Pasitinkant premjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė, belaukdama savo pirmosios operos „Apversta tikrovė“ išsipildymo scenoje, teigia: „Opera – menų sintezės reiškinys, ir tik visus jos aspektus patiriant kartu galima pasakyti, ar scenoje įvyko stebuklas, ar ne.“
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras rugsėjo 18 d. kviečia į išskirtinę premjerą – pasaulinio garso lietuvių kompozitorės Ž. Martinaitytės sukurtą operą „Apversta tikrovė“, kurios bendraautoris ir idėjinis bendramintis – žymusis režisierius, kostiumų ir šviesų dailininkas, scenografas Robertas Wilsonas.
Kaip žinoma, šis kūrėjas labai netikėtai paliko pasaulį 2025 m. liepos 31-ąją, tačiau iki pat mirties jis buvo paniręs į kūrybą, kaip visada atkakliai generavo idėjas, plėtojo ir grynino jų realizavimo koncepcijas, siekdamas stulbinančios precizikos, kurios pagrindu pasiekiama ir sukuriama švarios šviesos estetika. Kaip galima trumpai apibūdinti R. Wilsono kūrybinės raiškos stilių – kartą išvydęs šio menininko darbą scenoje, įspūdį nešiosiesi visą gyvenimą ir jo nesumaišysi su niekuo kitu.
Po kūrėjo mirties į operos „Apversta tikrovė“ kūrybinį procesą įsitraukė kolegos bendraminčiai, su kuriais drauge nueita ilga istorija, keliaujant per skirtingus žanrus, kūrinius, jų manifestacijas. Operos libreto autorius – dramaturgas Konradas Kuhnas, režisierė Nicola Panzer, scenografė Stephanie Engeln, šviesų dailininkas Marcello Lumaca – jie kartu su vaizdo projekcijų dailininku Robertu Pflanzu, kostiumų dailininke Sarah Mittenbühler, grimų ir perukų dailininke Manu Halligan, žinoma, meno vadovu ir dirigentu Modestu Pitrėnu, dirigentu Robertu Šerveniku, dirigento asistente Raimonda Skabeikaite bei artistų trupe, laikydamiesi R. Wilsono išsakytų minčių, duotų gairių, įgyvendinimo vizijos nuorodų, siekdami jas įprasminti, kuria savąjį spektaklį, idant visomis prasmėmis žiūrovų akivaizdoje scenoje išsiskleistų „Apverstos tikrovės“ realybė, kurios materialiai nematerialų garsų pasaulį išrašė muzikos autorė Ž. Martinaitytė.
– Gerbiama Žibuokle, operos „Apversta tikrovė“ pavadinimas savaime suponuoja klausti apie Jūsų matomą, patiriamą, jaučiamą ir išjaučiamą tikrovę. Kas užkoduota žodyje „apversta“: ar tai atliepia mūsų dabarties gyvenimą, persmelktą nežinios ir netikrumo, omenyje turint tiek nesibaigiančius ir vis naujus prasidedančius karinius konfliktus, tiek vis labiau juntamą klimato kaitą, rodos, vis labiau esame patys lyg tie baltieji lokiai ant sparčiai tirpstančio ledyno, grėsmingai artėjant spindinčio vandens paviršiui, kurio bangose plyti bekraštis tolis ir bedugnė gelmė, ar pingvinai, nuskilus dar vienai ledo lyčiai, pasmerkti kelionėn nežinia kur vandens tėkme? Ar Jūsų ir režisieriaus R. Wilsono idėjos kreipia visai kitur?
– Labai įdomus klausimas, atskleidžiantis vieną iš galimų kūrinio interpretacijos lygmenų. Kaip dažnai mes, vos išgirdę žodį ar frazę, patys sugalvojame jam tinkantį kontekstą. Šiuo atveju taip ir yra. Žmonės nelinkę priimti abstrakcijos kaip tokios – jie būtinai nori suteikti viskam suvokiamą pavidalą ir kartu įžvelgti tam tikrą istoriją, naratyvą, net jei jų ten nėra.
