Lietuvos istorijos institutas ir LRT tęsia bendrą darbą skleisdami Lietuvos visuomenei kokybišką informaciją, padedančią geriau pažinti Lietuvos visuomenės ir valstybės istoriją, o taip pat plėsti humanitarinį akiratį.
Kiekvieną savaitę LRT portalo skaitytojų dėmesiui bus siūlomos ištraukos iš Lietuvos istorijos instituto mokslininkų 2022 – 2023-aisiais parašytų knygų ir publikuotų šaltinių.
Šiandien LRT portalo skaitytojų dėmesiui siūloma ištrauka iš dr. Olgos Mastnianicos-Stankevič teksto „Apie pirmuosius vaikų darželius Vilniuje“, publikuoto „Pasakojimų apie Vilnių ir vilniečius“ V-ame tome (Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2023).
XIX amžiuje atsirado labai reikšminga socialinė inovacija – vaikų darželiai. Užgimę minėtojo amžiaus Vokietijoje kaip profesionalios ikimokyklinio vaikų ugdymo įstaigos jie greitai paplito po pasaulį. Vilniuje darželių pirmtakais galima laikyti jau amžiaus viduryje pradėjusias veikti „dienos grupes“ prie vaikų prieglaudų, kuriose skurdžių šeimų vaikai praleisdavo dieną, kol jų tėvai dirbdavo. Apie Vilniuje veikusius vokiško tipo vaikų darželius „frėbelius“ ir toliau steigiamas bei išlaikomas „dienos grupes“ neturtingų tėvų vaikams savo tekste pasakoja Olga Mastianica- Stankevič.
Kviečiame skaityti teksto ištrauką.
„Mažas vaikas yra tas reikalaujantis didelio triūso medelis, iš kurio ateityje nauda priguli nuo to, kiek, kas ir kaip apie jį triūsė.“
(Apie vaikų auklėjimą, Vilniaus žinios. Pirmasis lietuvių dienraštis, 1906)
Vilniaus pranciškonų (mažesniųjų brolių konventualų) vienuolyno (dab. Trakų g. 9) patalpose 1908 m. rugpjūčio 8 d. atidaryta paroda intriguojančiu pavadinimu „Vaikas“. Šioji paroda buvo neeilinis įvykis, jau pirmąją savaitę ją aplankė 500 vilniečių, o jos renginius sekė Varšuvos ir Krokuvos, Kijevo ir Lvivo bei Sankt Peterburgo periodinė spauda. Parodoje, kurios sumanymas priklauso Vilniaus vaikų globos draugijos (įstatai patvirtinti 1901 m.) pirmininkui verslininkui Juozapui Montvilai (Józef Montwiłł, 1850–1911), siekta pristatyti mokslo, medicinos ir pramonės naujoves, skirtas vaikų (iki 14 metų) auklėjimui.
Buvusio Pranciškonų vienuolyno patalpose savo stendus turėjo vaikų globos ir mokymo įstaigos, knygynai, įmonės ir pavieniai Vilniaus verslininkai, siuvę vaikiškus drabužius, gaminę vaikams žaislus, saldumynus, be to, savo paslaugas siūlė vietiniai fotografai. Čia apsilankę tėvai galėjo išklausyti gydytojų paskaitas apie kūdikių maitinimą, ligas, tinkamą vaikų fizinės ir emocinės sveikatos priežiūrą, o vyresnieji (5–10 metų) vaikai – vienuolyno sode atlikti įvairius gimnastikos pratimus. Tarp šimto parodos dalyvių buvo ir dvi pedagogės, kurios siekė pristatyti vilniečiams dar vieną naujovę – pirmuosius vaikų darželius ir jų veiklą Vilniuje.
