Vilniaus savivaldybė paskelbė, kad nebepriims gyventojų prašymų ir skundų rusų kalba. Tai dar vienas Vilniaus miesto mero Valdo Benkunsko inicijuotas savivaldybės žingsnis sostinėje įtvirtinant valstybinės lietuvių kalbos statusą.
Paklaustas, kaip vertina tokį Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą, ir apie tai, kokio požiūrio į rusų kalbos vartojimą turėtų laikytis valstybės įstaigos, ministras pirmininkas Mindaugas Sinkevičius teigė, kad jis neturi „aiškaus ir griežto“ atsakymo. „Jei tai liestų Rusijos piliečius, tai vienoks atsakymas, bet jei tai liečia laisvės kovotojus, kurie paliko Baltarusijos režimą ir nemoka jokios kitos kalbos, arba ukrainiečius, tai turbūt tas požiūris keičiasi“, – sakė premjeras.
Praėjusią savaitę premjeras M. Sinkevičius pasiūlė iš rusų tautinės mažumos gimtosios kalbos ir literatūros ugdymo programų išbraukti Michailo Lomonosovo tekstus. Lomonosovas yra paskelbęs tekstų, šlovinančių Rusijos imperializmą. Savo ruožtu Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pranešė, kad tautinių mažumų mokyklų 1–4 klasėse lietuvių kalbos ir literatūros pamokų skaičius padidės iki 7 valandų per savaitę – tiek pat, kiek skiriama mokytis tautinių mažumų gimtajai kalbai.
Lietuvoje jau kuris laikas diskutuojama dėl rusų kalbos vartojimo, dėl imigrantų integracijos į Lietuvos visuomenę, dėl tautinių mažumų mokyklų vaidmens. Deja, diskusijos ir priimami atskiri sprendimai tik išryškina gilią problemą: valdžios institucijos stokoja kompleksinio požiūrio į rusų kalbos vartojimą Lietuvoje ir į tai, kokiu būdu užsieniečiai turėtų integruotis į Lietuvos visuomenę.
Nuo to, kokius pagrindus Lietuva padės užsieniečių integracijai, priklausys, kokia bus Lietuva ateinančiais dešimtmečiais. Tačiau šiuo metu atrodo, kad iniciatyvos šioje srityje imasi viena ar kita atskira institucija, tačiau iš esmės problema yra palikta savieigai. Niekas, taip pat aukščiausi valstybės pareigūnai, nesivargina netgi įsigilinti į problemą, jau nekalbant apie strateginį požiūrį.
Nuo to, kokius pagrindus Lietuva padės užsieniečių integracijai, priklausys, kokia bus Lietuva ateinančiais dešimtmečiais.
Šitai iliustruoja ir trumpas cituotas ministro pirmininko pasisakymas apie rusų kalbos vartojimą valstybės institucijose. Galimi įvairūs šios problemos sprendimo būdai, tačiau visų pirma būtina objektyviai įvertinti esamą padėtį. Vilniaus pavyzdys. Iš 61 tūkst. trečiųjų šalių piliečių, šiuo metu gyvenančių mieste, viso labo 12 tūkst. yra nuo karo pabėgę ukrainiečiai ar režimo persekiojami baltarusiai, iš jų 9 tūkst. Lietuvoje gyvena ilgiau nei trejus metus ir yra išlaikę lietuvių kalbos egzaminą. Taigi premjeras M. Sinkevičius, komentuodamas problemą, kalbėdamas apie informacijos teikimą rusų kalba, įvardijo argumentą, kuris iš tikrųjų beveik neturi reikšmės.
Užtat premjeras pasiūlė iš rusų tautinės mažumos programų išbraukti Lomonosovo kūrybą. Šis pasiūlymas turbūt turi prasmę, tačiau skamba kaip tikras paradoksas įvertinus problemų, susijusių su Lietuvos mokyklomis rusų kalba, mastą. Premjero dėmesio nusipelniusio Lomonosovo tekstai tėra menkas fragmentas, kurį sureikšminus galima nebent imituoti, kad imamasi kokių nors veiksmų.
Mokytojas Danielius Tučkovskis tinklalaidėje „Liberalūs pokalbiai“ mokyklas rusų kalba įvardijo kaip „getus“ ir „uždarus burbulus“. Tai nenuostabu: Lietuvoje nėra rengiami mokytojai tautinėms mokykloms, todėl mokytojais šiose mokyklose dirba persikvalifikavę iš kitų profesijų rusakalbiai, ir jau vien tai, kad moksleiviai mokykloje neturi galimybės bendrauti su lietuviais, tampa kliūtimi integracijai. Šioms mokykloms beveik neįmanoma surasti lituanisto. Taigi Švietimo įstatymo reikalavimas Lietuvos istoriją ir geografiją, pasaulio pažinimą, pilietiškumo pagrindus tautinių mažumų mokyklose dėstyti lietuvių kalba dažnai yra ignoruojamas, ir tai vyksta ne iš blogos valios: moksleiviai tiesiog nesupranta lietuvių kalbos.