R. Wilsonas iš tiesų buvo genialus menininkas, kurio vaizduotė neturėjo jokių ribų ir nepakluso įprastiems logikos bei suvokimo dėsniams. Matyt, todėl jį šiame projekte patraukė Šiaurės peizažas, Arktis, kur taip pat nėra jokių ribų, nėra atskirties tarp žemės ir dangaus, viskas susilieja į patyriminę vienio iliuziją. Ten nustoja egzistavę įprastiniai erdvės matmenys, tokie kaip aukštai–žemai, kairė–dešinė, kartu taip paveikiamas mūsų laiko pojūtis. Būtent šis patyrimas ir tapo esmine operos ašimi, tarsi raktu į operą.
Originalo kalba operos pavadinimas yra „Upside Down“, kurį galima išversti tiesiogiai kaip „aukštyn kojomis“. Šis pavadinimas suponuoja daugybę prasmių. Viena iš jų neabejotinai yra ir jūsų paminėtoji. Bent jau taip man atrodo. Vienas iš operos „veikėjų“, nors ir neįvardytas, yra Šiaurės peizažas ir ledynai.
Žmonės nelinkę priimti abstrakcijos kaip tokios – jie būtinai nori suteikti viskam suvokiamą pavidalą ir kartu įžvelgti tam tikrą istoriją, naratyvą, net jei jų ten nėra.
Be abejo, girdint tekstą apie ledynus, mums iš karto kyla asociacijos, rezonuojančios su klimato kaita ir jų palaipsniu tirpimu. Kitaip ir būti negali, nes gyvename tokiu metu, kai šios problemos yra ypač opios, ir jų aktualumas su kiekviena diena tik stiprėja. Netgi operos harmoniniame plane įvyksta didysis „tirpimas“, kai kulminacinėje scenoje iki tol buvusi gana aiški harmoninė struktūra ima „lydytis“, apimdama visą garsyną ir kartu ištrindama bet kokias jo ribas ir apibrėžtumą.
Bet kitas operos prasmių laukas – dar didesnis, apimantis ir mūsų gyvenimo kelionę, kurioje, susitikus su kitu, su kitoniškumu, įmanoma patirti visiškai netikėtų būsenų, kurios apverčia mūsų gyvenimo ir kartu savasties suvokimą „aukštyn kojomis“. Kaip ir Šiaurės peizaže, kurio parametrai prieštarauja mūsų įprastinio mąstymo ir suvokimo logikai, taip ir operoje bus dalykų, kurie išmuš iš vėžių ir tarsi apvers mūsų lūkesčius „aukštyn kojomis“. Kalbu apie operos žanro lūkesčius.
Apverstumas yra ir viena iš inuitų kultūrai būdingų savybių – amuletai ir skulptūrėlės dažnai turėdavo dvi puses arba nešiojant būdavo apverčiamos aukštyn kojomis. Mums tai atrodo neįprasta ir nesuprantama, bet, žinant Šiaurei būdingus erdvės parametrus ar, tiksliau, jų visišką anuliavimą, tai yra gana natūralus pasirinkimas.
Dar vienas „aukštyn kojomis“ lygmuo operoje yra keliavimas vandenyno dugnan (scena „Susitikimas su mėnuliu“), kur, pagal inuitų mitologiją, gyvena deivė Sedna, valdanti visą pasaulio tvarką. Vien užuomina apie susitikimą su mėnuliu, nusileidus į vandenyno dugną, jau byloja apie apverstą tikrovę... Apverstumas šiuo atveju yra toji nematomoji realybės pusė, mitiškasis lygmuo...
