Nuomonės

2019.02.21 15:05

Aurelijus Katkevičius. Juodi ir balti

2019.02.21 15:05

Apie elojus ir morlokus britų fantastas Herbertas Wellsas romane „Laiko mašina“ (pirmąkart šios eilutės atspausdintos ant popieriaus buvo 1895 metais) pasakojo šitaip: „Ši vis besiplečianti praraja tarp turtingų ir vargšų, atsirandanti dėl aukštojo išsilavinimo trukmės ir brangumo ir dėl to, kad turtingiesiems vis lengviau įgyti subtilių įpročių – argi ji neatves iki to, kad klasių sąlytis bus vis mažiau įmanomas? Dėl šio bendravimo ir artimų santykių nebuvimo santuokų tarp dviejų klasių sudarymas, kuris dabar pristabdo žmonijos pasidalijimą į dvi atskiras rūšis, ateityje bus vis retesnis ir retesnis.“   

Na ir ar nerašo čia britų pranašas apie runkelius ir elitą, apačius ir arogantus, centrą ir provinciją, elfus ir orkus, jorkšyrus ir kiemo lenciūginius – kokius ten dar mes vartojame dabar terminus pavaizduoti, aprašyti, o galbūt dar ir paskatinti vieno pilkos spalvos atspalvio ir kito priešpriešą tėvynėje?

Rašau – pilkos atspalvių, nes visai nemoku pasakyti, kuri čia yra balta, o kuri juodesnė. Kaip ir nemoku nustatyti, kur yra ta sienos tarp apačių ir arogantų statybvietė, kokie kriterijai žmogų padeda į elfų lentos pusę, o kokie nubloškia pas orkus. Išsilavinimas? Mačiau išsilavinusių niekšų ir pradinę mokyklą baigusių šviesuolių. Turtas? Mačiau nepaprastai dorų milijonierių ir visiškų padugnių beturčių. Gyvenamoji vieta? Vienos tokios šviesiaplaukės žurnalistės močiutė iš Utenos yra tiesiog gyvybės, džiaugsmo, humoro ir sveiko proto šaltinis palyginti su neretu suplėkusiu nelyg dešimtmetį nevėdintas rūsys vilniečiu.

Nes taip iš tikrųjų tai nėra juodo ir balto prieštaros. Yra visų pilkumos atspalvių, nuobodulio, pelėsių bei humoro jausmo buko stygiaus ir visų spalvų aršiai gyvo siautėjimo prieštara. Yra nuobodis ir yra šviesa. Yra mirtis ir yra pro asfaltą pavasarį besikalanti gyvybė.

O gal ir ne. O gal yra viena galima skirtis. Ir gal ji susijusi su mano šio rašinio antrašte – juoda ir balta, juodu ant balto. Yra skaitanti Lietuva ir neskaitanti. Yra žmonių, kurie perka knygą už savo paskutinį eurą, ir yra žmonių, mačiusių knygą paskutinįkart prieš gerą ketvirtį amžiaus pas krikšto mamą sekcijoje šalia čekiškų krištolinių taurelių. Pavadinimo neatsimena, bet tai tikrai buvo knyga.

Tie, kurie skaito, netelpa savo gyvenime, netelpa savo pasaulyje – ieško naujų, kitokių, matuojasi kitų bei kitokius gyvenimus ir kitas biografijas, stiebiasi, mokosi. Ir galiausiai randa, užauga ir skleidžiasi. Neskaitantieji renkasi ramų ir jaukų buvimą savo kamputyje: „Mums ir čia gerai, nebebalamūtykit jau.“

Ir šis pasirinkimas – vėlgi – tik šiek tiek priklauso nuo pajamų lygio, gyvenamosios vietos ar lankytos mokyklos.

Aš nežinau, kas geriau – nuolatinis ieškojimas, kelių, pasaulių ir gyvenimų be galo įvairus ir kas akimirką besikeičiantis kaleidoskopas ar jauki šiluma ir ramybė niekur ir nieko neieškant – tiesiog sau būnant? Nemokėčiau pasakyti, kur čia juoda, o kur čia balta. Negebėčiau liepti – ei tu, išeik iš trobikės, šitoks platus vieškelis mūsų laukia. Kiekvienas gyvenimą matuojasi ir renkasi pagal save. Pats renkuosi tą, kur daug visko. Kur daug pasaulių ir daug gyvenimų, daug įvairių ir kol kas dar neišmoktų kalbų, daug kol kas dar neatverstų knygų ir nepamatytų skardžių bei žolynų miško proskynoje. Bet niekam negaliu nieko liepti.

Taip. Jūs supratote teisingai. Tai buvo nė kiek nepaslėpta ir kiek karameliškai pompastiška dvidešimtosios, jubiliejinės Vilniaus knygų mugės reklama. Knygose – nauji pasauliai ir nauji gyvenimai. Knygose mūsų – homos sapiens rūšies – nemirtingumas. Užeikite.

Komentaro autorius Aurelijus Katkevičius yra žurnalistas, „Verslo klasės“ redaktorius.

Be raštiško LRT.lt redakcijos sutikimo draudžiama komentarą perpublikuoti kitose žiniasklaidos priemonėse.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius