nužudytas vien todėl, kad buvo be galo garsus.
Dienų dienas tūkstančiai fanų laikė apgulę „Dakotą“, radijo stotys visame pasaulyje grojo Johno ir „The Beatles“ įrašus, laikraščiai publikavo specialius priedus, o televizijos kanalai paskubomis kūrė dokumentinius reportažus. Ir, kaip jau tokiais atvejais nutinka, Double Fantasy šovė į topų viršūnes, o daina „Imagine“ buvo išleista iš naujo.
Nebuvo jokių laidotuvių, nėra jokio antkapio. Prabėgus trisdešimt šešioms valandoms po Johno mirties jo palaikai katafalku buvo nuvežti į Hartsdeilio krematoriumą Niujorko valstijoje ir kremuoti per greitą, privačią ceremoniją. Grįžusi į „Dakotą“, Yoko pasiteiravo neseniai atvykusio Juliano, ar šis norėtų paimti į rankas vis dar šiltą urną su jo tėvo pelenais.
Artimiausią sekmadienį buvo organizuojami budėjimai Liverpulyje, kur fanai skandavo We love you, yeah, yeah, yeah (Mes tave mylime, jo, jo, jo), ir kitapus gatvės nuo „Dakotos“, Niujorko Centriniame parke, teritorijoje, kuri dabar vadinama Braškių laukais. Yoko stebėjo ceremoniją pro langą, per kurią gerbėjams buvo perskaityta jos žinutė – Yoko teigė, kad Johnas meldėsi už visus.
Neabejotina, kad ji norėjo tik gero, bet pažinojusiesiems Johną sudėtinga įsivaizduoti Johną, besimeldžiantį už žmoniją. Bet, tarsi siekiant patenkinti kažkokį slaptą emocinį troškimą, jo įvaizdis jau buvo reabilituojamas, o atminimas – kanonizuojamas. Kol gyvas, jis buvo juokdarys ir maištininkas. Po mirties iškart imtas laikyti kankiniu. Tai ironiška.
Vos tik pasaulio akys nukrypo į jį dar karjeros pradžioje, jis iškart leido suprasti, kad netiki mirusių žvaigždžių garbinimu. „Netikiu negyvais herojais“, – kartą tarė jis man, o kelios savaitės iki mirties tą pačią mintį pakartojo žurnalui Playboy: „Nepritariu mirusio Sido Viciouso, mirusio Jameso Deano, ar mirusio Johno Wayne’o šlovinimui. <...> Man tai visiška nesąmonė. Aš garbinu tuos, kurie išgyvena.“ Jis nebūtų pritaręs ir mirusio Johno Lennono garbinimui, bet taip jau nutiko.
Nors milijonai žmonių, kurie jo nepažinojo, jį mylėjo, kartais gerai pažinojusieji jo nemėgo. Lyderis iš prigimties, kuris pats taip lengvai pasiduodavo kitų įtakai ir laikė save chameleonu, būdavo visoks: gudrus, sąmojingas, piktas, juokingas, aštrialiežuvis, toliaregis, impulsyvus, talentingas, kamuojamas kaltės jausmo, pamokslaujantis, pašaipus, hiperbolizuojantis, patiklus, agresyvus, neištikimas, maniakiškas, egocentriškas, tiesmukas, pavydus, kartais žiaurus, bet daug dažniau dosnus.
Jis tikrai buvo ne šventasis, bet, kaip prisimena jo draugai, sunku jo nemėgti. O svarbiausia – jis buvo vienintelis toks.