Premjero dėmesio nusipelniusio Lomonosovo tekstai tėra menkas fragmentas, kurį sureikšminus galima nebent imituoti, kad imamasi kokių nors veiksmų.
Štai ką Danielis Tučkovskis rašo komentare, publikuotame 15 min. portale: „Didžiausias galvos skausmas – vadovėlių trūkumas. Rusų mokomąja kalba dirbančios mokyklos priverstos naudoti morališkai pasenusią medžiagą (dažnai dar iš sovietinių ar ankstyvųjų Lietuvos nepriklausomybės laikų), o lenkų mokyklos vadovėlius neretai siunčiasi tiesiai iš Lenkijos. Taip susidaro paradoksali situacija: vaikai mokosi pagal kitos šalies ar laikotarpio kontekstą, kuris, švelniai tariant, ne visada sutampa su Lietuvos švietimo programa.“
Taigi tinkamų mokytojų nėra, vadovėlių nėra. Šios mokyklos – tai savotiškas keistas ir sunkiai paaiškinamas eksperimentas, kurį valstybė atlieka su jaunais žmonėmis. Šiuo požiūriu galima kalbėti apie segregaciją. Pavyzdžiui, 2024 m. valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino neišlaikė 21 proc. tautinių bendruomenių mokyklų abiturientų, o visos šalies mastu šio egzamino neįveikė 8,9 proc. laikiusiųjų. Tai rimtas signalas. Verta priminti, kad neišlaikius lietuvių kalbos egzamino neįmanoma įstoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Beje, statistiką apie tautinių mažumų mokyklų padėtį surasti sunku, reikšmingi duomenys, kuriuos atidžiai reikėtų stebėti kasmet, nėra skelbiami.
Negirdėti ir apie gilesnę analizę – kokie mokytojai dirba šiose mokyklose, kokie vadovėliai naudojami, ko iš tikrųjų ten mokoma, kokie yra egzaminų rezultatai ir kokia yra šių mokyklų abiturientų karjera. Ar yra duomenų apie minėtos įstatymo nuostatos dėl kai kurių dalykų tautinių mažumų mokyklose mokymo lietuvių kalba? Gali susidaryti įspūdis, kad šios temos tiesiog vengiama, bijant pažvelgti tiesai į akis.
Taigi tinkamų mokytojų nėra, vadovėlių nėra. Šios mokyklos – tai savotiškas keistas ir sunkiai paaiškinamas eksperimentas, kurį valstybė atlieka su jaunais žmonėmis.
Jau minėjome, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija tautinių mažumų mokyklose suvienodino lietuvių kalbos ir literatūros bei tautinių mažumų gimtosios kalbos pamokų skaičių. Šis reikalavimas Švietimo įstatyme įtvirtintas dar 2011 m., tačiau dėl biurokratinių priežasčių (taip pat ir abejingumo) net 15 metų nesugebėta žengti šio žingsnio, kol galų gale įgyvendinti įstatymo nuostatas ministeriją privertė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas. Kad ir kokios būtų priežastys, dėl kurių įstatymo nesugebėta įgyvendinti, sunku suvokti, kaip buvo galima toleruoti tokią ydingą padėtį: kaip galima tikėtis, kad tautinių mažumų moksleiviai lietuvių kalbą mokės taip pat, kaip lietuviai (nes juk jiems taikomi tie patys lietuvių kalbos egzamino reikalavimai), jeigu jie mokomi tautinių mažumų kalba ir, negana to, turi mažiau lietuvių kalbos pamokų nei mokyklose su dėstomąja lietuvių kalba?!..
Yra ir daugiau problemų, dar reikšmingesnių nei Lomonosovas mokyklos programoje. Visų pirma, tai yra nepateisinama praktika imigrantų vaikus nukreipti į mokyklas rusų kalba, kurių prasmė yra tarnauti Lietuvos tautinėms bendruomenėms. Tokiose mokyklose atsiduria net tie vaikai, kurių rusų kalba nėra gimtoji, įskaitant atvykėlius iš Vidurinės Azijos, nemenka dalis ukrainiečių. Seimo nariui Laurynui Kasčiūnui pasiūlius apriboti šią ydingą praktiką įstatymu, projektas Seimo daugumos palaikymo nesulaukė. Šiuo metu imigrantų vaikai nukreipiami į mokyklas, kur dėstoma lietuvių kalba tik Vilniaus mieste šio miesto savivaldybės sprendimu.
Šioje apžvalgoje nenorėčiau pateikti galutinio recepto apie tai, ar reikia riboti informacijos teikimą rusų kalba valstybės ir savivaldybių įstaigose. Pokytis gali būti įgyvendinamas palaipsniui. Kur kas svarbesnis klausimas yra susijęs su tautinių mažumų mokyklomis, nes jose jau šiandien yra programuojama Lietuvos visuomenės ateitis. Tai įvertinus negali nestebinti šios srities duomenų bei analizės stygius, diskusijų seklumas šiuo klausimu ir didžiulis daugumos politikų abejingumas šiai problemai.
