Profesorės Ainės Ramonaitės LRT eteryje išsakyta sarkastiška mintis, kad politikos mokslininkai pažįsta realybę, o filosofai – sklando idėjų pasaulyje, nėra tik intelektualinis prietaras. Visgi, politikos mokslininkai sunkiai sugebėtų atsakyti į klausimą, kas yra politika, ką jau ten apie tai, kas yra tikrovė ar realybė.
Suprantu, kad profesorę galėjo užgauti taip pat ir mano vieša kritika, tačiau ši kritika reagavo į paprastą (ir klaidingą) teiginį, kad kultūros žmonės neturi moralinės teisės protestuoti, kad šis protestas esą pažeidžia demokratijos principus ar bent „sveiką pilietiškumą“. Šie teiginiai yra neteisingi ir tai nesunku įrodyti. Bet kodėl taip nutiko?
Politikos mokslo (ir politikos mokslininkų) problema ta, kad neįmanoma į viešąją erdvę išėjus išlaikyti faktų ir vertybių perskyros bei išlikti „vertybiškai neutraliais“. Atėjęs į viešąją erdvę tampi vienu jos dalyvių ir politiškumo logika tave ves į konfliktą su vienais bei sutarimą (kad ir vienkartinį) su kitais. Tą puikiai pamatėme, kai profesorės teiginiai buvo įtraukti į retorinių Remigijaus Žemaitaičio ir premjerės ginklų arsenalą.
Politika yra apie vertybes ir tikslus. Maža to, politikos neįmanoma suprasti be idėjų ir sąvokų. Visuomenė ir valstybė nėra negyvosios gamtos objektas, kurio atžvilgiu galėtum užimti neutralaus stebėtojo poziciją. Pažinti politiką vien tik iš išorės, teorinio meta lygmens, neįmanoma, jei nematomas politikos turinys, kuris visuomet yra angažuotas ir vertybiškas.
Čia neteigiu, kad socialiniai mokslai nieko nepažįsta ar nepadeda suprasti. Bet jų teikiamas pažinimas turi ribas, kurios ypač juntamos perėjus nuo aprašymo (deskripcijos) iki rekomendacijų (preskripcijų ir normatyvinių teiginių). „Vertybinis neutralumas“ nėra universali gėrybė net intelektualiniame kontekste.
Neutralumo siekis, neabejotinai, atlieka tam tikrą funkciją mokslinėje refleksijoje ir metodologijoje. Bet eksplikuoti tai į universalų reikalavimą mokslininkams ir akademikams susilaikyti nuo pilietinės pozicijos – intelektualinis nesusipratimas. Patys politikos mokslininkai blaškosi tai duodami „objektyvius vertinimus“, tai tučtuojau pereidami prie rekomendacijų apie tai, kaip ateityje išvengti visuomenės poliarizacijos. Jie nori tuo pat metu būti įsipareigoję demokratijai, ir pakilę virš politinio lauko, bet tai yra neįmanomas uždavinys.
Kodėl kultūros institucijose ar žiniasklaidoje dirbantys žmonės pavojų demokratijai mato, o „politinę tikrovę“ tiriantys mokslininkai – ne (žinoma, su tam tikromis išimtimis)? Čia yra klausimas apie tai, kaip mes patiriame politiką – ar patiriame jos įsiveržimus į savo kasdienę tikrovę ar matome ją kaip sutampančią ar nesutampančią su teoriniais modeliais ir schemomis.
Kultūros institucijose esantys žmonės labai greitai patyrė grasinimus ir spaudimą tiek nacionaliniu lygiu, tiek, pavyzdžiui, regionų kultūros židiniuose. Ir tas spaudimas dar labiau sustiprėjo tik prasidėjus protestui. Bet čia ne viskas – Kultūros ministerijos priežiūroje ir rankose yra ne tik nacionaliniai muziejai, teatrai, bibliotekos, archyvai, paveldosaugos ir kitos kultūrinės institucijos, bet ir Kultūros taryba bei Medijų rėmimo fondas, kuris remia įvairius žiniasklaidos projektus visoje Lietuvoje. Saugikliai, saugantys šias institucijas ir kultūros žmonių girdėjimas veikia tik tuomet, kai ministerijoje nėra blogos valios veikėjų. „Nemuno aušrai“ ten gavus valdžią – po ministro parašu atsidurtų taisyklės, finansavimo prioritetai, ministerija naudotų savo svertus perlaužti ekspertiniams vertinimams ir kitokiam kišimuisi bei kontrolei. Demokratinių saugiklių sluoksnis yra labai plonas ir trapus, o žalos demokratiniams procesams galima padaryti labai daug, jei ją daryti yra motyvacija ir valia.
Kodėl kultūros institucijose ar žiniasklaidoje dirbantys žmonės pavojų demokratijai mato, o „politinę tikrovę“ tiriantys mokslininkai – ne (žinoma, su tam tikromis išimtimis)?
