Kovo 11-osios išvakarėse ir šią svarbią dieną kaip visuomet daug kalbėsime apie vienybę. Tačiau ką reiškia vienybė, jei nesutariame, esame skirtingų pažiūrų, interesų ar nuotaikų? Akivaizdu, kad vienybė per unifikaciją ir niveliaciją paprasčiausiai neįmanoma.
Tačiau galbūt galime turėti tam tikrą ribotą politinę ar pilietinę vienybę, kurioje nebūtina sutarti be išimties visais valstybės klausimais? Bet prieš tai – mums reikia išmokti kalbėtis apie bendrus reikalus ir bendrus rūpesčius.
Kad kalbėjimosi ir susikalbėjimo mums nūn trūksta, gerai atskleidė subalansuotas Deivido Šlekio komentaras „Karo lažybos“ ir reakcijos į jį.
Taip pat skaitykite
Net kai kurie prityrę politikos tyrinėtojai ir tyrinėtojos šį komentarą priėmė kaip tradicinį lietuvišką priekaištą dėl „blogos komunikacijos“: esą nerimas visuomenėje kyla ne dėl greta esančio karo ir kaimynystės su pavojinga ir agresyvia valstybe, o dėl „rinkiminio gąsdinimo karu“ ar net „karo fetišizavimo“. Žodžiu, kiškime galvas atgal į smėlį. Nors D. Šlekio komentaras greičiau turėjo visai kitą žinią: mums reikia blaiviai ir ramiai kalbėtis apie tai, ką turime padaryti, idant karo nebūtų, o ne pasiduoti karo isterijai tiek neigiančiai grėsmes, tiek, priešingai, teigiančiai karo totalinę neišvengiamybę.
Čia galime matyti ir bendresnę Lietuvos politinės kultūros ir viešosios erdvės problemą, kurią pavadinčiau komunikacijos fetišizavimu. Visos politinės krizės, nesėkmės ir konfliktai skubiai aplipdomi prastos komunikacijos etiketėmis. Tačiau tai, kad greta mūsų esanti valstybė visai netoliese vykdo genocidinį ir nusikalstamą karą ar kad sąjungininkų sostinėse politinis ryžtas remti Ukrainą 2023 m. pabaigoje smarkiai krito, niekaip nėra komunikacinė problema. Ir nerimas visų pirma kyla iš šios tikrovės. O štai kaip šį nerimą tinkamai suvaldyti nekišant galvos į smėlį – sunkokas klausimas. Tačiau, kaip pastebėjo vienas profesorius, raginimas „išlikime ramūs“ ir priekaištavimas „nebauginkite“ yra ganėtinai skirtingi veiksmai.
Visos politinės krizės, nesėkmės ir konfliktai skubiai aplipdomi prastos komunikacijos etiketėmis.
Kita problema – anaiptol ne tik Lietuvoje – negebėjimas kalbėtis ad rem (apie svarstomą dalyką, problemą). Labiau mėgstame pereiti į piktą asmeninį puolimą. Pulkininkų asociacijos išplatintas Lietuvos atsargos karių viešas laiškas ar debatai dėl daugybinės pilietybės ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio keitimo tą irgi dar kartą parodė. Negalime taikiai diskutuoti apie dronų, tankų ar kitų ginklų sistemų pirkimą tarp profesionalų, o vėliau ir su visuomene be kaltinimų valstybės išdavyste, pravardžiavimosi „sofos ekspertais“, melagiais ir kvailiais. Kol vieni kitus pjudome ir kaltiname noru sunaikinti Lietuvą, tikroji Kremliaus agentūra gali ramiausiai dirbti savo darbelius.
Šios problemos gali būti susijusios ir su tuo, kaip suprantame tiesą politikoje ir savo teisumą. Jei atstovauju tiesai, tai visi nesutinkantys su manimi yra kvailiai arba apgavikai. Bet ar tikrai? Šio to mus gali pamokyti filosofijos istorija. Platonas dialoge Valstybė pateikia mums linijos analogiją, kurioje skirtingiems dalykams priskiria ne tik skirtingą tikrumo laipsnį, bet ir skirtingas jų žinojimo galimybes. Pagal linijos analogiją, nekintamas ir tikras žinojimas (episteme) gali būti susijęs tik su nekintamais ir tik mąstant prieinamais dalykais – idėjomis ir matematiniais objektais.
Kol vieni kitus pjudome ir kaltiname noru sunaikinti Lietuvą, tikroji Kremliaus agentūra gali ramiausiai dirbti savo darbelius.
Tuo metu šiapusinė tikrovė yra nuomonių (doxa) sritis. Politikoje labai retai susiduriame su tiesomis, kurias būtų galima iškalti aukso raidėmis. Šiandienos geras sprendimas gali būti blogas jau rytoj ar poryt. Mūsų negebėjimas suprasti tiek aptariamos tikrovės kintamumo, tiek mūsų pažintinių gebėjimų ribotumo verčia nusižengti ir saiko dorybei kalbantis su tautiečiais.
Esame paradoksalioje situacijoje – aukštiname komunikaciją, tačiau nesugebame kalbėtis arba greitai puolame į kitą kraštutinumą ir šaukiame, kad „reikia daugiau darbų, o ne kalbų“. Žinoma, dialogo savaime taip pat nereikia idealizuoti. Dialogiškas santykis įmanomas tik esant tam tikroms sąlygoms: pasitikėjimui, užtektinam atvirumui ir sąžiningumui, gerai valiai suprasti. Juk, pavyzdžiui, nemanome, kad su dabartine Rusija koks nors dialogas iš principo įmanomas ar siektinas. Bet jei tikrai turime res publica – bendrą reikalą – galbūt verta pripažinti, kad jis yra visų mūsų?
Komentaras parengtas Mažosios studijos laidai „Popiežius ir pasaulis“.
