Daivos Vilkelytės „ekspertinė pažyma“ apie poetę Salomėją Nėrį sukėlė nemažo šaršalo tarp dalies akademikų. Vis dėlto, dr. Valdemaro Klumbio pateikta „alternatyvi pažyma“ (kaip teigia jos autorius – tekstas parengtas pagal jo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui rengtą ekspertinę pažymą, pasirašytą ir patvirtintą šio centro vadovo dr. Arūno Bubnio) kelia dar daugiau klausimų nei atsakymų.
Klausimų kyla visų pirma dėl centro kompetencijų ir darbo kokybės, ypač aiškinantis politine ir moraline prasme jautrius klausimus. Panašu, kad centras savo pastarųjų kelerių metų pavidalu nėra pajėgus atlikti jam paskirtų svarbių funkcijų ar telkti reikiamų akademinių kompetencijų. Klausimų kelia ir institucinės centro veikimo peripetijos, kurias atskleidžia ir dr. Mingailės Jurkutės vieši liudijimai. Akivaizdu, reikalinga centro reforma, kuri padėtų užtikrinti darbo procesų adekvatumą bei akademinę ir intelektualinę kokybę. Istoriko V. Klumbio tekstas tėra dar vienas liūdnas to įrodymas.
Taip pat skaitykite
Nors daktaro V. Klumbio straipsnis bando pateikti tam tikrą šaltinių ir istoriografijos kritiką, susijusią su S. Nėries politine biografija, tačiau akis bado loginės samprotavimo klaidos bei tendencingumas. Galiausiai peržengdamas savo kaip istoriko kompetenciją V. Klumbys daro menkai motyvuotas moralines ir politines išvadas. Nesiimant po kaulelį narstyti visų nepagrįstai daromų teksto implikacijų ar nemotyvuotų griežtųjų disjunkcijų, norisi sureaguoti bent jau į kelis centrinius teksto momentus bei kliurkas.
Viena pagrindinių teksto tezių skamba taip: „Nei ganėtinai silpna S. Nėries veikla prokomunistiniame pogrindyje, nei tuo labiau poetės kūryba neprisidėjo prie nepriklausomybės netekimo.“ Nesutikti sunku, tik, žinoma, šiandien vertinant poetės viešąją veiklą ir politinę laikyseną svarstomas ne visai tas klausimas, o būtent jos veikla padedant legitimuoti sovietinę okupaciją ir sovietinį totalitarinį režimą. Čia galima teikti priekaištus V. Klumbiui kaip istorikui: istorinė teksto dalis susitelkia į S. Nėries ikiokupacinę politinę veiklą (ją įvertinant kaip nereikšmingą – kažin ar dėl to kyla didelių diskusijų), tačiau šis įvertinimas tuojau perkeliamas ir į visai kitą periodą – 1940 m. vasarą ir vėliau.
Autorius, žinia, bent pripažįsta, kad „S. Nėris aktyviai palaikė okupaciją ir vykstančią sovietizaciją, propagavo naująją santvarką spaudoje savo pasisakymais ir menine kūryba.“ Tačiau prieina prie stulbinamų išvadų: „Ryškiausias S. Nėries įsitraukimo į sovietines politines struktūras atvejis – dalyvavimas delegacijoje į Maskvą „prašant“ priimti Lietuvą į SSRS. Realiai ši delegacija nieko nereiškė, tai buvo simbolinis, formalus žingsnis.“ Šią tezę daktaras V. Klumbys pakartoja ir vėliau: „Teisingiau būtų kalbėti apie tai, kad S. Nėris atliko dekoratyvinę, o ne politinę funkciją okupuojant Lietuvą, taigi, vargu ar galima kalbėti apie tokiu būdu jos padarytą žalą Lietuvos valstybingumui.“
„Stalino saulės“ parvežimo ar S. Nėries padarymo SSRS Aukščiausiosios tarybos deputate 1941 m. nebūtų įvykę, jei tai nebūtų atlikę politinės funkcijos.