– Tęsiant mintį apie „Apverstos tikrovės“ idėjas, gerbiama Žibuokle, prašyčiau sugrįžti laiku atgal ir papasakoti, kas, kaip, kokiu būdu ir kada inicijavo šios operos kūrybą. Kas apskritai pasėjo idėjinį grūdą ir kaip jis dygo, augo, idant taptų atskiru ir autentiškai unikaliu pasauliu?
– Šios operos gimimo istorija buvo gana komplikuota ir perėjo nemažai transformacijų – tiek idėjų, tiek bendrakūrėjų lygyje. Visos painios istorijos čia neminėsiu. Na, o kai susitikome su R. Wilsonu, opera buvo tokioje stadijoje, kai dar nebuvo jokio teksto, jokios konkretybės. Didis režisierius išties labai nudžiugo supratęs, kad savo vaizduotei gali duoti visišką laisvę. Jo džiugus nusiteikimas žinant, kad neturime jokios konkrečios istorijos ar teksto, tik norą kurti operą kartu, mane šokiravo ir kartu labai inspiravo.
Toks pradinis kūrybinis taškas yra tarsi šokti iš lėktuvo be parašiuto. (Juokiasi.) Panašiai R. Wilsonas kadaise dirbo ir su kompozitoriumi Philipu Glassu, kuriant operą „Einšteinas paplūdimyje“. Kiek žinau, jie sukūrė operos struktūrą dar neturėdami turinio. Tam tikras turinys ir žodžiai radosi gerokai vėliau. Panašiai įvyko ir mūsų atveju. Struktūra ir architektūrinės operos apibrėžtys radosi anksčiau nei teksto ir muzikos lygmuo. Visi šie lygmenys atsiskleidė vėliau kūrybiniame procese.
Todėl esu nepaprastai dėkinga Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovybei, kuri pasitikėjo didžio menininko vizija ir turėjo drąsos suteikti jam visišką kūrybinę laisvę. Štai taip ir radosi kelionė į Šiaurę ir kartu su ja – kitos kelionės: vidinės, išorinės, kelionės į kitą kultūrą, kelionė į alternatyvias sąmonės būsenas, kelionė į kitą ir galiausiai – į save...
– Kūrybinis susitikimas su dar gyvam esant vadintu legenda, o dabar jau be jokių abejonių šiuo žodžiu įvardytina asmenybe R. Wilsonu, manytina, yra reikšminga ir vertinga patirtis, kaip jau byloja Jūsų išsakytos mintys. Gerbiama Žibuokle, labai įdomu, kokį iki tol turėjote santykį su R. Wilsono teatru, jo kūrybos estetika ir kaip visa tai, galbūt kitaip, savitai naujai, skleidėsi nuo pirmojo asmeninio susipažinimo imant bendradarbiauti?
– Pirmąkart pamačius R. Wilsono teatro pastatymą iš karto tapo aišku, kad to, ką pamačiau scenoje – štai tokios erdvės, šviesos ir laiko architektūros, – dar nebuvau patyrusi. Tarsi patyrimai, atkeliavę iš sapnų pasaulio, iš kitos būties dimensijos. Scenoje tiesiog atsivėrė erdvė, atsivėrė dangus, kurio anksčiau nebuvau mačiusi. Dingo bet koks kasdieniškumas ar teatrui būdinga „techninė virtuvė“, kai matai, kaip viskas yra padaryta.
Meditatyvi laiko tėkmė su tiksliai apskaičiuotu judesių lėtumu ir palaipsniu šviesos kismu... Minimalizmas prasmės lygmenyje, taip sustiprinant pasirinktų dalykų ar išraiškos priemonių poveikį. Laiko tėkmės meistriškas valdymas, duodant pakankamai, bet ne per daug informacijos žiūrovo pojūčiams suvirškinti, apdoroti... Visa tai – tik keli R. Wilsono teatro bruožai, išlikę giliai atmintyje nuo pirmųjų pažinčių su jo kuriamu teatru...
