Neseniai „Šiaurės Atėnuose“ publikuotas istorikės Rasos Navickaitės interviu su gydytoju Aleksandru Alekseičiku-Kirinovu sukėlė nemažą atgarsį. Jame psichiatras pasakoja ne tik apie bandymus pakeisti homoseksualių žmonių seksualinę orientaciją sovietiniais metais, bet ir apie dabartinę savo praktiką, kuri, pasirodo, nuo sovietinių metų ne tiek smarkiai pasikeitusi.
Nenuostabu, kad šio psichiatro požiūris į homoseksualius žmones sulaukė ne tik kritiškos reakcijos, bet ir nemažai palaikymo. Nenuostabu dėl to, kad Lietuvoje vis dar vyrauja neigiamos ar netgi priešiškos nuostatos homoseksualių ir kitų LGBT+ žmonių atžvilgiu. Tai rodo vis stringantis Partnerystės įstatymas Seime, taip pat ir įtakingų politikų pasisakymai. Šiuo metu Seime turime tik vieną atvirai homoseksualios orientacijos politiką, o tokių, kurie progai pasitaikius išlieja savo neapykantą, netrūksta. Pavyzdžiui, taip pat psichiatras, buvęs sveikatos apsaugos ministras, turintis ambicijų tapti premjeru Aurelijus Veryga pagiežinga tirada socialiniame tinkle „Facebook“ užsipuolė psichikos sveikatos ekspertus, kurie kritiškai pasisakė apie gydytojo Alekseičiko-Kirinovo praktikas.
Lietuvos psichologų sąjunga reaguodama į šį interviu dar kartą įvardijo, kad homoseksualumas nėra jokia patologija, o bandymai ją pakeisti įvairiomis terapijomis gali būti netgi žalingi. Tačiau iškart pasigirdo balsų, kad jeigu žmonės patys nori gydytis, tai labai šaunu, jog yra gydytojų, pasiruošusių padėti. Bet ar tikrai?
Pradėkime nuo žmonių, savo noru pasiruošusių gydytis. Kodėl kai kurie žmonės norėtų pakeisti savo seksualinę orientaciją? Amerikos psichologų asociacija, remdamasi mokslinių tyrimų duomenimis, nurodo tokias priežastis: baimė būti atstumtam šeimos, religinės bendruomenės ar Dievo; įsitikinimas, kad seksualinės mažumos yra pasmerktos turėti gyvybei pavojingų ligų ar kad jiems niekada nepavyks turėti visaverčių santykių.
Kitaip tariant, jei žmogus yra atstumiamas, smerkiamas ar netgi žeminamas dėl savo seksualinės orientacijos, jis gali jaustis labai blogai ir desperatiškai ieškoti būdų, kaip pakeisti situaciją. Tačiau ar psichikos sveikatos specialistai turėtų matyti problemą žmogaus seksualinėje orientacijoje, ar visgi tokiame žalojančiame visuomenės (ar jos dalies) elgesyje? Man atrodo, kad atsakymas akivaizdus – psichikos sveikatos specialistai turi stoti pažeidžiamų grupių pusėn. Prisiminkime, kad psichoanalizės ir visos psichoterapijos pradininkas Sigmundas Freudas turėjo labai didelę įtaką Vakarų kultūrai ne vien dėl to, kad dirbo su atskirais pacientais, bet ir dėl to, kad atskleidė visuomenės veidmainiškumą, beje, irgi seksualinio gyvenimo klausimais.
Antra problema, kad homoseksualūs žmonės su psichikos sveikatos specialistų bandymais juos išgydyti susiduria toli gražu ne tik savo noru. Štai ir minėto interviu herojus psichiatras Alekseičikas-Kirinovas juk dirba ne kokiame nors privačiame kabinete, o valstybinėje ligoninėje – vadovauja Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Ribinių būsenų skyriui. Į šį skyrių žmonės dažnai patenka būdami labai pažeidžiami, išgyvendami giliausias savo gyvenimo krizes. Ir štai tada visai ne savo noru jie susiduria (sakau tai, remdamasis ne vien šiuo interviu) su įvairiais žeminančiais gydytojo žodžiais: „jūs esate nedasivystęs“, „jūsų santykiai yra nepilnaverčiai, be gylio“ ir pan. Taigi, ar etiškas toks „gydymas“? Atsakymas akivaizdus – ne.
Baigiant svarbu atkreipti dėmesį, kad pastangos keisti žmogaus seksualinę orientaciją buvo tyrinėjamos mokslinėse studijose. Amerikos psichologų asociacijos atliktos tokių tyrimų apžvalgos išvada labai nedviprasmiška – bandymai pakeisti seksualinę orientaciją yra ne tik neefektyvūs, bet dažnai ir žalingi. Neefektyvūs, nes viena yra pakeisti žmogaus elgesį, ypač trumpalaikėje perspektyvoje, bet kita yra pakeisti tai, kas žmogų traukia. Pavyzdžiui, kunigai gali laikytis celibato, tačiau tai nereiškia, kad jų potraukis moterims (arba vyrams) kažkur dingsta. Žalingi, nes minėti tyrimai rodo, kad sulaukę tokio „gydymo“ žmonės gali jausti depresijos simptomus, didesnį nerimą, padidėjusį norą nusižudyti, taip pat pyktį juos „gydžiusių“ žmonių atžvilgiu. Dėl šių priežasčių, taip pat dėl to, kad kitokia seksualinė orientacija nėra jokia liga ar problema savaime, toks „gydymas“ yra neetiškas ir neturėtų būti toleruojamas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