Nesiveliant į diskusiją, kaip veikė totalitarinis sovietų režimas ar kas būdinga totalitariniams režimams apskritai, norisi pastebėti, kad okupacinio režimo legitimacija ir visuomenės įtraukimas (o ne vien represijos) buvo svarbūs dalykai. „Stalino saulės“ parvežimo ar S. Nėries padarymo SSRS Aukščiausiosios tarybos deputate 1941 m. nebūtų įvykę, jei tai nebūtų atlikę politinės funkcijos. Daktarui V. Klumbiui, panašu, atrodo, kad politikoje simboliai ir žodžiai neturi reikšmės. Tai labai abejotina politinės filosofinės tezė. Ir teigdamas ją jis akivaizdžiai peržengia savo kaip mokslininko kompetencijas. Bet kokio politinio kūno egzistavimas neįsivaizduojamas be viešų žodžių (politinio ir teisinio diskurso) ir politinę bendruomenę vienijančių simbolių. Tą įtikinamai ir argumentuotai, remiantis ir gausiais istoriniais pavyzdžiais, parodė ne vienas politikos tyrinėtojas dar 20 a., bet iš jų vertėtų paminėti bent Hannah Arendt ir jos „Žmogaus būklę“ ar „Totalitarizmo ištakas“.
Dabar pakaks priminti nelengvą Lietuvos išeivijos ir ypač išeivijoje veikusių Lietuvos diplomatų ar disidentų darbą įrodant ir primenant Lietuvos okupacijos nelegitimumo faktą. Kur jau Kersteno komiteto komunistų agresijai tirti išvados, pripažinusios sovietinę okupaciją būtent okupacija. Ant šių išvadų laikėsi ir JAV nepripažinimo politika, turėjusi reikšmės Lietuvai atgaunant nepriklausomybę 1990 m. Kai humanitarinių mokslų daktaras parašo, kad okupacijos moralinio, teisinio ir politinio legitimumo kūrimas „tėra“ simbolinis veiksmas, neturintis reikšmės, vertėtų susirūpinti mūsų humanitarinio lavinimo būkle. Kitaip sakant, daktaras V. Klumbys istorinėje ekspertinėje pažymoje daro rimtų dalykinių klaidų. Jau nekalbant apie tai, kad istorikas vartoja tokius nemokslinius terminus kaip „dekoratyvinė funkcija“.
V. Klumbys dar kelia klausimą, ar S. Nėrį apskritai galima įvardyti kaip kolaboravusią su sovietiniu režimu: „Reziumuojant, okupacijos, sovietinės santvarkos Lietuvoje sveikinimą, komunistinės ideologijos propagavimą bei, svarbiausia, dalyvavimą minėtoje Lietuvos aneksijos prašiusioje delegacijoje į Maskvą galima laikyti kolaboravimu su okupacine valdžia. Tačiau toks įvardijimas kelia abejonių, nes pasaulyje įsitvirtinęs kolaboravimo supratimas reiškia politinį ir karinį bendradarbiavimą su kariniu šalies priešu, karo su juo ar karinės okupacijos metu. <...> Lietuvos politinė vadovybė ir kariuomenė sovietinei okupacijai nesipriešino, todėl SSRS visuomenėje nebuvo laikoma kariniu priešu. Tuo paaiškinamas daugumos tarpukario Lietuvos politinio ir kultūrinio elito narių, net ir ideologiškai, vertybiškai priešiškų sovietinei santvarkai, įsitraukimas į okupacinės administracijos darbą ir jos įsakymų vykdymas.“
Lieka visiškai neaišku, ką teigia autorius: Lietuva nebuvo 1940 m. okupuota kariniu požiūriu (nes oficialiai nepaskelbė karo?), todėl negalime kalbėti apie kolaboravimą? Negalime kalbėti apie okupaciją ir kolaboravimą, nes buvo daug įsitraukusių į okupacinės administracijos darbą ir jos įsakymų vykdymą? Nieko nesiimant inkriminuoti autoriui, telieka pastebėti, kad jo samprotavimas kupinas loginių prieštaravimų ir neaiškumų. Akivaizdu, kad daktaro V. Klumbio abejonė laikosi tik ant blogos ir moksliškai nemotyvuotos faktų interpretacijos – okupacinio režimo viešas legitimavimas yra būtent politinis veiksmas ir politinis bendradarbiavimas. Visiškai akivaizdu, kad sovietai šiam legitimavimui teikė reikšmę (tam yra ilga ir argumentuota istoriografinė tradicija). Tai būtų galima pavadinti vadovėliniu aktyvaus kolaboravimo pavyzdžiu. Nebent daktaras V. Klumbys nori ginčytis dėl okupacijos fakto, tokiu atveju tegaliu palinkėti sėkmės.
