Šiandien stovime ant istorinio lūžio slenksčio. Net optimistiškiausias Ukrainos karo scenarijus negarantuoja, kad egzistencinė grėsmė mūsų valstybei išnyks. Priešingai – viskas rodo, kad nenumaldomai artėjame prie ilgalaikio nestabilumo periodo, kupino regioninių konfliktų ir potencialių karinių susidūrimų.
Turime susitaikyti su nepatogiu faktu: ne tik gerovės, bet ir saugumo laikotarpis baigiasi. Ir klausimas jau ne kiek galime prarasti gerovės, o kiek elementaraus išgyvenimo galimybių sugebėsime išsaugoti.
Socialinių tinklų karta susiduria su realybe
Šiuolaikinis jaunimas brendo pasaulyje, kur socialumas perkeltas į virtualią erdvę. Problemų sprendimas per programėles, saugi anonimiška komunikacija, gerovės visuomenės atributai – barai, klubai, pramogos – suformavo kartą, orientuotą į individualias teises, bet ne į kolektyvines pareigas. Tokiame kontekste kariuomenė, siūlanti tik „sunkumus“ ir pareigą ginti tėvynę, daugeliui tampa nesuprantama, neviliojančia perspektyva.
Kosmopolitiškai nusiteikusiam jaunimui sunku save identifikuoti kaip mažos teritorijos gynėją, ypač kai tautiškumo šaknys dėl ilgo sovietmečio ir vėlesnės globalizacijos dažnai prarastos arba net nesusiformavusios. Jiems sunku suvokti ir Kremliaus veiksmų logiką, nes jų turima patirtis tiesiog prieštarauja tokiam mąstymui. Galime piktintis nihilistinėmis nuostatomis, tačiau turime pripažinti – mes, vyresnioji karta, neatlikome savo namų darbų.
Kariuomenė kaip asmens ir visuomenės formavimo erdvė
Kariuomenė nėra vien tik krašto gynimo organizacija. Tai erdvė, kurioje natūraliai ir neišvengiamai tobulinama kolektyvinė sąveika sprendžiant tiek elementarias, tiek sudėtingas užduotis. „Sunkumai“ čia tampa instrumentu, padedančiu atrasti save kolektyve, išryškinti talentus ir formuoti prigimtinį identitetą bei naudą visuomenei.
Deja, šiuo metu vyraujančios nuostatos veda akligatvin. Apie NATO 5-ojo straipsnio garantijas kalbėti darosi vis sunkiau, o beveik besąlygiškas dėmesys „geležims“ nustumia į šalį patį svarbiausią elementą – žmogiškąjį faktorių. Sukuriama iliuzija, kad kariauti ruošiasi ne žmonės, o įrankiai arba – dar blogiau – kad už mus kariauti ateis mūsų NATO partneriai.
Naujas požiūris: kariuomenė kaip tramplinas į sėkmingą ateitį
Mūsų kariuomenė turėtų būti suvokiama kaip tramplinas į sėkmingą civilinį gyvenimą. Jaunuoliai, atitarnavę ir pasirinkę ilgesnį laiką tarnauti, galėtų įgyti specialybes, kurios sustiprintų jų tolesnės karjeros galimybes. Tarnyba turi būti ne kliūtis, o paskata, susijusi su viso gyvenimo keliu.
Mūsų kariuomenė turėtų būti suvokiama kaip tramplinas į sėkmingą civilinį gyvenimą.
Lygiai taip pat svarbu sukurti sistemą, leidžiančią profesinės karo tarnybos karininkams sklandžiai pereiti į civilinį sektorių. Kariuomenėje turi atsirasti „tekamumas“, užleidžiant vietą naujiems profesionalams. Tarnyba negali būti suprantama vien kaip viso gyvenimo nuotykis iki pensijos.
Profesinio bei akademinio mokymo sistemos galėtų būti iš dalies paramilitarizuotos, inkorporuojant atsparumą didinančias užduotis. Tai nereiškia universitetų pavertimo kareivinėmis, tačiau žalinga ignoruoti galimybes integruoti karinius elementus į mūsų švietimo sistemą.
Izraelio pavyzdys: siekiamybė ar utopija
Kuriant naują karinės tarnybos viziją, verta atkreipti dėmesį į Izraelio patirtį. Šioje valstybėje karinis pasiruošimas yra ne tik valstybės gynybos, bet ir asmeninio bei profesinio tobulėjimo pagrindas. Izraelio visuomenės atsparumui pasitinkant iššūkius galima tik pavydėti.
Jau planuojami susitikimai su patyrusiais šioje srityje izraeliečiais, siekiant perimti jų kariuomenės plėtros reguliavimo patirtį, konsultacijas ir geriausias praktikas kariuomenės ir visuomenės sąveikai plėtoti. Net jei sugebėtume pasiekti 25 proc. dabartinio Izraelio lygio šioje srityje, mūsų visuomenės atsparumas padidėtų kartais.
Kultūrinis lūžis: nuo vengimo iki vertybės
Dar vienas aspektas, reikalaujantis dėmesio, – kultūrinis požiūris į karinę tarnybą. Su laiku turime išplėtoti visuomenės nepakantumą tiems, kas vengia šios pareigos. Šiuolaikiniam tik prie laisvių pratusiam jaunimui priverstinis šaukimas iškart suformuoja atmetimą, todėl būtina plėtoti ne tik patrauklumą per naudą, bet ir sąmoningą socialinį pripažinimą, socialinio statuso visuomenėje užtvirtinimą, pasididžiavimą tapus stipriems.
Tai nėra radikali mintis – tai grįžimas prie pamatinių visuomeninio kontrakto principų. „Morkos ir botago“ metodas čia tinka kaip niekur kitur: vengiantieji tarnybos susiduria ne tik su teisinėmis pasekmėmis, bet ir su visuomenės nepritarimu, o atlikusieji pareigą įgyja ne tik praktinių įgūdžių, bet ir socialinį pripažinimą.
Metas aiškiai suvokti, kad valstybė – tai mes patys ir kad jos gynyba prasideda nuo mūsų pasirengimo ginti ne tik savo teises, bet ir prisiimti pareigas. Karinė tarnyba turi tapti ne našta, o galimybe tapti atsparesniems, stipresniems ir labiau pasiruošusiems neapibrėžtam rytojui. Taip, kaip Izraelis, galime sukurti visuomenę, kurioje tarnyba tėvynei yra ne tik pareiga, bet ir kelias į asmeninį bei kolektyvinį tobulėjimą.
