Artėjant Seimo rinkimams kviečiu pasvarstyti apie tai, kokių motyvų vedami žmonės nusprendžia kandidatuoti į Seimą. Turiu omenyje visų pirma tuos, kurie tai daro pirmą kartą.
Gal jie nori tarnauti žmonėms? Galbūt kam nors labai norėtųsi tuo tikėti, bet aš abejoju, kad tai būtų kieno nors pagrindinė motyvacija. Tačiau įsivaizduoju, kad tarp kandidatų į Seimą tikrai yra tokių, kurie nori kažką pakeisti šalyje, įgyvendinti vieną ar kitą idėją. Kalbant psichologiniais terminais, galėtume tai pavadinti savirealizacijos motyvacija. Norėčiau, kad būtent tai būtų pagrindinė daugumos Seimo narių motyvacija.
Tačiau žmonės nori tapti Seimo nariais ir kitų motyvų vedami. Pavyzdžiui, tai yra galimybė pajusti galią, savo reikšmingumą, galbūt kartais netgi šlovę. Patys savaime šie motyvai neatrodo kažkuo blogi, greičiau žmogiški. Visgi, jei tai pagrindinė motyvacija, vargu, ar tuomet iš tokio Seimo nario galime tikėtis, kad jis nuoširdžiai stengsis nuveikti kažką prasmingo mūsų visų labui. Na, nebent tai kažkaip sutaptų su galimybe pajausti savo galią.
Kažkas pasakytų, kad į Seimą žmonės eina vogti. Neabejotina, kad taip irgi būna. Seimas, arba plačiau sakant buvimas valdžioje, gali sudaryti kažkokias galimybes rūpintis savo asmeniniais arba savo verslo interesais. Tiesą sakant, ar nebus taip, kad būtent tokie Seimo nariai yra linkę prisiekinėti savo rūpestį „paprastu žmogumi“? Jiems juk reikia kažkaip užmaskuoti tikrąją savo motyvaciją.
O kaip finansinis atlygis už Seimo nario darbą? Ar jis gali būti motyvacija? Dabartinis atlyginimo dydis – apie du tūkstančiai eurų į rankas – neatrodo labai motyvuojančiai. Taip, suprantu, kad kai vidutinis atlyginimas mūsų šalyje yra vos vienas tūkstantis trys šimtai eurų į rankas, tai du tūkstančiai skamba visai neblogai. Tačiau, jei Seime tikimės žmonių, turinčių lyderystės įgūdžių, tai tokia suma atrodo gana varganai. Netgi vidurinės grandies vadovas (pvz., komandos vadovas kokioje tarptautinėje kompanijoje) uždirbs daugiau. Todėl dabartinis Seimo nario atlygis geras pozicijas darbo rinkoje turintiems žmonėms greičiau būtų demotyvacija. Pasvarstęs, kad jo finansinė situacija pablogės, toks žmogus gali atsisakyti siekti Seimo nario karjeros. O juk darbas tikrai ne iš lengvųjų: dideli visuomenės lūkesčiai, sunku pasiekti apčiuopiamų rezultatų, ypač per trumpą laiką, žiniasklaidos dėmesys, politinės intrigos ir taip toliau. Turėdamas visa tai omenyje, galvoju, kokiu būdu mes sugalvojome, kad Seimo nario darbo vieta yra „šilta“?
Toks atlygis, kuris dabar yra, tikrai nerūpi tiems, kurie darbą Seime mato kaip galimybę tvarkytis savo reikalus. Tačiau tiems, kurie norėtų realizuoti save rūpinantis mūsų visų gerove, tai gali tapti (ir neabejoju, kad tampa) tam tikra kliūtimi. Žinau, kaip nepopuliariai skamba ši mintis, tačiau mums visiems turėtų rūpėti, kad Seimo nariai uždirbtų daugiau.
Pabaigai, noriu atkreipti dėmesį į pastarojo laiko skandalus: savivaldybių narių „čekiukų“ tyrimą, vieno mero televizoriaus įsigijimą ir mobiliojo telefono sąskaitas, buvusio kariuomenės vado dantų implantus. Suprantu, kad ir uždirbdami daugiau kai kurie politikai ir tarnautojai neatsispirs pagundai pasigerinti savo gyvenimą neteisėtais būdais. Tačiau šiuose skandaluose minimi „laimikiai“ mane glumina savo menkumu. Jei vienas ryškiausių mūsų šalies merų ir vos ne būsimasis premjeras stengiasi nugvelbti mobiliojo ryšio sąskaitos dydžio sumas, o kariuomenės vadui finansinis iššūkis yra dantų implantai, man atrodo, kad mes esame bėdoje.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
