Atrodytų šiandienos pasaulyje su moderniuoju mokslu ir technologijomis, dirbtiniu intelektu, galiausiai išsivysčiusių visuomenių sekuliarizacija būtų keista klausti tokio klausimo. Tikėjimo ir žinojimo pasauliai atrodo esantys radikaliai atsiskyrę. Apšvietos ideologų paliktas tolydaus mokslinio progreso ir neišvengiamo „religinių prietarų“ įveikimo naratyvas, regis, jau seniai turėjo išsipildyti ar net triumfuoti. Bet taip nėra. Nei religijos, nei tikintieji neišnyko. Ir turbūt nepažįstantiems šio pasaulio turėtų kilti klausimas: kodėl?
Taip, ypač Vakaruose, gyvename gerokai mažiau religingose visuomenėse, kuriose tik santykinai nedidelis procentas žmonių aktyviai praktikuoja tikėjimą. Tačiau mokslas (tikriau scientistinis pasaulėvaizdis) nenugalėjo religijos. Maža to, už daugelio mūsų dabarties idėjų, ideologijų ir praktikų galime rasti besislepiančias religinio mąstymo schemas, praeities religinių ir teologinių ginčų aidus. Vokiečių-amerikiečių istorikas Ernstas Kantorowiczius savo garsiajame veikale apie viduramžių politinę teologiją Du karaliaus kūnai (1957) įtaigiai parodė, kad turėjimas abstrakčių viešųjų institutų idėjos ar net valstybės, kaip tveriančios visų jos skirtingų dalių pasikeitimą per laiko tėkmę ir pervartas, vaizdinys yra rezultatas sudėtingos teologinio, filosofinio ir politinio mąstymų apie laikinumą ir amžinybę sampynos rezultatas. Liepos 6 d. švęsdami Mindaugo karūnavimą ir Valstybės dieną mes švenčiame savotišką politinį stebuklą – dabarties Lietuva su mindaugine neturi bendros nė vienos sudedamosios dalies, tačiau tariame ir mąstome, kad esame anos Lietuvos tąsa.
Šiuolaikinio pasaulio civilizacinės ir kultūrinės skirtys bei įtampos taip pat dažnai turi savąsias šaknis tikėjimuose, religiniuose judėjimuose ir teologiniuose konfliktuose. Didelę dalį šiuolaikinių politinių ar kultūrinių procesų visame pasaulyje (net ir save ateistinėmis vadinančiose šalyse) galime geriau perprasti ir jų veikimo principus paaiškinti bei procesų dinamiką prognozuoti naudodami ne tik politinių, bet ir religijos studijų suteikiamas žinias. Neturėdami šio pažinimo vargiai galime tikėtis išspręsti su religiniais tikėjimais susijusias politines ar socialines įtampas tarp valstybių ar visuomenių viduje. Religijos svarba yra akivaizdi tikintiesiems, bet ji neturi būti mažiau akivaizdi netikintiems.
Kategoriškas religijos supriešinimas su šiuolaikybe, kritišku ir racionaliu protu yra istoriškai menkai pagrįstas, be to, pažintine prasme nelabai produktyvus. Nereflektuodami ir nepažindami religijų mes užveriame akis nuo nemažos dalies žmonių tikrovės ir galiausiai savo pačių vaizduotės ir mąstymo prielaidų.
Kategoriškas religijos supriešinimas su šiuolaikybe, kritišku ir racionaliu protu yra istoriškai menkai pagrįstas, be to, pažintine prasme nelabai produktyvus.
Lietuvių filosofas Antanas Maceina yra iškėlęs mintį, kad žmogus yra ne tik kalbą turintis, socialinis-politinis gyvūnas, kaip jį apibrėžė Aristotelis, bet ir religinis gyvūnas. Tai nereiškia, kad visi savaime esame tikintys kažkuria tradicine religija. Religinio mąstymo elementų nesunkiai galima rasti ir nemažoje dalyje nūdienių ekologinių naratyvų, kurie kasdienius asmeninius, ekonominius, politinius ar kitus sprendimus sieja su įmanomo išganymo ir tikėtinos apokalipsės arba pragaišties binarine schema. XX amžiuje ypač totalitarinės ideologijos dažnai operavo iš religijų perimtais vaizdiniais, simboliais ar pasakojimais, net jei tuo pat metu atvirai deklaravo ateizmą.
Galų gale, net kai kurie žmonės, garsiai pabrėžiantys savo tikėjimą mokslu ar protu kuria kvazireligines schemas ar net kultus. O kur dar pseudomoksliniai ezotericizmai, mūsų visuomenėje pasireiškiantys „užkrauto“ vandens prekyba ar, prisimenantiems vėlyvąjį sovietmetį, diskusijomis apie skraidančias lėkštes. Taigi, poreikis suprasti religijas, jų vidinę logiką, istoriją, įtakas ir poveikį mūsų pasauliui tebeišlieka aktualus.
Grįžtant prie pradinio klausimo būtų galima pastebėti, kad modernioji religijos sociologija, religijotyra ar religijos filosofija irgi turi savo ribas, kurias reikia reflektuoti. Juk ar įmanoma suprasti tikėjimą pačiam jo neturint ar nepatyrus? Tą nekartą matėme religijos sociologams viešai komentuojant, pavyzdžiui, Konstantinopolio Patriarchato egzarchato kūrimą Lietuvoje – procesas buvo neretai matomas kaip išimtinai politinis ir Lietuvos aukščiausių pareigūnų tam tikras dalyvavimas šios struktūros atsiradimo įgalinime matytas tik iš sekuliarios perspektyvos, nežinant teologinių ir religinių ortodoksų nuostatų ir šiuo atveju svarbių principų. Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių mūsų viešojoje erdvėje.
Kita vertus, ypač judeo-krikščioniškoje tradicijoje, tikėjimas be filosofinio ir teologinio pažinimo taip pat dažnai matytas kaip problemiškas. Anaiptol ne vienas giliai tikintis filosofas bandė pateikti protu pagrįstus Dievo įrodymus ar apmąstyti religinio tikėjimo svarbą žmogiškajai egzistencijai. Tai irgi ne atsitiktinumas. Galiausiai intelektualinė nuostata, siekianti užbrėžti, ribas ką verta pažinti ar suprasti, o ko ne, pati atrodo esanti abejotina. Religijas, religinę sąmonę, tradicijas ir istoriją turime pažinti norėdami pažinti patys save.
Komentaras skaitytas Mažosios studijos laidoje „Popiežius ir pasaulis“.
