Europos sostinėse vis garsiau kalbama, nors dar neviešai, apie tai, kas dar prieš kelerius metus atrodė beveik neįmanoma. Apie atsarginį Europos saugumo planą NATO viduje. Tai jau nebe akademinės diskusijos ar politinės spekuliacijos. Kaip rodo publikacijos autoritetingame „The Wall Street Journal“ ir platesnės diskusijos Briuselyje bei NATO formatuose, Europa realiai pradėjo ruoštis scenarijui, kuriame JAV vaidmuo mažėja arba tampa mažiau patikimas. Apie tai kalba Vokietijos kancleris, Suomijos prezidentas ir nemažai kitų Europos lyderių. O tai jau rimta.
Šį procesą skatina labai konkretus geopolitinis kontekstas. Įtampa tarp Donaldo Trumpo administracijos ir Europos lyderių: anksčiau – dėl prekybos tarifų, Grenlandijos, Ukrainos, dabar – karo su Iranu klausimu. Be to, JAV spaudimas sąjungininkams ir vis dažniau iš Europos sostinių skambantys signalai „tai ne mūsų karas“ rodo, kad transatlantinis ryšys nebėra savaime suprantamas. Su tokiu požiūriu galima nesutikti, bet jo ignoruoti – nebeįmanoma.
Tačiau svarbiausia šiame procese yra ne pats faktas, kad Europa pradėjo galvoti apie „planą B“. Esminis klausimas – koks tas planas gali būti realybėje.
Šiandien matome du kraštutinumus.
Pirmasis – JAV visiškai pasitraukia iš NATO. Tai gąsdinantis, bet mažai tikėtinas scenarijus. Be JAV Kongreso sprendimų D. Trumpas pats negali išstoti iš NATO. Tačiau yra ir pavojingesnis scenarijus: JAV lieka formaliai, bet tampa pasyvi ir „nedalyvaujanti“. Tokiu atveju NATO kaip pasitikėjimo sistema pradėtų byrėti. O NATO esmė yra ne tik karinė galia, bet ir tikėjimas, kad NATO 5-asis straipsnis bus įgyvendintas. Jei tas tikėjimas dingsta, griūva visa atgrasymo logika. O tai jau ir būtų NATO pabaiga.
JAV spaudimas sąjungininkams ir vis dažniau iš Europos sostinių skambantys signalai „tai ne mūsų karas“ rodo, kad transatlantinis ryšys nebėra savaime suprantamas.
Antrasis kraštutinumas – Europa kuria savo kariuomenę. Ne kartą skambėjo šie raginimai, kiek save prisimenu, tarptautiniuose santykiuose ir diplomatijoje. Skamba visada politiškai patraukliai, tačiau realybėje kariuomenė sunkiai įsivaizduojama. Kariuomenė – tai ne tik kariai. Tai vadovavimo struktūros, planavimo sistemos, logistika, pratybos, integruotos pajėgos ir, svarbiausia, branduolinis atgrasymas. Visa tai šiandien jau egzistuoja NATO rėmuose. Kurti tai nuo nulio Europos Sąjungos lygiu reikštų mažiausiai dešimtmetį. Ir dar be garantijos, kad užteks politinės valios ir finansavimo.
Todėl vis aiškiau ryškėja trečiasis, realistiškesnis, kelias, kurį Europos lyderiai ir aptarinėja.
Europa pamažu kuria tai, ką galima vadinti „europine NATO“ Aljanso viduje.
Tačiau yra ir pavojingesnis scenarijus: JAV lieka formaliai, bet tampa pasyvi ir „nedalyvaujanti“.
Tai yra ne alternatyva, o transformacija. Daugiau europiečių vadovavimo struktūrose, daugiau europinių pajėgumų, didesnė atsakomybė už savo saugumą, bet išlaikant esamą NATO architektūrą. Būtent apie tai kalba ir dabartiniai planai užtikrinti, kad, net JAV sumažinus savo vaidmenį, būtų išlaikytas atgrasymas Rusijai, operacinis tęstinumas ir strateginis patikimumas.
Svarbus signalas – besikeičianti Vokietijos pozicija. Ilgą laiką Berlynas buvo atsargus bet kokių Europos strateginės autonomijos idėjų atžvilgiu. Dabar matome aiškų judėjimą – ir tai vienas svarbiausių lūžio taškų. Jei Vokietija rimtai įsitraukia, procesas tampa nebe deklaratyvus, o struktūrinis.
Tačiau yra ir kita pusė. Europa vis dar juda per lėtai. Net optimistiškai vertinant, realus karinis savarankiškumas užtruktų bent dešimtmetį. O grėsmės yra čia ir dabar. Didžiosios valstybės vis dar skiria per mažai dėmesio gynybai. Jungtinė Karalystė didina karines išlaidas, bet labai lėtai. Prancūzija irgi juda labai atsargiai. Abi planuoja didesnius skaičius, bet daugiausia ilgalaikėje perspektyvoje.
Europa pamažu kuria tai, ką galima vadinti „europine NATO“ Aljanso viduje.
Tai reiškia paprastą dalyką – laiko nėra daug, o sprendimai atsilieka nuo realybės.
Ir čia dar vienas kritinis elementas – Europos gynybos pramonė.
Be jos visa „europinės NATO“ idėja (jau nekalbant apie „Europos kariuomenės“ idėją) liktų tik politine deklaracija. Šiandien Europa vis dar pernelyg priklausoma nuo JAV technologijų, ginkluotės ir tiekimo grandinių. Todėl paraleliai vyksta kitas ne mažiau svarbus procesas – gamybos didinimas: nuo amunicijos ir raketų iki dronų ir oro erdvės gynybos sistemų.
Tačiau čia susiduriama su tomis pačiomis struktūrinėmis problemomis: fragmentuota Europos Sąjungos rinka, lėti viešieji pirkimai, nepakankamas mastas. Jei Europa rimtai nori perimti didesnę atsakomybę už savo saugumą, ji turės ne tik daugiau išleisti, bet ir iš esmės pertvarkyti savo gynybos pramonės logiką – pereiti nuo nacionalinių projektų prie realiai integruotos, greitai reaguojančios industrinės bazės.
Iš esmės Europa jau padarė strateginį pasirinkimą: pereiti nuo priklausomybės prie didesnės atsakomybės už savo saugumą. Tačiau pagrindinis klausimas lieka atviras: ar ji sugebės šį pasirinkimą paversti realiais pajėgumais?
Kol kas tai dar planas. Tačiau pirmą kartą tai planas, kuris atrodo ne tik politiškai būtinas, bet ir strategiškai realistiškas.