Kaip žinoma, vaikų darželių steigimo idėją ir patį terminą dar XIX a. viduryje išpopuliarino vokiečių pedagogas Frydrichas Vilhelmas Augustas Frėbelis (Friedrich Wilhelm August Fröbel, 1782–1852). Pedagogas buvo įsitikinęs, kad vaikai – tai gyvenimo gėlės, kurias turi prižiūrėti ir puoselėti specialiai paruoštos sodininkės (auklėtojos). 1840 m. Bad Blankenburge, mažame Tiuringijos miestelyje, jis įsteigė pirmąjį vaikų darželį, kuriame vaikai nuo 2 iki 7 metų buvo ne tik prižiūrimi, bet ir auklėjami, mokomi. Pasak Frėbelio, vaikas iš prigimties yra apdovanotas keturiais instinktais: aktyvumo, pažinimo, meniniu ir religiniu, todėl pagrindinis vaikų darželių auklėjimo tikslas – prigimtinių vaiko savybių ugdymas.
Ypatingą dėmesį vaikų auklėjimo procese jis skyrė žaidimui – veiklai, keliančiai vaikui džiaugsmą, stiprinančiai vaiką fiziškai, skatinančiai kalbos, mąstymo, vaizduotės plėtrą. Pirmajame vaikų darželyje Frėbelis naudojo kelias žaidimo priemones – įvairiaspalvius kamuoliukus, mažą medinį rutuliuką, kubą ir cilindrą, su kurių pagalba vaikas turėjo pažinti spalvas, kurti erdvinius vaizdinius, vaikai taip pat skatinti piešti, lipdyti, karpyti popierių, siuvinėti, daryti vėrinius iš karoliukų.
Idėja per įtraukiamąjį žaidimą auklėti ir mokyti vaikus, steigti vaikų darželius pakankamai greitai plito kitose Vakarų ir Vidurio Europos šalyse. XIX a. viduryje pirmieji vaikų darželiai, populiariai vadinti „frėbeliais“, veikė dabartinės Austrijos, Čekijos, Vengrijos teritorijoje, o jau amžiaus pabaigoje atidaryti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Japonijoje. 1890 m. dabartinėje Vengrijos teritorijoje veikė apie 2 tūkstančiai darželių, tiek pat jų būta ir Prancūzijoje, o JAV apie 5 tūkstančius. Japonijoje, čia pirmasis vaikų darželis įsteigtas 1876 m., 1892 m. jau veikė 177 vaikų darželiai, kuriuos lankė apie 12 tūkstančių vaikų.
Rusijos imperijoje, į kurios sudėtį po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų įėjo dabartinės Lietuvos teritorija, pirmasis vaikų darželis atidarytas 1863 m. Po dešimties metų (1873 m.) imperijoje veikė 56 vaikų darželiai, daugiausia Sankt Peterburge, Maskvoje, Rygoje. Paprastai darželius savo lėšomis steigė visuomenės veikėjai ir pedagogai, kurie asmeniškai lankėsi vokiečių žemėse ir stebėjo, kaip vyko vaikų auklėjimas ir mokymas „frėbeliuose“. Darželiai buvo mokami, mokestis svyravo nuo 50 iki 150 rublių į metus, vaikai priimami nuo trejų iki aštuonerių, devynerių metų.
Darželyje jie praleisdavo 3–4 valandas, pietų negaudavo ir nemiegodavo, o vien žaisdavo ir mokydavosi. Per užsiėmimus mažesniesiems skaitė knygas apie gamtą, naminius gyvūnus, lavino atidumą ir pastabumą. Vyresniuosius (nuo 6 metų) vaikus mokino rašto ir aritmetikos. Šiose pamokose taip pat dalyvavo vaikų motinos, siekiant, kad nauja vaikų ikimokyklinio ugdymo patirtis kuo greičiau išplistų šeimose. Tiesa, pirmiausia bajorų ir turtingesnių miestiečių šeimose, kurios galėjo sau leisti mažamečių priežiūrą pirmuosiuose vaikų darželiuose.
Esama užuominų, kad pirmasis vaikų darželis, kuriame propaguotos Frėbelio idėjos, Klaipėdoje įsteigtas 1847 m., o Vilniuje – 1881 m. Vilniaus darželio įkūrėjos buvo dvi panelės – Elena ir Valerija (pavardė nežinoma). Mažamečių auklėjimas ir mokymas vyko lenkų kalba, todėl šioji ikimokyklinio ugdymo įstaiga veikė nelegaliai ir slapta. Po 1905 m. revoliucijos Rusijos imperijos valdžia iš dalies pakeitė švietimo politiką, leista vaikus mokyti gimtosios kalbos, steigti visuomenines kultūros ir švietimo draugijas, organizuoti privatų vaikų mokymą. Ir panelės Elena ir Valerija suskubo atnaujinti savo vaikų darželio veiklą.
