Laikinoji sostinė – rimtas miestas, bet ir kupinas visokių šelmysčių, tarsi žmogaus gyvenimas. Per 30 metų Kaunas iš provincialaus užkampio išaugo į modernų Europos miestą. Svečiai mėgdavo vaikščioti po Laisvės alėją, mėgo ir gyventojai: įdomu, nenuobodu, beveik kiekvienas lankytojas turėjo „savo“ vietas. Ir tai buvo ne tik kavinės, restoranai, bet ir Valstybės teatras, kino teatrai, parkai, teniso kortai Žaliakalnyje, rašoma Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parengtoje publikacijoje.
O štai savaitgaliais kauniečiai Laisvės alėjoje dažnai galėjo sutikti žymių dailininkų, aktorių, rašytojų ar politikų, pasiklausyti Adomo Jakšto, Juozapo Albino Herbačiausko ir Vydūno ginčų ar pamatyti Balio Sruogos išdaigų, kai jis įsilipdavo į medį ar ratu bėgiodavo aplink skelbimų stulpą, sukeldamas nerimą savo artimam bičiuliui Vincui Krėvei.
Šį kartą siūlome pažvelgti į Kauną Juozo Zikaro – puikaus skulptoriaus, Meno mokyklos dėstytojo ir labai mylinčio tėvo – akimis.
Meno mokykla (dab. Kauno kolegijos Menų akademija)
Mokykla įkurta 1922 metais. Dailininkas Justinas Vienožinskis su bendraminčiais vos ne patys pradėjo kasti duobę pamatams, mat tuometinei valdžiai atrodė, kad Kaunui meno mokykla nėra būtina. Tačiau atkaklumas ir užsispyrimas daug gali, tad ši įstaiga atsirado, joje mokėsi puikūs būsimieji dailininkai, vėliau mokę toje pačioje mokykloje.
J. Zikaras buvo pakviestas dėstyti nuo 1923 metų, bet tuo metu negalėjo priimti pasiūlymo, nes turėjo vykti į Italiją gydytis jaunystėje pažeisto stuburo. Vėliau pasirinko likti Panevėžio berniukų gimnazijoje ir tik įkalbėtas tuometinio švietimo ministro Konstantino Šakenio 1929-aisiais pradėjo dėstyti Kauno meno mokykloje skulptūrą ir kompoziciją.
Dailininkas išugdė visą būrį gerų skulptorių. Be to, buvo įsitikinęs, kad ir merginos gali tapti puikiomis skulptorėmis, nors tuo metu vaizduojamieji menai buvo „vyrų laukas“. Taigi tarp tokių gabių dailininkų kaip Juozas Kėdainis, Bernardas Bučas, Viktoras Palys, Vytautas Kašuba, broliai Albertas, Leonas ir Vladas Žukliai, Aleksandras Marčiulionis, Juozas Kaminskas skleidėsi ir Domicelės Tarabildienės bei Natalijos Luščinaitės-Krinickienės talentai.
O ir pats J. Zikaras, matydamas studenčių rūpesčius, nevengdavo padėti. Štai Domicelei Tarabildaitei-Tarabildienei, susilaukusiai sūnelio, niekas negalėjo pagelbėti, tad J. Zikaras imdavo vaiką kartu su savimi ir palikdavo vežimėlyje po skulptūros studijos langu, kad, jei vaikiukas prabustų, galėtų paraminti.
Kurį laiką J. Zikaras stebėjo jaunąją mamą ir kartą pasakė: „Žinai, Damute (taip Domicelę visi vadino Meno mokykloje), baik čia duotis, lipdyk, o aš taviškį po kiemą pavežiosiu. Savo keturis suganiau, tai ir su tavuoju susitvarkysiu!“ Studentė negalėjo patikėti iš dėstytojo išgirdusi tokius gerus žodžius.
Be to, buvo įsitikinęs, kad ir merginos gali tapti puikiomis skulptorėmis, nors tuo metu vaizduojamieji menai buvo „vyrų laukas“.
