Pirmosios lietuviškos mokyklos Visagine, dabartinės „Verdenės“ gimnazijos, buvusi direktorė Elvyra Telksnienė sako, kad dėl paskutiniais metais ten tvyrančios įtampos grįžti nebenorėtų. Jos pasakojime apie rusiškiausią Lietuvos miestą atsiskleidžia susiskaldymo tarp rusų ir lietuvių istorija, kurią užbaigti, pašnekovės manymu, gali būti jau per vėlu.
„Visur vyravo rusai“
Kai E. Telksnienė atsikraustė į Visaginą beveik iškart po studijų, 1978 metais, miestas buvo statomas tik trečius metus. Pašnekovė pasakoja, kad greičiausiai mokytoja tapo netyčia – mokykloje sportavo, turėjo svajonę įstoti į mediciną. Koją stojant į populiarią specialybę pakišo fizikos ir chemijos egzaminai, todėl galiausiai ji pradėjo studijas Kūno kultūros institute (dabartinis Lietuvos sporto universitetas).
Ignalinos rajone vaikai augo auklėjami sakant „arba mokykis, arba liksi kolūkyje“. Kolūkių kūrimą ir privačios nuosavybės atėmimą pokariu pašnekovė prisimena kaip itin didelę nuoskaudą. Ji ir kiti vaikai pamokas ruošė prie žibalinės lempos, po pamokų turėjo dirbti ūkio darbus.
„Iki mokyklos buvo 10 kilometrų. Kada pėsčiomis, o kada su dviračiu – turėjom vieną bendrą dviratį su sese, viena bėga, o kita važiuoja. Žiemą gyvendavome bendrabutyje. Penktoje klasėje išeini gyventi atskirai: kambaryje 20 mergaičių, geležinės lovos. Dabar prisimeni kaip sapną“, – apie savo pačios mokyklos metus pasakoja pašnekovė.
Po studijų ir pirmojo paskyrimo dirbti Širvintose jiedu su vyru ėmė ieškoti, kur jauna šeima galėtų gauti darbus ir butą, ir pamatė, kad neseniai atominei elektrinei pradėtame statyti mieste Sniečkuje, kaip sovietmečiu buvo vadinamas Visaginas, reikalingas futbolo treneris. Tokia buvo vyro specialybė, jis dirbo ir istorijos mokytoju – pašnekovė svarsto, kad tokia dvigubų dalykų mokytojų praktika Lietuvai praverstų ir šiandien. Ji pati įsidarbino kūno kultūros ir biologijos mokytoja.
Net būdama beveik vietinė, netoliese užaugusi, E. Telksnienė tada nežinojo, kad čia statoma atominė elektrinė. Elektrinės statybos startavo 1974 metais, jai baigiant studijas, o 1983 metais pradėjo veikti pirmasis reaktorius.
„Net Ignalinos laikraštis to nerašė. Tik kai ėmėme ieškoti [buto], ėmėme domėtis“, – sako E. Telksnienė.
Pirmieji Sniečkuje sutikti rusai pašnekovės prisiminimuose – atkelti iš Vidurio Rusijos ir Sibiro, Vladivostoko, lietuviai inžinieriai ėmė dirbti vėliau. Ji iškart pajuto priešiškumą tarp atvykėlių ir lietuvių.
„Visur vyravo rusai. Mus visą laiką vadino labasais, gal tai ir dabar išliko. Jie jautėsi kaip namie, jie buvo namie. Tave tiesiog niekino žvilgsniu, žodžiu, o paskui ir fiziškai, taip pat ir tarp vaikų“, – prisimena pašnekovė.
Didelė dalis atsikėlusių ir butus gavusių lietuvių gyveno didžiuliame penkiaaukštyje su 11 laiptinių. Kartu su statoma elektrine augo miestas. Nors į jį tuo metu net nebuvo kelių, geležinkelio, Sniečkaus parduotuvėse buvo geresnių prekių: kokybiškesnės vištienos ir net ančių, mėsos gaminių, retesnių konservų, prie jų nusidriekdavo eilės, nes gėrybių atvykdavo ir nevietiniai. Tiesa, mokytojų atlyginimas buvo toks pats kaip ir kitur Lietuvoje.
„Matyt, planas ir buvo privilioti. Čia buvo, kaip jie sakydavo, nematytai švaru, čia buvo maisto. Ten buvo blogiau“, – atvykusių rusų įspūdžius Lietuvoje prisimena E. Telksnienė.
Atskirti lietuviai ir muštynės dėl kvadrato varžybų
Iki šiol nėra visiškai aišku, kodėl Visagino rusiškoje mokykloje, tuo metu 1-ojoje vidurinėje, buvo nuspręsta įkurti lietuviškas klases, o paskui – ir atskirą mokyklą. E. Telksnienė spėja, kad tai dėl to, jog vienu metu į miestą atsikraustė itin didelis skaičius lietuvių su šeimomis. Jie, o ir rusai iš pradžių vaikus leido į mokyklą Dūkšte.
