Dievo ir aš nemačiau, bet užtat užėjaubaravyką miškelyje. Didelis buvo, gražus,archetipinis visas. Kodėl taip išeiti bijau,jeigu viskas, prie ko prisirišęs esu, greit pražus? (Aidas Marčėnas. „Viešpatie, grybą radau“).
Prisijungti prie grybienos interneto
Cituoju Aidą Marčėną, neapeisi jo grybo. Dabar toks metas, kai didžioji dalis Lietuvos populiacijos fotografuojasi su grybais, prie grybų, tarp grybų. Kaip kad prie sakurų pavasariais. Socialiniuose tinkluose spurda galybė apkvaitusių grybautojų – jų it bretlingių Baltijoje. Kiekvienas sezonas svaigina savaip ir varo iš proto. Žinau, žinau, jog grybauti galima ištisus metus. Koks prozininkas Herkus Kunčius ir poetas Alvydas Šlepikas apie grybavimo subtilybes dar ne to pripasakotų. Paskaitykite Merlino Sheldrakeʼo knygą „Raizgus gyvenimas: kaip grybai kuria mūsų pasaulį, keičia mąstymą ir formuoja ateitį“, apie visatą ir savo dvasinį gyvenimą suprasite kiek daugiau.
Tarp rašytojų yra labai daug mėgstančių pjauti grybą. Archajiški atsilikėliai, geras ženklas, tokius myliu – atsilikėlius. Rašytojas, menininkas turi atsilikti. Bet tiek, kad būtų pirmas. Apskritai daug lietuvių kaip įmanydami trokšta prisijungti prie grybų, grybienos interneto, tas rudimentinis rinkėjas dar sėdi tarp šonkaulių ir budi su peiliu ir pintine rankose. Kitos tautos seniai tą instinktą praradusios ir sėdusios tik ant šampinjonų bei nevirškinamų voveraičių diktatūros. Vargšai, gaila man jų. Švedai, vokiečiai... Reikia pasakyti, kad dalis Lietuvos jau irgi švedai, vokiečiai... Neįsiūlysi jų maitinimosi grandinei pusryčiams ant sviesto kepto baravyko ar to paties, tik marinuoto, kuris taip grakščiai, kaip pats laikas, slysta stiklainio paviršiumi.
Desantininkų parašiutų šungrybiai
Jau supratote, kad priklausau tai daliai nevispročių, kurie vis įkiša nosį į mišką ir trukteli šnervėmis (nors mano uoslė labai prasta, muitinėje tikrai negalėčiau dirbti), ar ten jau justi grybo kvapas, tiems, kuriems tirta rankos, trūkčioja antakis ir blakstienos, kojos raumuo ir stemplė vos tik įtarus iš po žemių pradėjus lįsti tiems vaisiakūniams.
O dėl to kalta motina ir... sovietinė okupacinė kariuomenė, kuri va jau prieš 31 metus išvesta iš mūsų grybavimo plotų. Miglota? Paaiškinsiu. Mama mus tris vaikus, paskui jau paauglius sūnus dar sovietmečiu vesdavosi grybauti į taip vadinamus „Ruklos miškus“ Jonavos rajone, kuomet Rukla buvo karinis miestelis, miškuose plytėjo sovietiniai poligonai, desantinių tankečių trasos, šaudyklos.
Motina vieną, kaip dabar pamenu, azijietiško gymio begrybaujantį okupantą yra išgelbėjusi: miške iš jo kibiro išmėtė visą įstabią egzotiką, nuo kurios dezertyras greitai būtų iškeliavęs į grybų rojų ir matęs svaigius stepių vaizdus.
Tuomet į mišką traukė veikiau ne grybai, o tankečių riaumojimas, vaizdas, išraustos tranšėjos, mokomieji sviediniai, didelės balos... Kitaip tariant, šioks toks siurrealizmas. Užvertęs galvą į dangų stebėdavai kaip skleidžiasi iš lėktuvų išmestų desantininkų parašiutų šungrybiai. Išmanėme jau kone visus tankečių modelius, ginkluotę. Taip – dirbome žvalgyboje. O grybai regis patys sušokdavo į pintines. Žinojome, kurioje poligono vietoje yra nušautas briedis, eidavome vis pasižiūrėti jo kaulų. Motina vieną, kaip dabar pamenu, azijietiško gymio begrybaujantį okupantą yra išgelbėjusi: miške iš jo kibiro išmėtė visą įstabią egzotiką, nuo kurios dezertyras greitai būtų iškeliavęs į grybų rojų ir matęs svaigius stepių vaizdus.
