Lietuvos viešojoje erdvėje vėl verda ginčai dėl to, koks turi būti mūsų santykis su sovietmečiu ir kolaboravusiais kultūros veikėjais ar kaip turime stiprinti krašto apsaugą, matyti iš Rusijos kylančias grėsmes, bet nepulti į paniką ir nepasiduoti Rusijos informacinėms atakoms.
Būtent ginčai, o ne debatai ar diskusijos. Negebėjimas sklandžiai argumentuoti ar aiškiai formuluoti pozicijų dar kartą primena apie mūsų žiniasklaidos problemas ir bendrą viešosios erdvės skurdumą. Dalyvauti bet kokioje diskusijoje sunku ir dėl to, kad nemaža dalis pokalbių dalyvių gali būti įtarti intelektualinio sąžiningumo stoka, o kai kuriais atvejais tiesiog puikybe ar kvailumu.
Tie patys žmonės, kurie viename sakinyje kalba apie žmogaus teises ir pliuralizmą, kitame gali teisinti žudynes ir teroristinius išpuolius. Kiti gi, skelbiasi giną Vakarų civilizacijos principus ir vertybes, bet pirma pasitaikiusia proga siūlo daryti išimtis iš teisinės tvarkos nekenčiamų priešų atžvilgiu ar kai kuriais klausimais suspenduoti teisės viršenybės principą.
Dažnai mums kiša koją emocionalumas – žmonės, kasdieną rašantys ilgiausias paklodes raidžių ir žodžių į socialinius tinklus, dažniausiai nepateikia nei jokios tikros politinės ar socialinės kritikos, nei realių sprendimų, tačiau labai dažnai tiesiog yra užimti savo moralinio teisuoliškumo signalizavimu aplinkiniams ar viešą rašymą naudoją kaip nemokamos terapijos formą. Tokiomis sąlygomis tikėtis autentiško dialogo ar bent minimalaus susikalbėjimo neatrodo realistiška. Tuštumos neužpildo ir kokybiškos naujienų žurnalistikos ir viešosios analitikos stoka.
Prigimtinę būklę ir jos artimiausią atitikmenį – pilietinį karą – turbūt galėtume matyti kaip savotišką Lietuvos viešosios erdvės analogiją.
Kitas svarbus momentas – ginčų tikslas dažniausiai yra pergalė, o ne tiesa, sutarimas ar savojo supratimo gilinimas bei savųjų ribotumų patyrimas. Homo homini lupus est (lot.) – žmogus žmogui vilkas. Taip iš esmės teigė XVII a. anglų filosofas Thomas Hobbesas, kalbėdamas apie savo įsivaizduotą prigimtinę būklę, kurios esminė savybė – visų karas prieš visus. Kasdieniam cinikui Hobbeso antropologinis pesimizmas gali pasirodyti artimas ir mielas, tačiau Hobbeso idėjas vertėtų matyti kaip visų pirma kaip perspėjimą apie pilietinės būklės trapumą.
Prigimtinę būklę ir jos artimiausią atitikmenį – pilietinį karą – turbūt galėtume matyti kaip savotišką Lietuvos viešosios erdvės analogiją. Nieko tvaraus, pastovaus ar ilgaamžiško joje negali būti. Mirtinas nepasidalinimas į ideologines ir politines stovyklas mūsuose teįmanomas tol, kol nesusiduriame su kažkokia tikrove ar poreikiu priimti pusę, griežtą moralinį vertinimą arba kaip tik subtilų politinį situacijos perskaitymą. Kaip teigia Hobbesas, nesant pilietinės bendrijos, visada vyksta visų karas prieš visus. Apverčiant Hobbeso mintį galėtume paklausti: ar esame tikra pilietinė bendrija?
Hobbeso pesimizmas, vienok, veda mus dar toliau – bet kokia pilietinė taika įmanoma tik tuo atveju, kai yra ją užtikrinantis susitarimas ir jį palaikanti jėga. Bet jei plėtojame šią viešosios erdvės ir prigimtinio karo analogiją, kas galėtų būti visuomenės sutarties ir suvereno kalavijo analogijomis?
Net jei sutartume, dėl kokių nors viešosios erdvės pamatinių principų, ar idėjos, kad egizstuoja objektyvi tiesa – ne tik faktų, bet ir moralės srityje – kam turbūt nepritartų beveik niekas nei iš šiuolaikinės kairės, nei iš šiuolaikinės dešinės, kas tuomet būtų mūsų viešosios erdvės funkcionalumo ir stabilumo užtikrintojais?
Iš kur atsirastų valia vėl argumentuoti ir kalbėtis pasaulyje, kuriame nesutariama dėl žodžių ir kalbėjimo prielaidų? Galbūt iš būtinybės išsaugoti save kaip politinę bendriją?
Kuriant suverenią valstybę ir steigiant teisingumą, anglų filosofas esminę atramą matė smurto monopolio – kalavijo – idėjoje. Būtent kalavijas įstatymus paverčia realiais, nes kitaip jie liktų tik tuščiais žodžiais. Tačiau demokratinėje viešojoje erdvėje sunku įsivaizduoti kalavijo atitikmenį. Juk mes itin dažnai nesutariame dėl faktinės padėties įvardinimo tinkamais žodžiais. Vieni teroristai gali būti pavadinti kovotojais, kiti kovotojai – teroristais. Šį nesutarimą dėl faktų ir tikslių pavadinimų kai kas, žinoma, kursto sąmoningai.
Visgi Hobbesas iš savosios patirties žinojo, kad pilietinis konfliktas ir ypač pilietinis karas yra vienas baisiausių ir pavojingiausių reiškinių. Kaip primena šis anglų filosofas, be pilietinės asociacijos, gyvenimas būtų „vienišas, skurdus, bjaurus, žiaurus ir trumpas“.
Kitaip tariant, mums norint išlikti pilietine bendrija, reiktų grąžinti pilietinės bendrijos atributus į mūsų viešąją erdvę. O norint tai padaryti, mums reikia sukurti kažką, kas mus vienytų labiau nei baimė prieš suvereno kalaviją. Iš kur atsirastų valia vėl argumentuoti ir kalbėtis pasaulyje, kuriame nesutariama dėl žodžių ir kalbėjimo prielaidų? Galbūt iš būtinybės išsaugoti save kaip politinę bendriją? Galbūt.
Komentaras skaitytas Mažosios studijos laidoje „Popiežius ir pasaulis“.
