Rugpjūčio pradžioje Ameriką sukrėtė Artiomo Vovčenkos, rusų dezertyro, pabuvojusio ir Rusijos, ir Amerikos sulaikymo centruose, istorija. „The New York Times“ aprašė, kaip Artiomas, kuris priešinosi Rusijos karui prieš Ukrainą, mėgino ieškoti JAV užtarimo ir paramos, bet patyrė žiaurų elgesį liūdnai pagarsėjusios ICE (JAV imigracijos ir muitinės tarnybos) imigrantų sulaikymo centre.
2022-aisiais Artiomas pabėgo iš Rusijos į Indoneziją, kur dirbo džiudžitsu mokytoju. Po to jis pabėgo į Meksiką, o iš ten – į JAV, kur pasiprašė prieglobsčio. JAV valdžia Artiomą surakino grandinėmis ir uždarė ICE imigrantų sulaikymo centre Misisipėje, kur jis dirbo už dolerį per dieną ir patyrė daug smurto. Ten jis prabuvo trylika mėnesių, o praeitą vasarą JAV pareigūnai Artiomą įstūmė į karinį lėktuvą ir deportavo atgal į Rusiją. Rusijoje Artiomas atsidūrė kariniame kalėjime, iš kurio pabėgo į Baltarusiją, o iš ten jam pavyko nusigauti į saugią vietą (jos „The New York Times“ neatskleidžia). Įdomiausia Artiomo istorijoje yra tai, kad, pasak jo, sąlygos JAV ICE imigrantų sulaikymo centre, kuriame jam teko praleisti daugiau nei metus, buvo blogesnės negu Rusijos kariuomenėje ir kariniame kalėjime, kuriame jam irgi buvo ne pyragai. Ar iš tiesų JAV ICE imigrantų sulaikymo centrai ima panašėti į autoritarinių valstybių naudojamas priespaudos ir kankinimo vietas?
Donaldo Trumpo JAV garsėja didžiausia pasaulyje imigrantų sulaikymo sistema. 2026-aisiais JAV veikia 225 imigrantų sulaikymo centrai, kuriuose yra laikoma 73 tūkst. žmonių. Šių metų sausio mėnesį užregistruotas rekordinis sulaikytų imigrantų skaičius (apytikriai 73 tūkst.), ir šis skaičius net 84 proc. didesnis negu 2025 metų sausio mėnesį. Žmogaus teisių organizacijos argumentuoja, kad dabartinė JAV valdžia naudoja šimtus laikinų, valstijų valdomų arba oficialiai nepripažintų sulaikymo vietų, todėl bendras naudojamų sulaikymo centrų skaičius yra gerokai didesnis.
Nors padėtis sulaikymo centruose skiriasi, įvairūs tyrimai užfiksavo netinkamą suvaržymo priemonių taikymą, perteklinį jėgos naudojimą ir sulaikymo centrų darbuotojų nesugebėjimą taikyti deeskalacijos priemonių. Laikraščio „The Washington Post“ atlikta ICE vidaus dokumentų analizė nustatė mažiausiai 1 460 praneštų jėgos naudojimo atvejų nuo 2024 m. sausio iki 2026 m. vasario, nors tai ir neapėmė visų įstaigų.
Sulaikymo centruose ypač sunku sergantiems žmonėms. Uždelstas gydymas, nepakankama medicininė priežiūra, darbuotojų trūkumas, vaistų vartojimo pertrūkiai ir nepakankamos psichikos sveikatos paslaugos yra vienos iš nuolatinių problemų. Tą pripažįsta net ir JAV valdžia: 2026 m. liepą JAV vidaus saugumo departamento (angl. Department of Homeland Security) generalinis inspektorius nustatė, kad ICE elektroninė medicininių įrašų sistema neužtikrino tinkamo duomenų perdavimo ar prieigos prie įrašų, todėl padidėjo pavėluotų ar netikslių sveikatos priežiūros sprendimų ir žalos pacientams rizika.