Dabar ten šaudo kiti, savi, važinėja ir prajodinėja kitus karinės technikos modelius. Gerai, bet ramu nėra – mama sakė, kad tie abramsai stačiu mišku važiuoja kaip per smilgas. Grybams, žinoma, stresas, tačiau šie jaučia santvarkų pasikeitimus, visuomenės temperatūrą, todėl ne itin protestuoja, miško viešosiose erdvėse jų vis daugiau.
Desovietizuoti „Grybų karą“
Grožiui ir kultūrai nesu abejingas. Beje, kaip ir patys grybai. Šie ypatingai prijaučia madai, dailei (itin fovizmui) ir skulptūrai. Madų plačiau neaptarinėsiu, čia jokių abejonių – garsieji podiumai tik jų ir laukia, o savo ekstravagancija daro įtaką dizainerių pasirinkimams. Influenceriai, ne kitaip. Jie patys yra tobulos skulptūros ir paminklai, o ir pa(si)stato, kur jiems patiems patinka. Narcizai. Ne kitoks ir mūsų santykis su paminklais, skulptūra. Skirtumas tik tas (o jis esminis), jog tos miško skulptūros sunyksta, nuvirsta savaime, savu noru, o mes skulptūromis ir paminklais kone viduriuojame. Reiktų gerųjų bakterijų, bus sutrikus mikroflora. Tad mokytis iš grybų ir mokytis.
Beje, jei jau pasišauta „desovietizuoti“ šį sektorių – nuversti Salomėją, Žalio tilto skulptūras, Cvirką, kuris menininkių Eglės Grėbliauskaitės ir Agnės Gintalaitės rūpesčiu dar 2021-aisiais taip įstabiai buvo aprengtas samanų paklote, tai visų pirma reikėtų desovietizuoti Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, kuriame visi grybai supriešinti, suskirstyti į klases, pasmerkti klasių kovai. Autorius juos pernelyg ir militarizavo. Grybai yra pacifistai, bobausiai ir briedžiukai – tikrų tikriausi hipiai.
Beje, neabejotinai samaninį Cvirkos paminklą reikėjo ir palikti, ant jo po kelių metų būtų puikiai augę gal ir ne pirmos, tai antros klasės grybai tai tikrai, būtume nuėmę jau kelis derlius, pasitarnautų ir edukacijai. Ką manai, proletare gruzde?
Kažin kokių tie rinkėjai rudenį pririnks į seimą?
Kad grybai yra nei augalai, nei gyvuliai, tas aišku, kaip ir tai, kad šie yra kone gyvi dinozaurai. Ir vėl girdžiu priekaištus: „Panešiotomis kojinėmis trenkia tavo džiovintų grybų karoliai, vis tiek pavasarį kliunkt kliunkt dalį sūdytų nuslys unitazu...“ Apmaudu ir koktu klausytis tokių blėnių, sutikite. Džiovinu, tiesa, archajiškai – ant kiečių iešmų, gaminu ikebanas. Beje, esu aistringas kolekcionierius – kolekcionuoju ne tik pašto ženklus, grybaudamas prisirenku ir kaulų bei kabinu ant sienos. O kokių jų įstabių būna!
Grybai susuka galvas, turi gerą humoro jausmą – suvedžiotojai, intrigantai, ne vieną rinkėją yra palikę verkti ant kelmo. Tik kažin, kokių tie rinkėjai rudenį pririnks į seimą? Ar bus paslysta ant kokio lepšio ar jų viso tilto – niekad nežinai. Gãli ir užnešti kokioje tankmėje, ant posūkio. Prognozuoja, kad perspektyviausi įraudę: musmirės, ūmėdės ir raudonikiai, bet grybų pasaulis tuo ir nuostabus, jog nenuspėjamas. Aišku tik tiek, kad po jų kepurėmis prasmunka visokie gražu(o)liai kukurdvelkiai ir pelėsiniai. Tad mums kaip rinkėjams yra kur tobulėti. Ir šiukštu neplėšyti miško paklotės, o ir nespardyti tų, kurių kažkodėl nemyli, gal net nekenti – geriau palikti susmukti ant koto, palikti užmarščiai.