Meno mokykloje iki karo mokėsi ir Teisutis Zikaras, skulptoriaus sūnus, tuo labai džiugindamas tėvą. Mat kai Teisučiui nesisekė mokslai, J. Zikaras jau manė, kad sūnus nieko nepasieks, bet polinkis į dailę buvo akivaizdus, ir jis nusprendė duoti sūnui paskutinį šansą: studijuoti Meno mokykloje. Ir štai čia Zikariuką tarsi kas pakeitė: ir į mokslus eiti nori, ir iš mokyklos už ausų ištempti reikia. Vėliau (jau po Antrojo pasaulinio karo) Teisutis Zikaras tapo vienu iš žymiausių Australijos pokario dailininkų.
Putvinskio g. 68
Jei J. Zikaras ne visiems žinomas kaip geras pedagogas, tai daugelis jį pažįsta kaip puikų skulptorių, ypač dėl jo „Laisvės“. Tačiau Kaune galima pamatyti ir daugiau jo darbų. Be abejo, tiek kauniečiai, tiek miesto svečiai žino Velnių muziejų V. Putvinskio gatvėje ir šalia esantį A. Žmuidzinavičiaus namą, tačiau nedaug kas girdėjo, kad netoli, pažymėtas 68 numeriu, stovi buvusio Kauno burmistro Antano Grauroko (1880–1958) namas.
Atpažinti lengva: tai yra vienas iš gausiai skulptūromis puoštų namų šioje gatvėje, o šių skulptūrų (1933 m.) autorius – J. Zikaras. Šio pastato fasadą puošia jo sukurtos reljefinės kompozicijos „Linų surinkėja“, „Šienpjovys“ ir „Žirgų tramdytojas“, o pakėlus galvą po balkonu galima pamatyti ir Graurokų giminės pradininkų bareljefą su herbais, kuris sovietmečiu liko neužkliuvęs tikriausiai todėl, kad yra meistriškai užmaskuotas ir net šiandien ne kiekvieno pastebimas.
Karo muziejaus sodelis
Neskubėdami patraukite Karo muziejaus link ir būtinai, kaip kiekvienas gerbiantis Lietuvos istoriją, užsukite į muziejaus sodelį. Ant itin aukšto Karolio Reisono pjedestalo stovi jau minėta daugumai pažįstama „Laisvė“. Tačiau pradinis sumanymas nebuvo iki galo išpildytas. Šiai skulptūrai dailininkas buvo numatęs neaukštą pjedestalą, 24 bareljefuose talpinantį visą Lietuvos valstybės kūrimosi istoriją.
Tačiau tokiam postamentui įgyvendinti reikėjo nemažų lėšų, o jaunai valstybei jų trūko, tad generolas Vladas Nagevičius pasiūlė sukurti tik skulptūrą, o pjedestalą patikėjo architektui Vladimirui Dubeneckiui. J. Zikaras šį kūrėją labai gerbė ir priprašė, kad pjedestalas būtų tokio aukščio, kad žmonės galėtų įžiūrėti Laisvę su visais jos simboliais.
Tačiau 1936 m., pertvarkant Karo muziejaus sodelį, „Laisvė“ užkelta ant dabartinio dar aukštesnio architekto Reisono sukurto pjedestalo. J. Zikaras nebuvo patenkintas ir labai apgailestavo, jog nesimato, kad pergalės vėliavoje pavaizduotas Vytis.
1989 metų vasario 16 dieną atstatyta „Laisvė“ yra ta pati skulptūra, kurią J. Zikaras sukūrė 1921 metais Berlyne. Ji buvo nugriauta 1950 metais prieš pat Dainų šventę ir 16 metų pragulėjo Karo muziejaus rūsiuose, taip ir nenugabenta į metalo laužą. 1966-aisiais, Sobore įkūrus Skulptūrų ir vitražo galeriją, ji buvo sutvarkyta skulptoriaus Broniaus Petrausko ir pastatyta labai pritemdytoje vietoje. Tais laikais ne vienas kaunietis Vasario 16-ąją slapčiomis minėdavo prie „Laisvės“, tikėdamasis, kad gal kada nors ji vėl stovės jai skirtoje vietoje.
