Už kelių dienų bus Mirusiųjų atminimo diena Vėlinės. Nors Vėlinės turėtų būti minimos lapkričio 2 d., o lapkričio 1 d. yra religinė šventė Visų Šventųjų diena, drįstu sakyti, kad daugeliui žmonių Lietuvoje abi šios dienos yra tiesiog Vėlinės. Tai laikas, kai žmonės susitinka su savo artimaisiais ir lanko jau mirusių artimųjų kapus. Atrodo, kad tai viena iš tų su mirtimi susijusių tradicijų, kuri nenublanko ir išlieka žmonėms svarbi.
Nėra jokia naujiena, kad šiuolaikinis žmogus mirtį stengiasi pašalinti iš savo gyvenimo. Žmonės dažniau miršta ligoninėse nei namuose. Laidotuvių ritualai arba trumpėja, arba apskritai nunyksta. Pavyzdžiui, trumpėja kūno šarvojimas, kai artimieji atsisveikina su mirusiuoju būdami šalia jo kūno. Vietoje anksčiau įprastų trijų dienų, dažnai lieka viena. Kitas, dar ryškesnis pavyzdys – raudos. Vis dažniau matomos kaip nesusipratimas ir visiška atgyvena.
Tai, kad tradicijos keičiasi, yra neišvengiama. Tačiau šie pokyčiai turi ir savo kainą. Greitas ir tarsi šiuolaikiškas atsisveikinimas su mirusiu artimuoju vėliau pasiveja sunkiais jausmais. Spaudimas sau ir kitiems greičiau atsigauti kartais tik pagilina izoliacijos jausmą ir žmogus jaučiasi ne geriau, o kaip tik prasčiau.
Atsisakydami kokių nors ritualų, neretai atsisakome ir to, kas mums galėtų padėti gedėjimo procese. Ilgesnis budėjimas prie mirusiojo kūno padeda priimti mirties realumą ne vien protu, bet ir jausmais. Raudos padeda gedintiems išreikšti sielvartą, kas psichologiškai žiūrint turi žymiai daugiau prasmės, nei noras jausmus slopinti, pavyzdžiui, kokiais nors vaistais. Kapų lankymas, ketvirtinės (kitaip vadinamos keturnedėliu), metinės ir kitos tradicijos turi ne tik dvasinę prasmę, bet ir psichologinę. Nesiimu spręsti apie tai, kas padeda mirusiojo sielai, tačiau likusiems gyviesiems tai gali būti reikalingos ir netgi, sakyčiau, gyti padedančios praktikos.
Nuo netekties skausmo nepabėgsi, tačiau ritualizuotas susidūrimas su netekties faktu, mirusiojo prisiminimas ir sielvarto jausmų išgyvenimas bei artimųjų palaikymas padeda skausmui rimti. Žinoma, ne taip greitai, kaip norėtųsi. Jei netekome mums labai artimo žmogaus, ypač, jei staiga, netikėtai ir ne laiku, visiškai normalu, jei gedime ilgai. Stipraus sielvarto trukmę tokiais atvejais turėtume skaičiuoti tikrai ne savaitėmis ar mėnesiais, o labiau metais.
Vėlines taip pat galime laikyti tokia tradicija, kuri gali būti padedanti gedintiems. Gedėjimas reikalauja erdvės ir laiko, kuriame būtų galima sąmoningai išgyventi jausmus. Vėlinės, su savo nusistovėjusiais papročiais, sukuria tą erdvę. Tai yra natūrali galimybė atitrūkti nuo kasdienio skubėjimo ir susitelkti į prisiminimus bei jausmus, kuriuos dažnai esame linkę slopinti. O taip pat ir visiems kitiems gali būti naudinga bent trumpam prisiminti mirties neišvengiamumą. Dažnai būdami užsiėmę kasdieniais rūpesčiais, mirties klausimą nustumiame į šalį, tačiau taip pat atitoliname save ir nuo sąmoningesnio gyvenimo.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