R. Wilsonui būdinga precizika – tiek judesių, tiek veiksmo, tiek šviesos kaitos – buvo tiesiog matematinio tikslumo. Visa tai sukurdavo itin išgrynintą estetinį patyrimą. Labai svajojau, kad ir mano muzika būtų įkūnyta scenoje su štai tokia precizika, kuri randama ir mano kūryboje... Betgi įvyko kitaip...
– „Apversta tikrovė“ – pirmoji Jūsų sukurta opera, tad prašyčiau pasidalinti savuoju santykiu su šiuo žanru, pirmiausia iš patyrėjos – klausytojos, žiūrovės – perspektyvos, taip pat ir iš kūrėjos pozicijos. Kiek ir kaip turėtą pirminį įsivaizdavimą paveikė, pakeitė reali asmeninė patirtis kuriant „Apverstą tikrovę“?
– Mano kūrybinėje biografijoje ši opera yra antroji, bet pirmoji, kuri bus pastatyta. Pirmą operą parašiau dar studijų metais, norėdama sau įrodyti, kad galiu suvaldyti didesnę laiko formą. Pats operos žanras mane intrigavo kūrybiškai ir kartu kiek baugino. Intrigavo savo potencialu labai ilgai išbūti viename kūrinyje, o nerimą kėlė tikriausiai dramaturginis lygmuo ir teksto klausimas. Bet galiausiai suvokiau, kad turiu rasti savo atsakymą į tai, kokia gali būti opera mano muzikos stilistikoje ir nebandyti savęs įsprausti į operos žanro konvencijas...
Kaip žiūrovė esu mačiusi nemažai operų pastatymų, po kurių tiesiog nesinorėdavo grįžti į teatrą. Kalbant apie „didžiąją operą“, ne apie performatyvias operas, nelabai mėgstu buitiškumo scenoje ir kalboje – tai liečia visus aspektus: tiek vizualųjį, tiek muzikinį. Trokštu kokio neįprasto patyrimo, vos ne dvasinės ekstazės arba gilaus emocinio įsitraukimo į operos tematiką.
Išskirčiau nepaprasto dramatizmo ir intensyvumo operą – Kaijos Saariaho „Innocence“. Šios muzikos atskirai, be veiksmo, gal ir nesinorėtų klausytis, o štai patiriant operą gyvai scenoje – esi įtraukiamas nuo pirmos sekundės, ir ji taip giliai įsminga, lyg durdama savo skausminga tematika (vaikų sušaudymas mokykloje), su kuria nori nenori tenka gyventi.
Be galo gilų įspūdį paliko P. Glasso „Einšteinas paplūdimyje“ ir „Echnatonas“, taip pat Meredith Monk operos – savo abstraktumu, savo abstrakcijos galia ir sustabdyto laiko pojūčiu. Tokių operų egzistavimas leido tikėti šio žanro potencialu. Vis dėlto kurdama operą susidūriau su daugybe vidinių prieštaravimų.
Kaip jau sakiau, ne itin mėgstu buitiškumą operoje, kai, tarkime, kokiame nors šiuolaikiniame pastatyme girdi dainuojant „išėjau į parduotuvę nusipirkti gėlių“. Tiesa, girdėdamas tokius kasdienius tekstus, kiekvienas žiūrovas gali rasti santykį su tuo, kas vyksta scenoje, ir tam tikra prasme tai galbūt palengvina kūrinio suvokimą.
Man asmeniškai norisi poetiškos kalbos, simbolinių prasmių, gal net kalbinių rebusų, užkoduotų laike. Norisi paslapties ir grožio, o ne kasdienybės... Galbūt tai ir buvo pats didžiausias iššūkis – kaip atrasti kalbinę raišką, kuri man atrodytų prasminga. Todėl ir teksto operoje yra labai minimaliai, nes kita problema operose, kurios nepaminėjau, – teksto ir turinio sekimas.