1905 m. gruodžio 28 d. lenkų periodinio leidinio „Kurjer Litewski“ („Lietuvos kurjeris“) pirmajame puslapyje pasirodė žinutė, kad Vilniuje vėl pradeda veikti vaikų darželis pagal Frėbelio auklėjimo ir mokymo metodus. Kiek ilgai veikė minėtasis vaikų darželis, kas buvo tos panelės Elena ir Valerija, žinių neturime. Yra užuominų, kad 1902 m. birželio mėn. leidimą įsteigti vaikų darželį su parengiamąja klase gavo Jevgenija Dylevskaja (Евгения Дылевская), po kelių mėnesių darželis jau veikė dabartinėje Vilniaus gatvėje (senasis adresas Vilijos gatvė, Menkovskio namas). Tačiau šis darželis gyvavo neilgai – „frėbeliai“ buvo elitinės ikimokyklinio ugdymo įstaigos, į kurias savo vaikus galėjo atiduoti vien pasiturinčios šeimos.
Pasak Frėbelio, vaikas iš prigimties yra apdovanotas keturiais instinktais: aktyvumo, pažinimo, meniniu ir religiniu, todėl pagrindinis vaikų darželių auklėjimo tikslas – prigimtinių vaiko savybių ugdymas.
Vilniuje 1912 m. veikė keturi tokio tipo vaikų darželiai. Vienam iš jų, kuris buvo dab. Jogailos g. (senasis adresas – Портовая ул. 5), vadovavo Olga Fedosejeva (Ольга Николаевна Федосеева). Į šį vaikų darželį, kuris Vilniuje veikė jau 1903 m., buvo priimami skirtingų konfesijų vaikai nuo 4 iki 7 metų, tėvai per metus turėjo sumokėti 60–70 rublių. 1904 m. rudenį darželyje buvo auklėjama 15 berniukų ir 24 mergaitės, kitais metais auklėtinių skaičius išaugo iki 53.
Prie darželio veikė parengiamoji klasė, kurioje 7–10 metų vaikai rengti stoti į parengiamąją arba pirmąją vidurinės mokyklos klasę. Todėl šis vaikų darželis turėjo gausų pedagogų personalą: 1911 m. dirbo 10 auklėtojų ir mokytojų, tarp jų iš Prancūzijos atvykusi panelė Mari Lavari (Marie Lavarie). Vaikų darželis kartu su parengiamąja klase buvo populiarus, dar veikė 1915 m. persikėlęs į dab. A. Jakšto g. (anuomet – Херсонская ул. 4).
Antras vaikų darželis, skirtas žydų vaikams, veikė dab. Pylimo g. (sen. adresas – Завальная ул. 9). 1909–1910 m. jam vadovavo Levas Kochanovskis (Лев Кохановский) ir žydų pedagogas Akimijus Rivesmanas (Акимий Шимионович Ривесман), aktyviai dalyvavęs Vilniaus žydų vaikų globos draugijos veikloje (įstatai patvirtinti 1908 m.). Kurį laiką Rivesmanas derino darbą žydų vaikų darželyje ir draugijos įsteigtoje keturių klasių mokykloje žydų mergaitėms. Vis dėlto po kelerių metų – 1912 m. – minėtasis darželis persikėlė į dab. Trakų g. (Трокская ул. 22) ir vadovavimą perėmė Kochanovskio dukterys. Viena iš jų, Glafira Kochanovskaja (Глафира Львовна Кохановская), buvo baigusi vaikų auklėtojų rengimo įstaigą – Frėbelio institutą Kijeve.
