Požiūris į psichoterapiją per Nepriklausomybės metus pasikeitė neatpažįstamai. Prieš tris dešimtmečius į psichologinę pagalbą buvo žiūrima geriausiu atveju kreivai, o dabar tai yra nieko nestebinantis būdas spręsti psichikos sveikatos ir gyvenimo problemas, siekti didesnio sąmoningumo ir geresnio gyvenimo.
Gali pasirodyti, kad, nepaisant didelio psichoterapinės pagalbos populiarumo, psichologinių problemų ne mažėja, o tik daugėja. Tai būtų įdomi kitos diskusijos tema, šiuo atveju tik pastebėsiu, kad kartais toks įspūdis gali būti apgaulingas. Pavyzdžiui, savižudybių rodiklis, lyginant su sovietų okupacijos laikotarpiu prieš atgimimą, yra sumažėjęs beveik perpus.
Vis dar dažnai manoma, kad psichoterapijos daugiausia kreipiasi moterys, o vyrai į tokią pagalbą žiūri labai skeptiškai. Tokiame požiūryje daug tiesos buvo prieš kokius 20 metų, gal netgi prieš dešimtmetį. Tačiau ir šiuo atžvilgiu situacija yra ženkliai pasikeitusi.
Neseniai atkreipiau dėmesį, kad mano vedamoje psichoterapijos grupėje nori dalyvauti daugiau vyrų negu moterų. Kadangi tokiai grupei yra svarbus daugiau ar mažiau tolygus vyrų ir moterų dalyvių skaičius, man netgi teko apriboti vyrų registraciją. Beje, tai jau antra tokia situacija per kelerius pastaruosius metus. Tuomet pradėjau skaičiuoti, kiek į mane kreipiasi vyrų ir moterų dėl individualių konsultacijų. Vėlgi dažnai šis skaičius yra apylygis, nors kartais moterų ir būna šiek tiek daugiau. Bet galbūt taip yra dėl to, kad aš pats esu vyras? Paklausiau žmonos, kuri taip pat yra praktikuojanti psichoterapeutė, pas ją situacija tokia pati.
Na gerai, vis vien tai tik atskiri pavyzdžiai, kurie atitinka tik kažkokios nedidelės visuomenės dalies situaciją. Ką sako tyrimai apie tai? Pavyzdžiui, 2021-ais, pandeminiais, metais SPINTER atliktos reprezentatyvios visuomenės apklausos duomenimis, 13 procentų moterų ir 9 procentai vyrų sakė, kad tais metais svarstė kreiptis psichologinės pagalbos. Taigi, nors moterų procentas ir buvo didesnis, šis skirtumas nebuvo labai jau didelis.
Panašiu metu Vilniaus universiteto Suicidologijos tyrimų centre atlikome tyrimą, jame į klausimus apie įvairius sunkumus, taip pat ir apie požiūrį į psichologinę pagalbą atsakė beveik 2 000 žmonių. Nors šis tyrimas ir nebuvo reprezentatyvus, visgi jame dalyvavo įvairaus amžiaus (vidurkis – 44 metai) žmonės iš skirtingų Lietuvos vietų. 76 procentai moterų pažymėjo, kad ateityje galbūt norėtų kreiptis psichologinių konsultacijų. Tarp vyrų šis procentas buvo mažesnis, bet vis tiek gana didelis – 62. Kitaip tariant, 8 iš 10 moterų ir 6 iš 10 vyrų mūsų tyrime buvo atviri galimybei kreiptis psichologinės pagalbos ateityje.
Apibendrindamas drįstu teigti, kad požiūris, jog vyrai kreivai žiūri į psichologinę pagalbą, darosi atgyvenęs.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