Karo muziejaus sodelyje priešais „Laisvę“ yra ir kitas paminklas – „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“, kurio autoriai J. Zikaras ir Vladimiras Dubeneckis. Šis atkurtas paminklas toks, koks buvo pastatytas 1921 metais. Akmenys jam buvo surinkti didžiausių mūšių už Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais vietose. J. Zikaras, su visais savo keturiais neklaužadomis Zikariukais lankydamasis Karo muziejaus sodelyje, visada pirmiausia vesdavo vaikus prie šio paminklo, sakydamas, kad privalu nusilenkti visiems, žuvusiems už Lietuvos laisvę.
Karo muziejaus sodelį taip pat puošia J. Zikaro sukurti Simono Daukanto (1927 m.), Vinco Kudirkos (1927 m.) ir Jono Basanavičiaus (1923 m.) biustai. Beje, J. Zikaro namuose-muziejuje Kaune tebestovi sofa, ant kurios Basanavičius sėdėjo, kol J. Zikaras tą biustą kūrė.
A. Mickevičiaus g. 7 (LSMU Studijų centras)
Toliau, sekdami J. Zikaro pėdsakais, eikite A. Mickevičiaus gatve iki 7 namo. Pakėlę akis pamatysite 1931 metais sukurtus 3 bareljefus: „Gausybės ragas“, „Motinystė“ ir „Naujakuriai“ bei 2 dailiai išsirietusias salamandras. Vieną jų, vadindamas „drakonu“, padėjo įgyvendinti J. Zikaro mokinys Bernardas Bučas.
Valstybės teatras
Labai mėgstama daugumos kauniečių įstaiga buvo tuometis Valstybės teatras. Kur virė aistros, kur Marijona Rakauskaitė, pritrenkusi Kauno publiką lakuotais rankų bei kojų nagais, stulbino savo atliekama „Karmen“, o kur dar kiti karštakraujai herojai! Net ir Otelas, dusinantis Dezdemoną, nukelia į tolimus ir nuostabius kraštus, kur galima mirti (ar numarinti) iš meilės.
Mėgo ir Zikarai tiek operą, tiek dramą. Zikarienė ta proga išpuošdavo visą šeimyną, leisdavo dukrai Alytei paimti vieną iš jos gražiųjų rankinukų, įsisegti segę (auskarų neduodavo!) ir eidavo visa šeima, kaip dauguma to meto inteligentų, puoselėti gero skonio ir lavintis. Zikarai grožėdavosi nuostabia Teofilės Vaičiūnienės vaidyba, mėgaudavosi Petro Vaičiūno dramomis. Artimi buvo su Vaičiūnais. Skulptorius sakydavo, kad niekas taip gerai nėra jo pajautęs kaip P. Vaičiūnas.
Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika
Toliau keliaudami Laisvės alėja Senamiesčio link, pateksite į Vilniaus gatvę, o jau visai prie Rotušės aikštės pamatysite vieną seniausių ir didžiausių gotikinių statinių Lietuvoje – Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedrą baziliką, funduotą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo 15 a. pradžioje. Interjere yra ir 1927 m. J. Zikaro sukurti keturių pirmųjų Lietuvos vyskupų bareljefiniai portretai: Merkelio Giedraičio, Pranciškaus Karevičiaus, Gasparo Pecilijono Cirtauto ir Mečislovo Leonardo Paliulionio.
Arkikatedros rūsyje (kriptoje) palaidoti vyskupai Motiejus Valančius, Mečislovas Leonardas Paliulionis, Gasparas Cirtautas ir Pranciškus Karevičius. Šventoriuje – kunigai rašytojai: Maironis (1937 m. pagal architekto S. Kudoko projektą Katedros sienoje iš Vilniaus g. pusės įrengtas granitinis mauzoliejus), Adomas Dambrauskas-Jakštas (labai kritikavęs to meto vieną populiariausių skulptūrų-bareljefų Kaune – J. Zikaro sukurtą „Modernišką Madoną“ (1928 m.), Vatikano atstovas Luidžis Faidutis. Katedroje palaidotas ir kardinolas Vincentas Sladkevičius.