Aišku viena: šiais metais protestuotojų prieš ICE reikalavimai išsiplėtė nuo priešinimosi pavieniams ICE reidams iki reikalavimų užtikrinti atsakomybę už mirtinas šaudynes, pagerinti imigrantų sulaikymo sąlygas, apriboti federalinių teisėsaugos institucijų galias ir net panaikinti pačią ICE. Tai rodo JAV demokratijos gyvybingumą ir teikia vilties.
Drausmindami sulaikytus žmones, ICE sulaikymo centrų darbuotojai neretai juos uždaro į vienutę. Žmogaus teisių tyrėjai yra užfiksavę ilgalaikės izoliacijos atvejų, taip pat ir psichikos sveikatos sutrikimų turinčių žmonių. Izoliavimas vienutėje siejamas su stiprėjančiu nerimu, depresija, psichoze, savęs žalojimu ir didesne savižudybės rizika.
Patirtys imigrantų sulaikymo centruose gali būti pražūtingos pažeidžiamoms žmonių grupėms. Nėščioms ir neseniai pagimdžiusioms sulaikytosioms gali prireikti specializuotos ir skubios priežiūros; LGBTQ+ sulaikytieji gali patirti didesnę riziką, susijusią su apgyvendinimu, priekabiavimu, seksualiniu smurtu. Žmogaus teisių gynimo organizacijų pranešimai patvirtina, kad nėščiosios tebėra sulaikomos, o politikos pokyčiai, susiję su translyčių sulaikytųjų apgyvendinimu ir elgesiu su jais, šioms organizacijoms sukėlė rimtą susirūpinimą dėl jų saugumo ir sveikatos.
Be abejonės, ICE imigrantų sulaikymo centruose apstu žmogaus teisių pažeidimų, neretai primenančių agresyvius metodus autoritarinėse valstybėse. Tačiau tuo pat metu reikia prisiminti, kad ICE jėgos naudojimas sukėlė net keletą pilietinio pasipriešinimo bangų. Tai – JAV pilietinės visuomenės gyvybingumo išraiška. Viena stipriausių šių bangų buvo metų pradžioje Mineapolyje, kai tūkstančiai žmonių išėjo į gatves, reaguodami į Renee Good ir Alexo Pretti nužudymus, kuriuos įvykdė ICE.
Vėliau vyko pasipriešinimas Portlande (Oregono valstijoje), kur ICE naudojo ašarines dujas ir kitus jėgos demonstravimo įrankius. Gegužės ir birželio mėnesiais vyko aršūs protestai prie ICE imigrantų sulaikymo centro Niuarke, Naujojo Džersio valstijoje. Protestuotojai mėgino atkreipti valdžios dėmesį į sulaikytųjų bado ir darbo streikus, nepakankamą maitinimą bei medicininę priežiūrą ir kitus žmogaus teisių pažeidimus. JAV vidaus saugumo departamentas šiuos kaltinimus atmetė ir teigė, kad sulaikytiesiems buvo užtikrinamas tinkamas maitinimas, medicininė priežiūra ir tinkamas teisinis procesas.
Liepos mėnesio demonstracijos kilo po mirtinų ICE pareigūnų šaudynių, per kurias Hjustone žuvo Lorenzo Salgado Araujo, o Bideforde, Meino valstijoje, – Johanas Sebastiánas Duránas Guerrero. Šalyje vyko daugiau negu 70 protesto akcijų „ICE lauk“ ir budėjimų, įskaitant renginius mažesniuose miestuose bei politiškai konservatyviose vietovėse. Protestuotojai reikalavo nepriklausomų tyrimų, atsakingų pareigūnų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, ICE pašalinimo iš vietos bendruomenių, o kai kurios grupės reikalavo ir visiško šios tarnybos panaikinimo.
Aišku viena: šiais metais protestuotojų prieš ICE reikalavimai išsiplėtė nuo priešinimosi pavieniams ICE reidams iki reikalavimų užtikrinti atsakomybę už mirtinas šaudynes, pagerinti imigrantų sulaikymo sąlygas, apriboti federalinių teisėsaugos institucijų galias ir net panaikinti pačią ICE. Tai rodo JAV demokratijos gyvybingumą ir teikia vilties.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
