Po to, kai tapo aišku, kad Gabrielius Landsbergis nebus teikiamas Lietuvos kandidatu į eurokomisarus, pasigirdo vertinimų, kad viena iš pagrindinių kliūčių tam yra prezidento Gitano Nausėdos asmeniškumai, netgi kerštavimas. Prezidentas tokius vertinimus atmetė, akcentuodamas, kad sprendimą priėmė ne kokių nors jausmų vedamas, o remdamasis racionaliais argumentais ir valstybės interesais.
Nesiimu spręsti, kas šioje situacijoje yra teisus. Man ši situacija tapo pretekstu pagalvoti platesne tema – kiek apskritai politikoje yra jausmų? Ar mes, kaip visuomenė, priimame, kad politikai gali turėti kažkokių jausmų? Ar patys politikai leidžia sau jausti? Ar leidžia sau tuos jausmus parodyti viešai? Fasadinėje politikos pusėje stengiamasi parodyti, kad politikai priima racionalius sprendimus ir emocijomis nesivadovauja. Pasidavimu emocijoms juos paprastai kaltina tik politiniai oponentai arba politinio proceso komentatoriai.
Emocijas politikoje tyrinėjanti mokslininkė Maaike Homan sako, kad dažniausiai reiškiamos politikų emocijos yra džiaugsmas ir pyktis. Politikai gali džiaugtis savo arba šalies (pvz., sportininkų) pasiekimais. Pykti ant politinių priešininkų ar žmonių, kuriuos laiko nemoraliais. Dar politikams galima liūdėti, kai atsitinka kažkokia nelaimė ir svarbu parodyti savo empatiją bei rūpestį. Yra ir jausmų, kuriuos politikai apskritai vengia rodyti. Prie tokių, visų pirma, priskirtina baimė. Mes nenorime, kad politikai bijotų, mes norime, kad jie padėtų mums įveikti baimes ir leistų pasijausti saugesniems.
Taigi, galime sakyti, kad politikų jausmų išraišką sąlygoja ne tik tai, ką jie iš tikrųjų jaučia, bet tai, ko reikalauja situacija ir numanomi visuomenės lūkesčiai. Idealu, jei tikri jausmai ir situaciniai reikalavimai sutampa. Tačiau akivaizdu, kad taip yra toli gražu ne visada. Tuomet politikai stengiasi tikruosius savo jausmus nuslėpti ir parodyti tokius, kurių, kaip jie įsivaizduoja, iš jų tikisi visuomenė arba bent jau tikslinė jų rinkėjų grupė. Turbūt daugelis mūsų pasakytume, kad norėtume balsuoti už nuoširdžius politikus, bet ar nėra taip, kad pasirenkame tuos, kurie tik moka neblogai vaidinti?
Ir už tai yra atsakingi ne tik patys politikai, bet ir mes su savo lūkesčiais. Jei norime nuoširdžių ir jautrių žmonių rūpesčiams politikų, gal galėtume priimti įvairesnius jų jausmus? Ne tik tokius, kurių reikalauja situacija. Pavyzdžiui, ar geras tik tas politikas, kuris „užsiauginęs storą skūrą“ ir nereaguoja į jokius prieš jį nukreiptus įžeidimus, ar visgi galėtume suprasti ir politiką, kuris kartais įsižeidžia? Ar politikas, patyręs kokias nors gyvenimo nelaimes, pavyzdžiui, brangaus žmogaus netektį, gali būti liūdnas ar net prislėgtas? Ar mes norime tik tokio, kuris tučtuojau kažkur nugrūda savo gedulą ir kaip niekur nieko toliau dirba valstybės labui?
Jeigu mes norime, kad politikoje dalyvautų nuoširdūs, jautrūs ir rūpestingi žmonės, tuomet mes patys neturėtume baidytis jų jausmų išraiškos „ne pagal protokolą“.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