Akivaizdus ir politinis spaudimas žiniasklaidai. Ypač sudėtinga situacija su LRT Taryba, buvusiu vidiniu ir dabar atliekamu valstybiniu auditu. Drąsiai galima daryti prielaidą, kad LRT žurnalistams vykdomas politinis spaudimas, įgalintas Daukanto aikštės ir valdančiosios koalicijos, o po „neutralumo“ reikalavimais slepiasi spaudimas (savi)cenzūrai.
Ne taip seniai praėjo garsusis vidinis auditas, po kurio auditorė atsistatydino ir kurio rezultatai iki šiol neviešinami. Po to sekė LRT tarybos pavedimas žurnalistams skaičiuoti nuomones pagal „kairumą“ ir „dešinumą“ (įdomu, o politologų nuomonės kaip išsidėsto šiame spektre?) ir panašius kriterijus. Su valstybiniu auditu taip pat yra ženklai, kad auditas yra spaudžiamas įvykdyti politinį užsakymą ir „kažką surasti“. Tai jau dabar leistų rimtai klausti apie demokratinių saugiklių erozijos pradžią.
Galiausiai, antidemokratinės retorikos normalizacija ir plėtotė. Čia yra sudėtingesnis klausimas apie tai, kas politikoje yra „veiksmai“, o kas dar „tik žodžiai“. Bet jau šiandien galime konstatuoti, kad antisemitizmas tapo politinio Lietuvos gyvenimo norma. Po Remigijaus Žemaitaičio antisemitinio išpuolio prieš Arūną Gelūną švietimo ministrei turbūt vis dar nebus aišku, kodėl kultūros žmonės yra prieš atidavimą „Nemuno aušros“ žinion Kultūros ministeriją. Sutinku su politologais, kurie sako, kad poliarizacija gali būti ilgalaikė Lietuvos visuomenės problema. Bet poliarizacija jau čia ir ją skatina anaiptol ne kultūrininkai.
Bet čia vertėtų pasikartoti, kodėl demokratinis taikus protestas nepažeidžia sveiko pilietiškumo principų. Mūsų demokratijos modelis yra pagrįstas principu, kuris yra įtvirtintas ir mūsų Konstitucijoje: suverenitetas priklauso tautai. Be to, mūsų konstitucinė sąranga yra tokia, kad jokia viena valdžios šaka neturi savo rankose absoliučios galios ir yra saugoma įvairių atsvarų bei saugiklių: teismų, žiniasklaidos, vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios atskyrimo principų ir kitų svarbių elementų. Tai reiškia, kad joks per rinkimus politikams suteikiamas mandatas nėra absoliutus – per rinkimus mes neatiduodame valdžiai savo suvereniteto.
Išrinkto Seimo nario mandatas yra ribotas – tiek savo įgaliojimais, tiek savo trukme. Koalicinis susitarimas išvis negali būti laikomas aukščiausia tautos demokratinio mandato išraiška – pilnai įsivaizduojama, kad gali būti kita valdančioji dauguma ar kitos sudėties Vyriausybė (ir tam nereikia jokių priešlaikinių rinkimų, perversmų ar dar kažin ko), visa tai yra numatyta mūsų Konstitucijoje kuo puikiausiai. Juoba, per metus jau turime antrą naujos sudėties Vyriausybę. Keista, kad tokius elementarių politinės teorijos ir teisės dalykus reikia kartoti.
Po to, kai bus nususinta žiniasklaida, po to, kai bus prispausti besipriešinantys žmonės kultūroje, bus ateita prie mokslo ir mokslininkų.
Dalies politikos mokslininkų vieša pozicija rodo gilų politikos esmės nesupratimą. Matėm solidarumo išraiškas dėl „puolamos“ profesorės, tačiau daug rečiau matėme solidarumą su tais, kurie nėra galios pozicijoje. Rodyti solidarumą su kolegomis yra neabejotinai suprantamas ir kilnus dalykas. Visgi, kartais solidarumai gali būti konfliktuojantys ar stokojantys rimtumo.
Solidarumas su kolegomis savo ceche, o ne solidarumas su kultūros bendruomene, kurią spaudžia ir žemina politikai, ne solidarumas su žurnalistais ir žiniasklaidos žmonėmis, kurie taip pat patiria institucinį valdžios spaudimą, gali būti problemiškas bent keliais lygmenimis.
Kelti akademinės laisvės vėliavą, bet tapatinti ją su (sau patogiu) politiniu neutralumu ar reikalauti išimčių dėl viešos kritikos už viešus žodžius nėra nei išmintinga, nei pilietiška. Po to, kai bus nususinta žiniasklaida, po to, kai bus prispausti besipriešinantys žmonės kultūroje, bus ateita prie mokslo ir mokslininkų. Universitetų kolegos Slovakijoje, Sakartvele ir kitur gali papasakoti ir pasidalinti kaip tai atrodo.
Čia rimtesni dalykai nei kandi vieša kritika už viešus žodžius ar kažkieno įžeistus trapius ego.
