Užjaučiu politikus – kaip jiems tenka suktis rinkimų rinkoje, kiek pastangų įdėti siūlant savo prekę, kuri, beje, dar net nėra pagaminta. Ir neaišku, ar ją pagaminti pavyks. Partijos konkuruoja tarpusavyje kaip prekeiviai rudens sodinukų mugėje. Jos parduoda rinkėjams tulpių, narcizų, lelijų ir kardelių svogūnėlius, giria būsimus žiedus, žada, kad gėlės bus ir aukštos, ir spalvingos, ir daugiametės. Kad jos džiugins akį ir neš gausių vaisių arba bent jau žydės ištisus metus. Ak, rinkimai yra toks rimtas reikalas, kad į jį verta pažvelgti su šypsena.
Ekonominės analogijos mums čia labai pravers, juk rinkimų rinka irgi yra rinka. Matome, kad rinkodara politikams nėra svetimas amatas: visi siūlo savo prekes nesikuklindami, apeliuoja į pamatinius žmonių poreikius, instinktus, jausmus. Jų klausantiems galva apsvaigsta nuo tos gerovės, kuri ateityje mus ištiks. Svaiginančius pažadus leidžiama pardavinėti ir po dešimtos vakaro, ir sekmadienį. Todėl rinkėjui svarbu neprarasti blaivumo ir klausti prekeivių, ne KĄ jie siūlo, bet KAIP sugebės tą geidžiamą prekę sukurti.
Neišvengiamai peršasi palyginimai: norint užsiimti daugeliu veiklų, reikia turėti ir diplomą, ir patirties: gydytojai privalo gauti licencijas, mokytojai – diplomus, o vadovai privalo įrodyti turintys pakankamą vadovavimo patirtį ir mokantys gaminti gerovę, kurią visi žada Lietuvai. Ir visa tai mūsų valstybės tarnautojai tikrina, numato privalomus mokymus ir atima licencijas tiems, kas pridaro klaidų. Tik politikai atrodo turintys stebuklingą privilegiją imtis aukštų postų be jokių išankstinių sąlygų.
O kodėl? Nes patys rašo įstatymus ir nesitiki iš savęs to paties, ko griežtai reikalaus iš piliečių. Dvigubų standartų pavyzdžių yra ir daugiau.
Mėgstantys keikti konkurenciją politikai patys stačia galva neria į konkurencinę kovą, naudoja įrankius, kuriuos paprastiems žmonėms naudoti draudžia. Betgi vartotojų apsaugos ir konkurencijos tarnybos tyli, nors turėtų ginti eilinį politinių pažadų vartotoją. Kur politikų verslo planai, kaip jie užtikrins žadamą gerovę, pensijas, atlyginimus ir pašalpas? Kur skaičiavimai ir konkretūs rodikliai, kuriuos būsimoji valdžia ir piliečiai galėtų aiškiai įvertinti? Kokia būsimų gėrybių sudėtis ir šalutinis poveikis? Pagaliau, kur garantijos, kad partijos sutartis su rinkėjais bus įvykdyta?
Kai jokių panašių reikalavimų politinei rinkai nėra, vieni siūlo žmonėms besaikį materialinį rojų, kiti apeliuoja į žemuosius jausmus, į nepasitenkinimą šiandiena. Net ir dešinieji, matydami, kaip gerai eina kairiųjų siūlomos prekės, susigundo ir, kaip tame sename anekdote, apsuka dešiniarankiams skirtus kavos puodelius ir gerovės ištroškusiems rinkėjams sako – štai, mes turime puodelių ir jums, kairiarankiai. Jei laimėsime, visko bus dar daugiau. Taip abiejų pusių darbotvarkėse atsiranda valstybinio banko, mokesčių didinimo idėjos.
Nuožmi konkurencija rinkimų rinkoje – ko gero vienintelė, kur įstatymai nesaugo žmonių nuo klaidinimo. Koks skaudus paradoksas – įstatymų leidėjui labai sunku apriboti patį save. Būsimieji Seimo nariai nežada surišti sau rankų ir apriboti valdžios – nors Konstitucija apie tai kalba.
Beje, dėl pagrindinio būsimų Seimo narių užsiėmimo – įstatymų leidybos: daugelio partijų programose nėra jokios nuorodos apie tai, kaip susitvarkys su teisės aktų kokybe ir užtikrins tvarką savo pačių valdose. Jeigu tikime, kad stipri valstybė laikosi ant stiprių, savarankiškų ir orių piliečių, kodėl taip mažai politikų žada mums būtent tokią – stiprią, o ne valdiškų pyragų valstybę?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