Pirmoji vidurinė Sniečkaus mokykla atidaryta 1978 metais, joje buvo 28 lietuviai mokiniai ir 13 mokytojų, klasės buvo jungtinės. Ministerija leido atidaryti klasę, jei susirinkdavo bent 4 mokiniai, todėl kartais mokytojai važinėjo po aplinkinius kaimus ir įkalbinėjo vaikus nemokamai važinėti į Sniečkų, kad tik būtų galima turėti lietuviškas klases. Kraštutiniais atvejais administracija skambindavo į Dūkštą ir susitardavo, kad iki rugsėjo 5 dienos, kai reikia pateikti statistiką, vaikas mokysis Sniečkuje, o vėliau grįš į savo mokyklą. Norint mokyti lietuvių kalba, teko meluoti, neslepia pašnekovė.
„Čia buvo principo reikalas. O kodėl turime mokytis rusiškai, jei gyvename Lietuvoje?“ – apie tai, kodėl lietuviai norėjo mokyti vaikus lietuvių kalba, nors galėjo rusiškai, pasakojo E. Telksnienė.
Vėliau lietuviškos klasės mokykloje nebetilpo, jas perkėlė į 2-ąją vidurinę mokyklą. Lietuviams teko mokytis popietinėje pamainoje.
Įtampa tarp rusakalbių ir lietuvių persikėlė ir į mokyklą, ji tvyrojo ne tik tarp moksleivių, bet ir tarp mokytojų, administracijos darbuotojų. Didelė dalis mokytojų į Sniečkų taip pat atkeliavo iš Rusijos, šį darbą dažnai dirbo elektrinės darbuotojų žmonos. Kartais miestas suvesdavo ir mišrių porų: tremtinį ir atvykusią rusę, rusą mokyklos direktorių ir kaunietę lietuvę, netoli Vladivostoko sovietų kariuomenėje tarnavusį lietuvį ir ten sutiktą pradinių klasių mokytoją.
„Būdavo, eini, sėdi <...> ir sako: kaip gieda lietuviška varna? Kar, kar – ir visi juokiasi“, – rusų kalba iš suaugusiųjų girdėtas pašaipas prisimena E. Telksnienė. O mokykloje lietuvius mokytojus užkabindavo, stumdydavo net mokiniai, jau nekalbant apie pinigų atėmimą iš lietuvių moksleivių, muštynes. Ir visa tai – mieste skambant sovietiniams lozungams apie tautų draugystę.
„Kas jūs, o mes tokie dideli, mūsų tokia kultūra. Kaip ir dabar [sako, kad] neša kultūrą. Toks buvo jų atėjimas į Sniečkų, paskui šiek tiek pasikeitė“, – apie susidūrimą su rusų nusistatymu prieš lietuvius kalba E. Telksnienė.
Pretekstu muštynėms tapdavo net tai, kad kvadrato žaidimą prieš rusišką komandą laimėdavo lietuviai.
„Negali mažučiai laimėti prieš juos, kaip čia dabar“, – prisimena pašnekovė, kuri galiausiai tapo mokyklos direktoriaus pavaduotoja.
Atskira mokykla ir išdaužti langai
Kai lietuvių mokykloje buvo jau virš šimto, atsirado mintis, kad lietuviams reikia atskiros mokymo įstaigos, nes net ir ne itin to pageidaujant matėsi, kad mokykla perpildyta. Į lietuviškas grupes vaikus ėmė leisti ne tik mišrios šeimos, bet ir rusakalbiai.
Lietuviams siūlyta ir kraustytis už miesto. Galiausiai mokykla įkurta ten, kur stovi ir dabar: kareivių mokymo centre nuošalesnėje Visagino vietoje, pamiškėje prie ežero, pastate, kurį patys darbuotojai turėjo įrengti. Buvo skirta lėšų patalpoms perdaryti, bet baldams pinigų trūko, todėl stalų, kėdžių, valgyklos įrangos ieškota net atominėje elektrinėje.
Sniečkuje atsirado Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, netrukus Lietuva paskelbė Nepriklausomybę. Bet Visagine atmosfera buvo itin įkaitusi: mokykla sulaukdavo atakų, mieste buvo sudeginta Lietuvos vėliava. E. Telksnienė įtaria, kad tokius išpuolius rengė vaikai, kurstomi suaugusiųjų. Ji prisimena vienu metu vykusias diskusijas, kad Visaginas turėtų tapti autonomija, o per 1991 metų sausio įvykius mokytojams buvo pasakyta nevažiuoti į Vilnių, tiesa, galiausiai važiavusių visaginiečių atsirado.