Galiausiai pagrindinė V. Klumbio argumentacinė problema – jis iš esmės neigia S. Nėries subjektiškumą (ir kartu per tai ją teisina) ir kelią bendrą tezę, kurią tegalėčiau įvardyti kaip blogio banalumo apologiją. Tiesiog Antikos filosofo Zenono vertas paradoksas, kad turbūt nė vieno kolaboranto pavieniui nebūtų galima apkaltinti reikšmingai prisidėjus prie nepriklausomybės praradimo, bet okupacija vis dėlto įvyko. Tačiau nei tiesioginis SSRS politinis ir karinis spaudimas, nei nepriklausomos Lietuvos karinės ir politinės vadovybės pasidavimas jam neneigia kolaboravimo su okupaciniu režimu fakto ir to kolaboravimo pobūdžio (taigi, dar viena V. Klumbio daroma loginė samprotavimo klaida).
Jau tapo banalybe, kad tekstai apie sovietmečiu svarbius kūrėjus palydimi pastaba, kad turime atskirti kūrybą ir politinę ar viešą veiklą (ypač remiant sovietinės okupacijos legitimavimą visuomenės akyse) arba, kad turime skirtingais principais vertinti poeziją, kolaboravimą ir dar atskirai vertinti viešus atminimo ženklus, kurių absoliuti dauguma yra sovietinio režimo vykdytos „atminties“ politikos dalis. Formaliai tai teisinga, tačiau iš esmės nubrėžti demarkacines linijas sunkiau. Tiesa ta, kad S. Nėries kūryba suteikė simbolinį kapitalą, kuriuo savo reikmėms galėjo naudotis okupacinis režimas. Net jei sugebėtume griežtai atskirti Salomėją poetę ir Nėrį komunistę, tai tereikštų jos, kaip asmens, integralumo nepripažinimą. Ar integralumo stoka verta gatvių ir paminklų, ypač jei tie paminklai niekaip neatsirado jai vien tik kaip poetei? Kitaip sakant, jei poetės vieša veikla legitimuojant okupacinį režimą buvo „nereikšminga“, kodėl tam nereikšmingumui buvo skirti gana gausūs viešo atminimo ženklai? Įrodyti, kad sovietmečiu poetei gatvės ir mokyklos buvo dedikuotos vien tik už kūrybą, vargu ar įmanoma.
Tiesa ta, kad S. Nėries kūryba suteikė simbolinį kapitalą, kuriuo savo reikmėms galėjo naudotis okupacinis režimas. Net jei sugebėtume griežtai atskirti Salomėją poetę ir Nėrį komunistę, tai tereikštų jos, kaip asmens, integralumo nepripažinimą.
Galiausiai, garbės ir moksliškumo daktaro V. Klumbio tekstui neprideda ir Desovietizacijos komisijos sprendimų lyginimas su galutiniu sprendimu. Tebūnie tai tiesiog dramatiška beskonybė. Komisija, žinia, svarsto klausimus, kai į ją į kreipiasi (pavyzdžiui, konkrečios savivaldos), o ne laksto po Lietuvą su inkvizitorių laužais. Ironiška, kad viešai rašydamas tekstą, V. Klumbys skundžiasi cenzūra. Gerai, kad dar nesiskundžia genocidu.
S. Nėries kaip neva aukos viešas gynimas tėra dar vienas nesusipratimas. Žmogus seniai miręs, jo poezija toliau skaitoma mokyklose (ir sunku matyti kokių nors prielaidų, kad tai pasikeistų artimoje ateityje), o svarstoma apie ką kitką – ką daryti su sovietmečiu sukurtais atminimo ženklais. Jei poetė yra auka – tai nebent savo veiksmų ir savo (kaip tai labai mėgsta pabrėžti apologetai) naivumo. Be to, klausimas apie santykį su sovietmečiu ar santykį su viešais simboliais politinėje bendruomenėje nėra išimtinai istorikų teritorija – tai ir dabartinės politinės bendruomenės savivokos, ir moralinio vertinimo klausimai. Kodėl kai kuriems istorikams ar politiniams aktyvistams sovietmečio, ypač vėlyvojo, normalizavimas atrodo siektinas ir geras, yra atskiros diskusijos verta tema.