Tai reikalauja daug vidinių resursų žiūrint spektaklį, nes turi nuolat sekti, apie ką dainuojama ir kodėl. Kalba man yra ne tik prasmės nešėja, bet ir muzika. Vieno žodžio ar frazės kartojimas gali virsti muzikiniu išgyvenimu ir kartu pakviesti susimąstyti, kodėl būtent ši frazė kartojama ir ką tai reiškia.
– Gerbiama Žibuokle, jau ne pirmą interviu su Jumis rengiu, tad žinau, kad Jus domina mažai pažintos civilizacijos, jų kūrybinis palikimas, neatrastas paveldas, kurį Jūs savais darbais aktualizuojate, tam tikra prasme suteikiate jam pelnytą sceną. „Apverstoje tikrovėje“ pasirinkta inuitų poezija. Taigi šį kartą kviečiate klausytojus ir žiūrovus susitikti su Aliaskoje gyvenančiais žmonėmis, kurių asmeninė pajauta atsiskleis operoje.
Prašyčiau pasidalinti su šio straipsnio skaitytojais savais atradimais, pajautimais, nuostabomis, išgyvenimais, susižavėjimu, slaptimis, kurias pavyko įminti-atslėpti, ir tomis, kurios vis dar laukia, liko nežinios saugumoje. Kaip atsivėrė Jums Aliaska, šiaurėje gyvenančių tautų kasdienė tikrovė ir meninė realybė?
– Inuitų kultūra pakvietė pasidomėti R. Wilsonas. Vos išgirdus mano muziką, jo vaizduotė pašnibždėjo, kurgi mums keliauti, turiu omenyje kūrybinę, o ne fizinę kelionę. Na, o mano muzikoje jis tikriausiai išgirdo daug aukšto dažnio styginių instrumentų obertonų, kurie asocijuojasi su šalčiu, nes grynas garsas visgi yra šiltesnis. Taip pat ir obertoninį dainavimą primenantys, nors jo ir neimituojantys, žemų garso dažnių epizodai, randami daugelyje mano kūrinių.
Be to, režisierius turėjo ilgametį ryšį su šiomis kultūromis, kolekcionavo jų meno kūrinius, labai gerbė antropologą Tedą Carpenterį, vieną pirmųjų detaliai aprašiusių inuitų kultūros ir pasaulio suvokimo dėsningumus. Dar nepradėjus kurti operos, R. Wilsonas visos kūrybinės komandos prašė skaityti T. Carpenterio ekspedicijų užrašus. Inuitų kultūra operoje yra įkvėpimo šaltinis, o ne kultūrinis skolinys. Tai supratau jau mūsų kūrybinių dirbtuvių metu. Čia nėra jokių citatų ar imitacijų, tiesiog tai – pradinis atskaitos ir atspirties taškas.
Vieno žodžio ar frazės kartojimas gali virsti muzikiniu išgyvenimu ir kartu pakviesti susimąstyti, kodėl būtent ši frazė kartojama ir ką tai reiškia.
Skaitydama apie pirmąsias ekspedicijas į Antarktidą, sužinojau, kad dažniausiai išlikdavo tos ekspedicijos, kurios užmegzdavo ryšį su vietiniais gyventojais, perimdami jų žinias apie tai, kaip išgyventi tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Panašiai ir mes – kūrybinėje kelionėje į Arktį norėjome pasidomėti ir ten gyvenančiomis kultūromis, suprasti jų požiūrį į erdvę ir laiką.
Vieninteliai žodžiai, nuskambantys operoje inuitų kalba („inuktitut“), yra „begalybės“ apibūdinimai. Mat nesant vieno žodžio, kaip nusakyti begalybę, inuitai turi keletą šios sąvokos apibūdinimų, kurie pateko ir į operą. Norėjosi to neįprasto kalbos skambesio – kaip ji veikia, kai nesupranti jos, ir kartu labai neįprastas pasirodė tekstas. Jis skamba tiek inuitų kalba, tiek lietuviškame vertime. Štai keli iš „begalybės“ apibūdinimų: dalykai, kurių tikrai nereikia skaičiuoti; dalykai, kurie vėl ir vėl neturi pabaigos; dalykai, kurie neturi dugno...
