Jau 10 metų rengiame Kovo 8-osios eitynes, ryškiname moterų problemas, raginame jas spręsti, o moterų padėtis Lietuvoje tik prastėja. Šįkart kalbu ne apie statistikas, o žiūriu į bendrą politinį ir kultūrinį foną ir jame matau vis labiau agresyvėjantį norą uzurpuoti moterų pasirinkimus, sprendimus, teisę į jų pačių kūnus.
2016 m. iniciatyva švęsti Kovo 8-ąją Lietuvoje, kaip kvietimas solidarizuotis, kilo iš pastebėjimo, kad kovoje už moterų teises trūksta solidarumo. Atrodė svarbu švęsti šią dieną kartu, nepriklausomai nuo organizacijų, kurioms priklausome, pažiūrų, tapatybių, asmeninių simpatijų – problemos visų tos pačios ir tik dirbdamos išvien galime tikėtis proveržio.
Rengėme eitynes su šūkiais „tokios Lietuvos dukroms nepaliksim“, „smurtui prieš moteris – ne“, „man nenusišvilpt“, reikalavome ratifikuoti, stabdyti, ginti. Kvietėme moteris solidarizuotis. Feministinis šokis nuo pat pradžių buvo Kovo 8-osios akcijų ir eisenų dalis. Bet ne tik šokis – eisenas lydėjo feministinės poezijos skaitymai, buvo sakomos kalbos, vyko „flashmobai“.
Žiūriu į bendrą politinį ir kultūrinį foną ir jame matau vis labiau agresyvėjantį norą uzurpuoti moterų pasirinkimus, sprendimus, teisę į jų pačių kūnus.
Tačiau kasmet prieš Kovo 8-ąją svarstant, kokios problemos mums atrodo aktualiausios, suprantame, kad jos ne tik nesprendžiamos, bet dar ir aštrėja. O šiuo metu politiniame lauke „netikėtai“ iškilo nauja itin aštri tema (labai tiesiogiai susijusi su moterų padėtimi) – Lietuvoje nesustabdomai mažėjantis gimstamumas. Dėl to augantis darbo jėgos trūkumas, poreikis į darbo rinką įvežti kuo daugiau užsieniečių. Pasekmės – darbo atlyginimų dempingavimas, silpnėjanti profesinių sąjungų galia, augantis visuomenės pyktis dėl viešojoje erdvėje nykstančios lietuvių kalbos, išvešėjusios ultradešinės politinės pažiūros.
Politinės lyderystės ir vizionieriškumo nedemonstruojantys mūsų politikai, savo nepajėgumą analizuoti priežastis ir pasekmes dangstantys moralumu ir religija, renkasi lengviausią, dar viduramžiais pasiteisinusį, kelią – kaltinti moteris ir reikalauti, kad jos savo kūnais pridengtų žiojėjančias visuomenės stokas.
Gimstamumo prievarta nepadidinsime. Šalys, kurios bando priversti moteris gimdyti daugiau arba mažiau, visada susiduria su tokiomis pasekmėmis: padidėjęs moterų mirčių skaičius dėl nelegalaus aborto, naujagimių nužudymais arba visiškai kritusiu gimstamumu. Pvz., Kinijoje, kur dėl „vieno vaiko politikos“ sukurta tokia kultūrinė aplinka, kad jokios naujos politinės priemonės nebegali jos pakeisti, o visuomenė dramatiškai sensta.
Politinės lyderystės ir vizionieriškumo nedemonstruojantys mūsų politikai, savo nepajėgumą analizuoti priežastis ir pasekmes dangstantys moralumu ir religija, renkasi lengviausią, dar viduramžiais pasiteisinusį, kelią – kaltinti moteris ir reikalauti, kad jos savo kūnais pridengtų žiojėjančias visuomenės stokas.