Apsukę ratą, Benediktinių gatve lipkite į viršų. Priėję Juozo Zikaro gatvę užsukite į skulptoriaus namus, pažymėtus numeriu 3.
Juozo Zikaro namai
Namas pradėtas statyti 1929-aisiais, kai skulptorius atvyko dėstyti Meno mokykloje. Baigtas 1932 metais. Vėliau, skulptoriaus žmonai Anelei labai griežtai pageidaujant, per pusmetį pristatyta skalbykla. Šiuose namuose ji yra išlikusi autentiška. Taip pat išlikę puikūs 1935–1936 metų sienų trafaretai, mat į Europą buvo atėjusi mada sienas puošti trafaretais, o Kaunas, kad ir kaip žiūrėtum, buvo mažasis to laiko Paryžius. Taigi Zikarų šeima neatsiliko.
Pats namas, anot J. Zikaro, primena labai brangaus dailininkui Birželio dvaro gyvenamąjį pastatą. Ten būsimasis skulptorius sutiko jo gyvenimą nušvietusius žmones: dvarininkę Antanavičienę (tikslus vardas nėra žinomas), Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Joną Jablonskį, knygnešį Jurgį Bielinį, padėjusį Juozui suprasti, kaip svarbu tautai jos raštas ir kalba. Ten sutikta ir pirmoji būsimo dailininko meilė – daraktorė Anelė Urbonaitė.
Namas statytas iš lietuviškų medžiagų. Pažiūrėję nuo Meno mokyklos kalniuko į Zikaro namo stogą pamatysite, kad Palemono fabrikas 1929 m. puikiai gamino čerpes: didžioji jų dalis išlikusi iki šiol.
Net du namo kambarius puošia 1935 m. art deco linoleumas. O ir medinės grindys, sudėtos apie 1931 m., iki šiol dengia didžiumą namo. Grindyse galite matyti, kokios tarpukario laikotarpiu buvo grindų ventiliacinės angos. Išlikę langų varstymo mechanizmai, rankenos, langų rėmai, taip pat ponios Zikarienės vonia riestomis kojelėmis.
J. Zikaro dirbtuvė su neglazūruotų koklių krosnimis, puoštomis tautine ornamentika, su visais trimis kambariais, pilnais dailininko darbų, per sovietmetį surinktų Alytės Zikaraitės (skulptoriaus dukters) keliaujant po Lietuvą, irgi verta dėmesio.
Ir dar... Iš didžiosios Zikarų terasos atsiveria vienas gražiausių Kauno senamiesčio vaizdų. Prieškariu ši vieta buvo vadinama Bučinių terasa, mat berniokai Zikariukai slapta su mergaitėmis ten bučiuodavosi ir labai saugodavosi piktos mamos akies. Dabar ji vadinama Poetų terasa. Muziejuje jau daug metų vyksta Zikarynės skaitymai („Poezijos pavasario“ dalis), vadovaujami puikių mūsų poetų ir nenuilstančio Gvido Latako. Tiesa, bučinių vibracijos, ko gero, liko, nes ne viena jaunavedžių pora fotografavosi šioje vietoje.
Ir jau visai baigdami pasivaikščiojimą būtinai turite apžiūrėti Artūro Žilinsko sukurtą J. Zikaro skulptūrą. Ne šiaip skulptūrą: patrinsite iš kišenės kyšančius stekus (stekų formos nuimtos nuo originalių Zikaro stekų) – seksis darbe, patrinsite už nugaros sudėtas rankas – seksis pinigų klausimais, o jei ūsų galiukus, seksis bendrauti. Tad belieka tuo tik patikėti.
Parengė Rasa Jonė Ruibienė, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus J. Zikaro kolekcijos kuratorė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