– Operos kūrimas, ko gero, yra vienas sudėtingiausių raiškos procesų, kadangi šis žanras pagrįstas skirtingų meno rūšių sinteze. Įdomu, kiek ir kaip pati asmeniškai dalyvavote ir tebedalyvaujate jau ne muzikinio audinio kūrime, bet paties spektaklio gimsme?
– Mūsų pokalbis vyksta dar iki prasidedant bendroms operos repeticijoms, kur dalyvausiu tiek sceniniame, tiek muzikiniame vyksme. Jau ir dirbdama su R. Wilsonu mačiau, kaip glaudžiai siejasi tai, ką matai, su tuo, ką girdi. Kaip viena paveikia kita. Jei tik vienas iš pojūčių yra perkrautas, kitas taip pat liaujasi fiksavęs gaunamą informaciją.
Opera – menų sintezės reiškinys, ir tik visus jos aspektus patiriant kartu galima pasakyti, ar scenoje įvyko stebuklas, ar ne. Man regis, iki pat premjeros to padaryti neįmanoma. Šio kūrinio gimimo trajektorija buvo kiek nenuspėjama dėl R. Wilsono mirties. Paskutinių kūrybinių dirbtuvių metu jis parengė sceninius eskizus pagal mano ankstesnius kūrinius, bet operos muzikos jis taip ir neišgirdo. Aš, priešingai, „pamačiau“, kaip mano muzika gali būti įkūnijama scenoje.
Nustebau supratusi, kiek kartais nedaug judesio ar pasikeitimo reikia, kad muzikos ir veiksmo santykis atrodytų organiškas, neperteklinis. Čia labai subtilūs psichologiniai ir percepcijos niuansai, kuriuos galima išmanyti tik turint milžinišką patirtį teatre, kaip R. Wilsono. Režisierius man parodė, kiek daug netikėtų dalykų galima išgauti vien pakeitus muzikos ir sceninio veiksmo santykį – tarkime, greita muzika ir itin lėti judesiai juk turės visiškai kitokį poveikį nei greito tempo muzikos ir judesio atitikmuo. Muzikos ir veiksmo santykis taip pat kuria dramaturginę liniją.
R. Wilsonas sukūrė didžiąją dalį operos sceninių eskizų. Juos pamačiusi, juos patyrusi, turėdama juos atmintyje sukūriau muziką. Kita numatyta kūrybinė fazė turėjo būti režisieriaus darbas su jau parašyta operos muzika. Deja, to neįvyko... Nutiko taip, kad muzika gimdė vaizdus, paskui vaizdai inspiravo muziką, ir galiausiai iš jau parašytos muzikos vėl turėjo rastis vaizdai. Štai toks neįprastas ratas, hibridinis, gana unikalus darbo metodas. Dažniausiai visgi muzika yra sukuriama pirmiausia ir tik paskui įgyvendinama scenoje režisieriaus.
Na, dėl jo netikėtos mirties, kūrinio koncepcija išliko tokia, kaip sumanyta, bet režisūrinė pusė buvo patikėta kitai režisierei Nicolai Panzer. Ji taip pat dalyvavo visose kūrybinės dirbtuvėse su R. Wilsonu ir žinojo visą šio kūrinio radimosi istoriją, buvo tiesioginė viso proceso dalyvė. R. Wilsono teatro, kurį mes visi mylime ir pažįstame, scenoje neišvysime, bet išvysime jo viziją apie tai, kokia galėtų būti šiuolaikinė opera. Statinį, architektūrą ir laiko juostą jis sugalvojo, o štai pastatyti jį ir įgyvendinti teko kitiems.