Grįžtant prie Lietuvos ir mano teiginio, kad moterų padėtis nuolat prastėja, prisiminkime pasikartojančius moterų nužudymų atvejus. Moterys, niekaip neįsivėlusios į kriminalinius veiksmus ar grupuotes, savo namuose užpuolamos ir nužudomos, nes yra fiziškai silpnesnės, nes joms yra keršijama už nepavykusius santykius ar tuo metu jos „atstovavo“ visoms moterims jų nekentėjui mizoginui. 1 iš 5 moterų Lietuvoje patiria fizinį, psichologinį, seksualinį bei ekonominį smurtą savo namuose. Per metus policija sulaukia iki 60 tūkstančių pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje. Spėjama, kad dar 58 procentai kenčia tyliai ir nesikreipia pagalbos. Jaunų moterų ir mergaičių nesaugumu naudojasi prekiautojai žmonėmis, o jų galios tinklus įrodo paskelbti Epsteino failai. Ar šie nusikaltimai bus ištirti ir paskirtos bausmės?
Lietuva 2013 m. pasirašė Stambulo konvenciją. Kiekvieną Seimo kadenciją vis buvo grįžtama prie šio klausimo, tačiau ne šviečiant apie Konvencijos svarbą, o atvirkščiai – skleidžiant melus ir skaldant visuomenę. Nepaisant kasmetinių moterų raginimų šią konvenciją ratifikuoti, dominuojanti diskusija buvo apie tai, kad konvencijos mums nereikia, turime pakankamai moterų saugumą užtikrinančių įstatymų, o tuo tarpu nužudomų artimoje aplinkoje moterų skaičius nemažėja, plinta išžaginimo narkotikai, moksleivę mokyklos ekskursijos metu išprievartavęs „klounas“ nuteisiamas lygtinai. O Stambulo konvencijos ratifikavimas net nebėra įtrauktas į Seimo darbotvarkę, nors daugumą turi socialdemokratai.
1 iš 5 moterų Lietuvoje patiria fizinį, psichologinį, seksualinį bei ekonominį smurtą savo namuose.
Kalbėdami apie gimstamumą priimkime pirminę nuostatą, kad yra moterų (ir vyrų), kurios niekada nenorės gimdyti ir auginti vaikų, suteikime šią pasirinkimo laisvę ir ją gerbkime. O toms, kurios nori gimdyti, kurkime paramos sistemą, kad tas noras virstų realybe. Noro gimdyti neturi stabdyti baimė prarasti pragyvenimo šaltinį, kad vaiko auginimas taps nepakeliama ekonomine ir socialine našta ir įkalins moterį smurtiniuose santykiuose. Supraskime, kad už mūsų visuomenės augimą ir gerovę yra atsakingos ne tik moterys, bet ir vyrai. Tam reikalingas švietimas, vaiko auginimo sąlygų suvienodinimas tarp lyčių. Skatinkime ekonomiškai ne tik vaiko auginimą, bet ir dirbtinį apvaisinimą visoms norinčioms, saugų kontraceptinį planavimą bei higieną. Vietoj to, politikai siunčia priešingą žinią – moterys ne tik nėra paremiamos, bet dar ir kaltinamos netvirtais šeiminiais santykiais, jomis nepasitikima.
Ne naujiena, kad moterys patiria kelių lygių išnaudojimą: dirba darbe, dirba neapmokamai namuose, atiduoda fizines jėgas išnešiodamos ir gimdydamos, per gimdymą ir vaiko auginimą susiduria su nelygiomis darbo sąlygomis. Prie to politikai dar grasina pridėti ir privalomą karinę tarnybą, argumentuodami lyčių lygybe. Absurdiškiausia, kad tai dar pateikiama kaip „feministinis“ argumentas. Nemielieji, feministinis argumentas yra ne dar labiau apsunkinti moterų padėtį, o ieškoti būdų ją sulyginti. Privaloma karinė tarnyba merginoms yra šūvis į savo visuomenės koją.
O Stambulo konvencijos ratifikavimas net nebėra įtrauktas į Seimo darbotvarkę, nors daugumą turi socialdemokratai.
