Jei atliktume minties eksperimentą ir įsivaizduotume gatvėje užduodama klausimą, ar žodis „turizmas“ jums siejasi su teigiamomis ar neigiamomis emocijomis, beveik neabejoju, kad sulauktume vien tik teigiamų vertinimų. Turizmas siejamas su laisvalaikiu, pramogomis, naujais įspūdžiais. Bet ar tikrai į turizmo industriją turėtume žiūrėti tik pro rožinius akinius?
Per pandemiją turizmo industrija buvo tarp bene labiausiai finansiškai nukentėjusių verslo sričių. Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos duomenys rodo, kad 2020 m. tarptautinių turistų skaičius krito 72 proc. Po kelerių metų atsiveriant sienoms ir nuslūgstant viruso plitimo baimei industrija pasiekė buvusias apimtis, o pastaraisiais metais jas viršijo.
Prognozuojama, kad 2033 m. turizmas sudarys 11,6 proc. pasaulinės ekonomikos dalies. Turistų įvairiose valstybėse tik daugėja, daugelis besivystančių valstybių desperatiškai bando įšokti į turizmo rinką ir pasiūlyti naujas paslaugas ar pramogas, varžosi su įprastais traukos centrais.
Šalia šių pozityvių naujienų, vaizdingų reklamų ir entuziastingų kalbų apie tai, kad turistų pritraukimas – viena svarbiausių užduočių, išjudinančių vietos ekonomiką, kažkur šešėliuose pranyksta naujienos apie įvairių turizmo išvargintų ir išsunktų vietų gyventojų protestus.
120 milijonų turistų per metus sulaukiančioje Europoje į kovą su turizmo industrija ir nevaldomo turistų srauto sukeltomis pasekmėmis jau stojo Barselonos, Venecijos, Amsterdamo, Malagos ar Kanarų salų gyventojai.
Protestuotojai piktinasi ne paties turizmo faktu, bet tuo, kokiais mastais ir kokiu būdu užplūstamos ir niokojamos gyvenamos erdvės. Masinis turizmas ir įvairios jo pasekmės naikina dalies šių vietų autentiškumą, o gaunamas pelnas ir surenkami mokesčiai nesugrįžta į tas vietas ar bendruomenes, kurios ir yra traukos objektai.
Filosofas Arvydas Šliogeris kažkada pusiau juokais yra pareiškęs, kad jei tektų rinktis tarp Venecijos ir bulvės, jis nedvejodamas rinktųsi bulvę. Šią anekdotiškai skambančią ištarmę jis pasakė kalbėdamas apie kūrybą kaip nihilistišką naikinimo aktą. Bijau, kad Venecijos gyventojas ne tik padėkotų, bet ir pasveikintų tokį lietuvio filosofo pasirinkimą.
Turizmo industrija autentišką kelionės, naujos erdvės, naujų kultūrinių patirčių aktą paverčia vartojimo ir fragmentiško įspūdžių susirankiojimo konvejeriu. Ji užima vis naujas erdves, jas išsunkia, iščiulpia iš jų gyvastį ir natūralų žmonių gyvenimo judesį, ir išmeta šį kiautą lauk.
Turbūt daugelis tų, kuriems teko aplankyti didžiuosius turistų traukos centrus Europoje ar pasaulyje, gali gana vienodai papasakoti apie įvairias praktikas, turistų dėmesio pritraukimo ir užėmimo būdus, nuolatines trasas, suvenyrų krūvas, pritaikytus patiekalus, dirbtinai tenkinamas užgaidas ir net sąmoningai patvirtinamus stereotipinius įvaizdžius.
Turizmo industrijos įtaką natūraliai miesto vystymosi eigai galime matyti ir Vilniuje. Pilies gatvė jau tapo tik turistui pritaikyta erdve, kurioje siūlomos būtent šiai auditorijai pritaikytos paslaugos, įspūdžiai ir prekių rinkiniai.
Kartu su turizmo banga plečiasi ir neišvengiami jos palydovai – viešbučių ar laikinos nuomos butų konglomeratai. Barai ir restoranai, pritaikantys gėrimų, valgių ir kainų pasirinkimą potencialaus turisto susidomėjimui. Nomadiškas svečių gyvenimo būdas tampa tų istoriškai susikristalizavusių vietų ar bendruomenių iššūkiu. Ir dažniausiai prieš šį iššūkį neatsilaikoma išsikraustant ar ieškant kitų gyvenimo vietų, kuriose vis dar vyksta kasdieniškumo praktikos.
Socialiniuose tinkluose bene dažniausiai matome kelionių ir naujai aplankytų vietų nuotraukas. Metų pabaigoje ar pradžioje giriamasi nusipirktais trimis, keturiais, penkiais ar dar daugiau kelionių bilietų. Ironiška, kad tai dažnai daro būtent ta karta, kuri čia pat reiškia nerimą ir blogus išgyvenimus dėl klimato kaitos ir Žemės resursų netausojimo.
Turizmo industriją lydi ir daugybė lėktuvų skrydžių, paliekamų šiukšlių, besaikio vartojimo ir atsakomybės nusikratymo, kai atsiduriama turisto akimis laikinoje erdvėje.
Lietuvoje beveik jokių klausimų nekeliantis naratyvas apie tai, kad turistų trauka ir turizmo industrijos plėtra bet kokiomis priemonėmis yra bendrojo gėrio dalis, jau nebėra toks akivaizdus tose valstybėse, kurios patiria turizmo eroziją.
Turizmo industriją lydi ir daugybė lėktuvų skrydžių, paliekamų šiukšlių, besaikio vartojimo ir atsakomybės nusikratymo, kai atsiduriama turisto akimis laikinoje erdvėje.
Jei mes šios erozijos ir kasdienio miesto gyvenimo nykimo požymius galime matyti tik keliose Vilniaus senamiesčio gatvėse, tai Europoje jie graužia ištisus miestų centrus, rajonus, o kai kuriais atvejais naikina ir miestų tapatybes.
Tai nereiškia, kad turizmas iš principo yra bloga praktika ir neturėtume jo plėtoti, kviesti žmonių į Lietuvą susipažinti su kultūra. Nereiškia ir to, kad visos mūsų kelionės – turizmo nuodėmės dalis. Bet nevaldomas turizmo industrijos plėtimasis ir naratyvas, teigiantis, kad šios srities augimas ir kerojimasis naudingas visoms suinteresuotoms pusėms, yra pavojingas reiškinys.
Apie turizmo nuodėmę turėtume susimąstyti prieš nusipirkdami lėktuvo bilietus vien todėl, kad mums jie pasiūlomi už patrauklią kainą. Prieš keliaudami į vietas, kurios jau kenčia nuo turistų pertekliaus ir jų daromos žalos aplinkai ir vietos bendruomenėms. Prieš rankiodamiesi įspūdžius vien todėl, kad turime atsižymėti sąraše, jog ten būta. Prieš paversdami savo tapatybei svarbias vietas vien turistinio žvilgsnio fiksuojamais objektais, nebetenkančiais savo gyvybės ir pavirstančiais laike įstrigusiomis mumijomis.