– Kaip kompozitorė ką norėtumėte ištarti visiems laukiantiems premjeros: tiek spektaklio idėjiniams bendraminčiams, visai kūrybinei komandai, artistų trupei, tiek ateisiančiai publikai – ko jai tikėtis ar nesitikėti, kaip ir kam nusiteikti, pasiruošti, ko laukti? Jūsų žodžiai, padėka, patarimai, linkėjimai.
– Kaip ir ruošiantis į bet kokią naują kelionę, patarčiau klausytojams ateiti atvira širdimi ir be konkrečių lūkesčių. Juk neįmanoma įsivaizduoti kelionės, kurios dar nepatyrei, neišgyvenai. Todėl vienintelis pasiruošimas yra tiesiog atvirumas naujai meninei patirčiai, neturint išankstinių nuostatų.
– Pirmojo mūsų interviu, įvykusio 2021 m., pabaigoje ištarėte: „Nepaliauk augti... auk lėtai, kaip medis... mokykis iš gamtos, iš didžiųjų ir lėtųjų gamtos ciklų ir virsmų... neapsvaik nuo skrydžio aukščio... pasikliauk intuicija, net jei ji prieštarautų realybės faktams...“
Paskutinieji žodžiai apie prieštarą realybės faktams ataidi tarytum operos „Apversta tikrovė“ idėjinis sąskambis, jo akivaizdoje. Gerbiama Žibuokle, pasitelkusi Jūsų vardą, manifestuojantį mėlynąją pavasario gėlelę, nugalinčią žiemos šaltį ir bylojančią pavasarį, prašyčiau įsivaizduoti ją – save, – išdygusią Aliaskoje. Kas ir kokia, kaip besijaučianti, ką patirianti, kam nusiteikusi ir pasiruošusi ji, kaip gyvybės natūraliausia apraiška, būtų?
Ką jai, kaip sau – žmogui – dar vienai tapačiai, bet kartu ir autentiškai unikaliai būties įsiprasminimo formai, ištartumėte, palinkėtumėte galbūt muzikos kalba, garsų skambesyje?
– Gėlės trapumas ir pažeidžiamumas – kaip simbolis gyvenimo laikinumo ir trapumo, bylojančio apie grožį. Manau, visi šie aspektai persipina ir kūrybinėje išraiškoje. Operos kūrimo laikotarpis atnešė labai daug iššūkių – tiek kūrybinių, tiek gyvenimiškų.
Prasidėjo nuo R. Wilsono mirties ir nežinomybės dėl operos ateities, dėl bendrakūrėjų, o paskui sekė daug netekčių ir dar sunki dešinės rankos trauma, sustabdžiusi visą kūrybinį procesą. Kartais atrodė, kad šio veikalo atėjimas į gyvenimą yra tikrai neįmanomas... Paskui vėl ir vėl peržengdavau per tą neįmanomybės slenkstį ir ledai pajudėdavo.
Kiekvienas kūrinys turi savo gimimo laiką ir savo aplinkybių lauką, taip pat ir reikalingą gyvybinės energijos kiekį, kurie yra nežinomi, kol nepradedi kūrybinės kelionės. Operos visada labai norėjau, bet tikrai realiai net neįsivaizdavau, kokių ilgalaikių pastangų, energijos ir dėmesio sukaupimo ji pareikalaus. Turėjo įvykti ir tam tikri asmenybiniai lūžiai, transformacijos, seisminės permainos, kad toji opera taptų įmanoma. Tikrai daug kantrybės ir ištvermės pareikalavusi kūrybinė kelionė...
Reflektuoti ją galbūt pavyks vėliau, po premjeros. Dabar, tarsi grįžus iš ilgos kelionės, norėtųsi muzikoje pailsėti, rasti laiko žaismei ir tylai, o ne vien tik herojiškai nusiteikus įveikti iššūkius ir kliūtis.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