Nemokšiškos feminizmo interpretacijos aiškina, kad moterys nori nurungti vyrus. Iš tiesų, moterų sąlygų gerinimas ir apsauga suteikia daugiau laimės ir vyrams, nes jiems nuo pečių nukrinta stereotipų užkrauta našta „būti vyru“. Kai kalbuosi su vyrais, kuriems ekonomiškai buvo suteiktos sąlygos visavertiškai dalyvauti auginant vaiką, jie sakosi pajutę pilnatvę, išsivadavę nuo depresijų ir beprasmybės jausmo. Mes nekalbam apie tokį feminizmą, kuris reikalauja lygybės su vyrais, nes tai reikštų, kad vyrai nėra išnaudojami. Mes kalbam apie visų išsilaisvinimą.
Šių metų eitynių tema – 10 metų einame už moterų laisvę. Laisvė gyventi be prievartos, kontrolės ir išnaudojimo. Tiesiog laisvė būti. Laisvė veikti ir spręsti. Po eitynių bus skelbiamas šių metų Manifestas, kurį rašė įvairiausios Lietuvos moterys. Štai tik kelios mintys iš jo:
„Laisvė – tai galimybė rinktis darbą, laisvalaikį, hobį. Laisvė dirbti ir užsidirbti. Laisvė išsimiegoti. Laisvė išvykti atostogų.“
„Laisvė, kai sprendimus dėl motinystės gali priimti pati. Nepatirdama visuomenės, šeimos ar politikų spaudimo.“
„Laisvė į savo kūną.“
„Pedofiliniai grožio standartai, pagal kuriuos moterys turi nesenti ir neturėti kūno plaukų, nėra toleruojami.“
„Laisvė būti savimi – be vaidmenų. Ne „gera“, ne „patogi“, ne „stipri dėl visų“. O tikra. Jautri. Kartais pavargusi. Kartais liepsnojanti. Laisvė nebūti tobula.“
Iš tiesų, moterų sąlygų gerinimas ir apsauga suteikia daugiau laimės ir vyrams, nes jiems nuo pečių nukrinta stereotipų užkrauta našta „būti vyru“.
Rudenį diskutuodama su garsiąja mokslininke feministe Silvia Federici paklausiau: „Ar nesigailite tiek daug laiko paskyrusi bendruomeniniam aktyvizmui? Gal kyla minčių, kad nepaisant tiek daug padarytų darbų pasaulis nesikeičia? Ko palinkėtumėte toms moterims, kurios šalia viso savo kasdienio reprodukcinio darbo dar bando padaryti pasaulį geresnį, teisingesnį, bet yra pervargusios ir dažnai visai nusivylusios.“
Silvia Federici atsakė: „Gyvenimas, kai galvoji, jog nėra vilties kažką pakeisti, yra varganas. Net sunkiausiais laikais žmonės kovojo. Net koncentracijos stovyklose žmonės nenustojo viltis. Žmonija tęsiasi, vaikai gimsta kasdien. Tai ką mes jiems pasakysim: atleiskite, bet vilties nebėra? Jums jau per vėlu? Netikiu, kad galėjau prasmingiau gyventi darydama kažką kito. Aš esu šiame pasaulyje su kitais žmonėmis, su viso pasaulio gamta ir nematau nieko kūrybingesnio kaip bendravimas, bendradarbiavimas su šiuo pasauliu ir bandymas pakeisti tai, kas yra mano jėgoms. Aš piktinuosi matydama, kas šiandien vyksta pasaulyje, bet nedepresuoju, toliau dirbu ir buriu savo bendruomenę. Ji mane supa ir aš nesu viena. Svarbu yra viskas, ką darome turėdamos omeny platesnę viziją. Aš vis dar tikiu revoliucija. Tikiu, kad pradedu pokyčius kasdien. Turime atnešti ateitį į dabartį ir tai yra labiausiai jaudinantis dalykas, ką galime padaryti.“
Tad junkitės ir pažymėkime Kovo 8-ąją kartu!
