Toks klausimas, žinoma, slepia ir tam tikrą kaltinimą ar priekaištą. Bet tai yra vienas tų klausimų, kuriuos galima užduoti sau asmeniškai ar sau kaip politinei bendruomenei. Nieko keisto, kad norime regėti savo istoriją baltą ir švarią, kur jei kokių nelaimių ir skriaudų būta, tai tik mes buvome jų aukos.
Kur jei kas ir bendradarbiavo su bolševikais ir talkino jų okupacinei valdžiai – tai vis tiek vedami kilnių motyvų, naivumo ar noro išsaugoti lietuvių tautą ir po to vis tiek giliai širdyje atgailavo. O jei kas bendradarbiavo su naciais ir dalyvavo žydų bei kitų bendrapiliečių žudynėse tiesiogiai ar joms padėdamas kitaip, tai irgi tik iš valstybininkiškų motyvų ir dėl numanomo „bendro labo“.
Bet taip paprasčiausiai nėra. Ką toks mąstymas tik dar kartą daro – ruošia mus pasiduoti naujoms okupacijoms ir naujiems pavergėjams, o ne turėti moralinį stuburą.
Istorinio pažinimo tikslas nėra politiškai korektiškų naratyvų dėliojimas – pažinimo tikslas turėtų būti tiesa. Jeigu atsisakome šio tikslo – atsisakome tikėjimo, kad pažinimas ar adekvatus praeities supratimas įmanomas ir siektinas. Bet istorijos pažinimas nėra toks paprastas procesas – jis klostosi per daug tyrimų, mokslininkų diskusijų ir net mokslinių mokyklų ar paradigmų konfliktus. Praeitis nesikeičia, tačiau gali keistis (ir dažnai keičiasi) tiek istorijos profesionalų, tiek platesnės visuomenės supratimas apie ją. Iš čia kyla ir daugelis kolizijų dėl to, kaip viešąją atminimo politiką, istorijos tyrimų tikslus ar prasmę įsivaizduoja politikai ir istorikai ar platesne prasme humanitarinių bei socialinių mokslų atstovai.
Kalbantis apie istoriją su nemaža dalimi Lietuvos politikų galima nustebti, kiek daug politinis patriotizmo įsivaizdavimas Lietuvoje gali būti artimas tam, kurį propaguoja Rusija.
Dėl šios priežasties politikieriai, kaltinantys, kad būtent istorikai esą nori „perrašyti istoriją“, o štai jie istorinę tiesą bando apsaugoti, ne šiaip meluoja ar bando manipuliuoti piliečių patriotiniais jausmais. Jų supratimu, istoriją galima nustatyti politinėmis priemonėmis, o bet kokia mokslinė diskusija yra pavojinga ir „kompromituojanti“ jų įsivaizduojamą didįjį istorijos pasakojimą. Bet tokia nuostata rodo ne šiaip nesupratimą, kas yra istorija, koks yra istorikų darbas, tačiau ir fundamentalų tiesos atmetimą.
Šia prasme naujieji kraštutinės dešinės judėjimai gerokai labiau persiėmę postmoderniosiomis ir neomarksistinėmis idėjomis (kaltinimas, kurį jie labai mėgsta skambiai klijuoti kitiems). Tik nepastebimas lieka jų mąstymo paradoksas – negali tuo pat metu sakyti, kad gini istorinę tiesą ar visus kitus vadinti valstybės išdavikais, ir įsivaizduoti istoriją kaip politinius poreikius atitinkančią pasaką, kurioje nereikia skaitytis su jokiais faktais.
Istoriją pavertus politinių pasakų rinkiniu rizikuojame ne tik nebesuprasti savęs, nes nebežinosime savo praeities, o atotrūkis tarp pasakojimų apie ją ir išgyventų patirčių vis augs. Vėlgi, paradoksalu, tačiau rizikuojame pralaimėti ir politines ar informacines kovas, jei istorijos naudą ir žalą matysime per šiandienos politinius įsivaizdavimus. Tai nesunku pamatyti pažiūrėjus į istorijos klausimais susirūpinusius politikus, kurie vis dar „kovoja“ dėl Vilniaus taip, lyg jis būtų okupuotas Lenkijos, ar bando apginti, išteisinti tuos mūsų valstybės praeityje ryškius asmenis, kurių apginti moralės požiūriu (nei to laiko, nei juo labiau šiandienos) neįmanoma.
Kalbantis apie istoriją su nemaža dalimi Lietuvos politikų galima nustebti, kiek daug politinis patriotizmo įsivaizdavimas Lietuvoje gali būti artimas tam, kurį propaguoja Rusija. Esminė nuostata – istorija yra ginklas dabarties politinėse kovose, o patriotizmas reiškia, kad savos šalies praeitis visada kilni ir teisinga. Bet ar tikrai? O gal kaip tik nustojus iš paskutiniųjų ginti kolaboravimu su naciais ar sovietais susikompromitavusius veikėjus (net jei kitose srityse ar kitais laikotarpiais jie nuveikė įdomių ar svarbių darbų) ir pripažinus nusikaltimus buvus nusikaltimais tapsime stipresni, o ne silpnesni kaip pilietinė ir moralinė bendruomenė?
Istoriją pavertus politinių pasakų rinkiniu rizikuojame ne tik nebesuprasti savęs, nes nebežinosime savo praeities, o atotrūkis tarp pasakojimų apie ją ir išgyventų patirčių vis augs.
Gindami iš paskutiniųjų susikompromitavusius veikėjus tarptautinėje politikoje ir informacinėje erdvėje mes save ne stipriname, o silpniname, duodame peno prokremlinei ir antilietuviškai propagandai tiek sakančiai, kad esame esmiškai žydšaudžių šalis, tiek sakančiai, kad štai „prie sovietų nebuvo taip blogai – buvo sportas, buvo kultūra ir atsiminimai apie plombyrą“.
Čia kartu esama ir išsiskyrimo dėl to, kas yra patriotizmas. Lietuvių filosofas Juozas Girnius gerai suformulavo skirtumą tarp nacionalizmo ir patriotizmo kaip skirtumą tarp besąlygiško savo šalies ar tautos aukštinimo ir tikros meilės, siekiančios, kad mūsų valstybė taptų tobulesnė. Kitaip sakant, neįmanoma selektyviai taikyti moralės kriterijų ar jų atsisakyti suvis ir skelbtis esant tikru patriotu.
Mūsų praeitis yra tokia, kokia yra – su juoda, balta ir visais pilkos atspalviais. Tą patį būtų galima pasakyti apie beveik bet kurią valstybę. Ir net jei nusipiešime kitą praeitį, susikonstruosime sau kitą istorinį pasakojimą ar politiškai paliepsime supriešinti įsivaizduojamą patriotizmą su tiesa – nuo savęs niekur nepabėgsime. Manipuliavimas istorija yra pasirinkimas matymo selektyvumo ir pseudoistorinių sentimentų iškėlimo virš praeities pažinimo ir supratimo gilinimo bei plėtimo. Negali tuo pat metu sakyti, kad rūpiniesi istorija, ir reikalauti, kad istorikų ginčai būtų sprendžiami politinėmis priemonėmis ar tiesiog pasirinkti nepažinimą ir praeities ignoravimą.
Komentaras skaitytas Mažosios studijos laidoje „Popiežius ir pasaulis“.