Apskritai – grybai labai tolerantiški, tiesiog spinduliuoja pasyvią taiką. Reikia pripažinti, kad daugelio negrybaujančių tautų pasirinkimas rinkimuose yra siauresnis (pirktiniai pievagrybiai, šitakiai, kreivabudės), tačiau jų miško peizažas kaip parko, stabilesnis, labiau nuspėjamas, o štai mūsiškė šabakštynų paletė plati... iki pačių haliucinogeninių.
Pjauti grybą – sakralu
Renkant grybus reikia neprarasti saiko, net ir žinant, kad pjauti grybą yra sakralu. Kitaip gali užsitraukti grybų rūstybę, o tai reiškia – gali būti išsviestas į paralelinę grybų tikrovę, paimtas įkaitu. Prisipažinsiu, buvau išbandytas ir aš.
Tais metais grybai augo net ant durų staktų, grybavome trise – bičiuliai. Kaip kad nutinka – miške kiek išsiskyrėme, bet neilgam, nes bičiulis N. netrukus ėmė ne savu balsu šaukti: „Man stresas, man stresas!“ Sutikite, čia ne ilgesingas: „Viešpatie, grybą radau“, o panika, pagalbos šauksmas. Ėjau pagalbon, o toje vietoje tarp išvartų bičiulis klūpėjo ant kelių susiėmęs už galvos, nes kur bepasižiūrėsi – visur plytėjo baravykų virtinės, tiltai, autostrados su viadukais, eifelių, pizų bokštai, serpentinai, tuneliai... Kaip tikras Baltijos kelias. Buvome tokie apkvaitę, kone rojaus prieangyje, net nepastebėjome, jog toje vietoje neveikė net telefonai. Tai vyko labai gerai pažįstamame miške, tos vietos iki šiol niekaip nepavyko rasti, todėl galvoju, kad jos tiesiog nėra, ji paralelinėje tikrovėje. Tokiais atvejais pasijunti toks menkas, suskydęs it kokia atšildyta menkės filė ir supranti patyręs pamoką, ego sunaikinimo seansą – visko neapžiosi ir nereikia, nes grožis neapžiojamas, juo gali paspringti.
Sportui – ne!
Tiesa, Varėnoje ir jos apylinkėse rengiami grybavimo čempionatai ir visokios olimpiados – netoleruotini, žemiau bet kokios samanos ir grybienos. Atsiprašau – tai pornografija ir organizatoriai už tai turėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Grybai, neturiu abejonės, irgi šios nuomonės. Apskritai, regionuose ir neregionuose visokius sūrių, žagarvyšnių, seliavų, šliužų gaudymo, braškių, šilauogių, dešrų, stintų festivalius traktuoti kultūros festivaliais, reprezentuojančiais regionų identitetą, kultūrą, yra mentalinio skurdo išraiška. Man pritartų ir ispanų filosofas, kultūrologas José Ortega y Gassetas, kuris vieną iš kultūros degradavimo požymių įvardijo jos virtimą sportu, o ir apskritai sporto, kitaip tariant raumenų, įsigalėjimą. Taip kad altus, citus, fortus, mielieji grybai ir grybų lygos žaidėjai.
Apskritai, regionuose ir neregionuose visokius sūrių, žagarvyšnių, seliavų, šliužų gaudymo, braškių, šilauogių, dešrų, stintų festivalius traktuoti kultūros festivaliais, reprezentuojančiais regionų identitetą, kultūrą, yra mentalinio skurdo išraiška.
Jei sportininką įsileisi į bažnyčią, tai neabejotinai pradės šokinėti į tolį, su kartimis į aukštį, šokti breiką ir užsilips ant altoriaus, laukdamas medalio. O kur sakralumas? Na, gerai, nebūsiu toks kategoriškas. Grybavimą į olimpinių sporto šakų sąrašą būtų galima įtraukti, bet tik su vienintele sąlyga – olimpiadose pilna teise turėtų būti ir mūzų penkiakovė, kaip kad antikos laikais: literatūra, tapyba, skulptūra, architektūra ir muzika. Tada gal ir turės prasmę ta skambi frazė: „Sveikame kūne – sveika siela“. Nes kitaip teliks čalpyti lydyto cukraus grybuką ant pagaliuko iš Žolinių šventoriaus.
O ką aš? O aš nieko, pradėjau A. Marčėnu, juo ir baigsiu: Aš juk viską žinau, senas grybas man sakė sapne – / begalinis esu. Ir todėl, kaip ir jūs, – nesvarbus.