„Sausio 13-ąją atsimenu – kažkas baisaus. Gatvės tuščios, įtampa nežmoniška. Ateini į mokyklą – viso pirmo aukšto langai išdaužyti. Tik įstiklini, antrą aukštą iš miško akmenimis pavaro ir pabėga“, – pasakojo buvusi mokyklos vadovė.
Mokykla buvo vienintelė mieste, kurioje buvo mokoma lietuvių kalba, švenčiamos lietuviškos šventės. Dar anksčiau, kai lietuviai nesimokė atskiroje mokykloje, veikė etnografijos būrelis, šokių kolektyvai. Iki šių dienų „Verdenės“ gimnazijoje liko tradicija mokyklą baigiantiems abiturientams dovanoti autentiškas austas tautines juostas.
E. Telksnienė sako, kad pati dainų žodžius, šokius prisimena iš tėvų, kurie sovietmečiu šventė lietuviškas šventes. Ji pati, dar būdama moksleive, ant aukšto rado susuktą, paslėptą Vytį, tada jai buvo pasakyta niekam neprasitarti, nes grėsė tremtis.
„Viskas iš namų atėjo. Tai kaip to paskui gali atsisakyti? Mums buvo pikčiausia, kad gyveni Lietuvoje ir negali susikalbėti lietuviškai“, – apie tai, kas Visagine padėjo išlaikyti lietuvišką kultūrą, sakė ji.
Yra žmonių, laukiančių Putino
Prieš kelerius metus išėjusi į pensiją, 2019 metais gavusi Visagino garbės miesto pilietės vardą, E. Telksnienė dabar gyvena Ignalinoje ir sako – džiaugiasi, kad netenka būti Visagine prasidėjus Rusijos plataus masto invazijai į Ukrainą. Daug kas ten atvirai palaiko Rusiją, pavyzdžiui, pašnekovė žino atvejį, kai vyrai uždraudė žmonoms bendrauti su draugėmis, kurios už Ukrainą. Bet visko pasitaiko ir Ignalinoje – pašnekovė papasakoja apie rusakalbę moterį, kuri prasidėjus karui atsisakė kalbėti lietuviškai, nors ir moka.
„Man sako, kad Visagine tokios nuotaikos. Nesinori su kuo nors pradėti kalbėtis“, – sako ji.
Visagine daugėja ir senyvo amžiaus rusakalbių, nes į Lietuvą kadaise atsikraustę elektrinės darbuotojai dabar iš Rusijos atsiveža savo tėvus.
E. Telksnienė negaili kritikos ir Rusiją atlaidžiai vertinantiems Visagino politikams, Sovietų Sąjungos armijos kultui. Pašnekovė svarsto, kad palankumas Rusijai, kurį ji mato šiame krašte, negali būti pavadintas nei meile, nei baime, jis yra paremtas ta pačia panieka, kurią ji pajuto, kai prieš 50 metų atsikraustė į Sniečkų.
„Nežinau, susipriešinimas didės. Gal geriau supranta tie, kurie nuvažiuoja ten ir palygina“, – apie miesto ateitį svarsto pašnekovė.
Pasak pedagogės, gerinti santykius su Visagino rusakalbiais yra „praleistas laikas“, o didžiausią nerimą jai kelia tai, kad jau Lietuvoje gimę rusakalbių vaikai, jauni žmonės palaiko nedemokratinį Rusijos režimą. Yra ir tokių, kurie tiki, kad Lietuvą vėl okupuos Rusija, ir to net laukia, mano ji.
„Nežinau, ar masiškai, bet pavienių tikrai yra <...>. Seniai įtikina jaunimą, kuris gimęs Lietuvoje, Visagine, jie neša gvazdikus prie akmens ir nesugeba pasakyti „laba diena“ lietuviškai. Iš kur visa tai? Iš šeimos“, – sako E. Telksnienė.
Paklausta, ar tikrai mieste nieko nebeįmanoma padaryti, siekiant sutaikyti dvi tautines bendruomenes, buvusi mokyklos direktorė sako neturinti atsakymų, gal, pasak jos, dar galima šviesti, bandyti įtikinti.
„Vien draudimais tikrai nieko nepadarysi. Negali drausti kalbėti nelietuviškai“, – mano ji.
Pašnekovė turi kritikos ir politikams, kurie ignoravo tokius dalykus kaip propagandiniai Rusijoje išleisti istorijos vadovėliai, iš kurių ilgai mokėsi Lietuvos rusakalbiai vaikai. Pirmosios lietuviškos mokyklos Visagine direktorė sako, kad ji pasisako prieš atskiras tautines mokyklas. Šiandien gimnazijoje maždaug pusė moksleivių yra rusai, pusė – lietuviai.
„Savo gimtosios kalbos galima mokytis kaip pasirenkamojo dalyko, neatitolti. Galima steigti sekmadienines mokyklas. Kodėl valstybė turi išlaikyti šitas mokyklas, kurios perspektyvos kaip ir neturi?“ – sako E. Telksnienė.
