Psichologė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė Aistė Pranckevičienė pasakoja, kaip ryšys su augalais, metų laikų kaita ir net paprastas buvimas sode gali veikti mūsų emocinę būseną, mažinti stresą bei padėti atkurti ryšį su aplinka ir pačiu savimi.
Visą laidos įrašą rasite čia:
– Kaip terapinių sodų tema atsirado jūsų akiratyje?
– Atsitiktinai, neturiu prigimtinio santykio su aplinka ar su gamta. Mano tėvai, seneliai ir proseneliai jau gyveno mieste, buvo kauniečiai – esu asfalto vaikas. Tik ištekėjus ir atsiradus vaikams pradėjau spręsti pažįstamą klausimą – ar gyventi bute, ar ieškoti gyvenamojo namo.
Įsigijome namus, kuriuose buvo gabalėlis žemės. Tikrai nuoširdžiai net neįsivaizdavau, ką man su tuo ploteliu daryti, bet pradėjau domėtis, sodinti ir užsikabinau.
Atradau du dalykus apie buvimą sode – darbas, buvimas sode yra žaidimas, kuriame gali statyti, griauti, keisti, kurti. Iš psichologinės perspektyvos, turėti žaidimą suaugusiame amžiuje yra labai svarbu psichologinei sveikatai. Per žaidimą mes ilsimės, atsipalaiduojame, kuriame, tačiau tai turi būti veikla be tikslo. Jei norėčiau sukurti idealų sodą, tai nebūtų žaidimas.
Sodą matau kaip psichologinio atsparumo mokytoją.
Kitas dalykas, supratau, kad sodas yra labai egzistenciškas, sode yra labai daug gyvenimo, daug gimimo, daug mirties, netekčių, tai yra nesibaigiantis ciklas, kurio kartais net negali suvaldyti (...). Sodą matau kaip psichologinio atsparumo mokytoją.
– Kas yra terapiniai sodai?
– Yra įvairių terapinio tipo sodų – paprasčiausia terapinį sodą būtų apibūdinti kaip galintį atliepti psichologinį poreikį. Psichologiniai poreikiai gali būti labai įvairūs ir labai skirtingi.
Jei noriu, kad sodas taptų atsipalaidavimo vieta, vadinasi, jis turi mane iš darbinės nuotaikos perjungti į atsipalaidavimo režimą. Kad tai įvyktų, sodas turi kažką pasiūlyti – gal kvapus, gal garsus, gal spalvas, gal veiklą. O gal žmogus nori pabūti vienas?
Sodai dažnai yra naudojami dirbant su žmonėmis, patyrusiais rimtas psichologines traumas: karą, netektis, kažkokių baisumų. Tokios patirtys žmoguje išmuša bazinį tikėjimą pasauliu, tarsi nebelieka ryšio su aplinka. Sode per ryšį su augalu galima tą santykį atrasti iš naujo.
Kitas momentas, gal žmogui reikia šventės – tada sodas taps terapiniu, jei siūlys erdvę būti su kitais.
– Kaip terapiniai sodai atsidūrė psichologų dėmesio lauke? Ar tai galime sieti su aplinkos psichologija?
– Tai labai glaudžiai susijusios sritys, natūralu, kad daug dalykų, kurie žinomi apie aplinkos poveikį žmogui, keliauja ir į sodų terapiją. Sodus detaliai tyrinėja Skandinavijos šalys, Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos valstijos, Azija.
Yra tyrinėjamos įvairios sritys, pavyzdžiui, kaip sodo terapija gali padėti psichikos sveikatai, kaip ji gali būti panaudojama reabilitacijoje, ar gali pakeisti fizinę reabilitaciją.
Vienas iš rodiklių, kuriuos galime išmatuoti, tai yra streso hormono – kortizolio – kiekį. Jį galima išmatuoti ir seilėse, ir kraujyje. Olandijoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu sodininkų grupė buvo specialiai „sunervinta“, duodant spręsti sudėtingas užduotis. Viena grupė turėjo tik ilsėtis ir skaityti knygas, kitam pogrupiui buvo leista nueiti į savo sodą ir porą valandų ramiai pabūti. Buvo nustatyta, jog žmonių, pabuvusių sode, streso lygis nukrito efektyviau.
– Ką turime padaryti, kad žalioji zona taptų vieta atsipalaiduoti?
– Tai nėra lengva užduotis. Kuriant erdvę šalia tokios vietos, kaip ligoninė, svarbu apgalvoti, ko tikimės. Net ir prie ligoninės, atskiros sodo erdvės gali turėti atskiras paskirtis (...). Viena erdvė turėtų padėti atsipalaiduoti, kita erdvė suteikti privatumo susitinkant su lankytojais, yra situacijų, kai būsena yra bloga, bet jos negalime pakeisti, tada reikia vietos, kurioje galima išbūti.
Kitas dalykas, sodai prie vaikų ligoninių turėtų suteikti galimybę vaikams būti vaikais. Čia kalbame ne apie tvarkingus takelius, o žaidimų erdves.
Sodas gali būti ne tik lauke, bet ir viduje. Tokie sodai yra svarbūs greta intensyvios terapijos skyrių, kuriuose artimieji yra priversti laukti ilgas valandas. Jei mes pasižiūrėtume į tas erdves dabar, jos yra gana atšiaurios. Ten nėra nei privatumo, nei patogių kėdžių. Tos erdvės galėtų būti žalios, gal net galėtų turėti nedidelius fontanus, tačiau taip šiuo metu nėra.
– Pastaruoju metu galima pastebėti, jog želdynai yra orientuojami į žmonių aktyvumą, kuriamos atviros erdvės. Į ką tuo tarpu reikėtų atsižvelgti, kuriant terapinį sodą?
– Terapinis sodas negali egzistuoti vienas, jis turi turėti terapeutą – žmogų, kuris realiai galėtų organizuoti jame veiklas. Vien erdvė savaime gali padėti atsipalaiduoti, bet tai nėra metodas – padeda žmogus, santykis, veikla.
Erdvės, prieinamos visiems, yra kita tema, tokios erdvės gali suteikti prevencinį efektą, padėti įveikti stresą. Jos turi turėti skirtingų erdvių pasiūlą. Gerai, kad soduose yra vietų susibūrimams, grupėms, gerai, kad yra vietų aktyvumui, tačiau taip pat jose turi būti vietų pasislėpti, pabūti su savimi. Lietuvoje tokios erdvės atsiranda iš lėto, tačiau užsienyje žmonės patys prisideda prie tokių erdvių kūrimo.
– Ar tiesa, kad sodai turi savo estetinę kultūrą?
– Taip, ji labai priklauso nuo kultūros. Azijos ir Japonijos sodai turi visai kitokį supratimą ne tik apie pačią estetiką, bet ir sodo priežiūrą. Japonijoje mes ravėsime žolę iš samanų, o Lietuvoje trauksime samanas iš žolės.
Lietuviški sodai yra natūraliai mažiau tvarkingi, mes kūrėme sodybas praeityje, kurios neturėjo labai aiškių gyvatvorių, ribų, želdindavome žemes medžiais. Miško terapijos populiarėjimas Lietuvoje taip pat daugiausia kyla iš mūsų praeities, kultūriškai turime gilų ryšį su mišku.