Mokslas šiame institute, kuriame dėstė Imperatoriškojo šv. Vladimiro universiteto profesūra, truko trejus metus, o būsimos auklėtojos atlikinėjo pedagoginę praktiką prie instituto įsteigtame vaikų darželyje ir pradinėje mokykloje. 1910–1911 mokslo metais čia studijavo 217 merginų, iš kurių tik 30 mokėsi baigiamajame, trečiajame kurse. Galima prielaida, kad tarp jų buvo ir Glafira Kochanovskaja. Prie Kochanovskajos darželio taip pat veikė parengiamoji klasė, 1913–1914 m. darželyje dirbo Mordechajus Mazo (Мордехай Мазо, 1889–1940), kuris taip pat kaip Rivesmanas aktyviai dalyvavo Vilniaus žydų vaikų globos draugijos veikloje, skaitė vaikams viešąsias paskaitas dab. Gedimino pr. 9 (sen. adresas – Георгиевский проспект 11) apie žydų tautos istoriją.
Veiklą 1911 m. dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje (sen. adresas – Большая Погулянка 7) pradėjo dar vienas darželis, turėjęs įdomų pavadinimą – „Tėviškas vaikų darželis“ (Детский сад родительский); jam vadovavo ponia N. Šuel-Goldring (Н. Я. Шуэль-Гольдринг). Daugiau nieko apie jį nežinoma.
Ketvirtas vaikų darželis „frėbelis“ Vilniuje įsikūrė 1907 m. dab. Klaipėdos g. (senasis adresas – Губернаторская ул. 1) name su dideliu sodu, vėliau persikėlė į dab. Islandijos gatvę (senasis adresas – Новая ул. 2). 1913 m. jis veikė Trakų g. (senasis adresas – Трокская ул. 8), o po metų dab. Tilto g. (anuomet – Мостовая ул. 9). Šiam vaikų darželiui vadovavo Jadvyga Peresvet-Soltan (Ядвига Пересвет-Солтан, Jadwiga Pereświet-Sołtan) – vienintelė iš privačių vaikų darželių steigėjų, kuri savo ikimokykline ugdymo patirtimi nutarė pasidalinti minėtojoje parodoje „Vaikas“.
Reikėtų pastebėti, kad Vilniaus periodinio leidinio „Goniec Wileński“ („Vilniaus šauklys“) korespondentę, lankiusią parodą, labiausiai nustebino piešimo sąsiuviniai, kuriuos minėtojo darželio auklėtojos naudojo vaikų vaizduotei lavinti. Į sąsiuvinius vaikai įklijuodavo ne vien iš popieriaus iškarpytas gėles, gyvūnus, ornamentus, bet patys piešė iliustracijas auklėtojų skaitytoms pasakoms. Tai buvo tikras vaikų vaizduotės vaisius. Pavyzdžiui, viename piešimo sąsiuvinyje pavaizduoti Šarlio Pero (Charles Perrault, 1628–1703) pasakos „Nykštukas“ epizodai, kai pagrindinis herojus iš dangaus nukrinta į šieno kupetą arba ant pilies įtvirtinimo, kitame sąsiuvinyje pavaizduota scena, kai ant medžio tupintį paukštį nori suvalgyti didelis rudas katinas. Besišypsantys darželio auklėtiniai, žaidžiantys sode ir atliekantys įvairius gimnastikos pratimus, buvo užfiksuoti parodoje eksponuotose fotografijose.
Parodoje „Vaikas“, šalia elitinio vaikų darželio „frėbelio“, savo veiklą pristatė ir Vilniaus miesto vargšų globos įstaigos kuruojama ikimokyklinio ugdymo įstaiga, vadinta vaikų „dienos prieglauda“. Dviejų vaikų darželių tipų pristatymas parodoje nebuvo atsitiktinis, o akivaizdžiai parodė vilniečių iniciatyvas užtikrinti priežiūrą nepasiturinčių dirbančių tėvų vaikams. Kitaip nei bajorų arba turtingesnių miestiečių šeimose, kurios vaikų priežiūrai samdydavo auklėtojas ir guvernantes, valstiečių ir miesto darbininkų mažamečius globodavo senoliai, vyresnieji broliai ir seserys arba vaikai likdavo vieni, kas neretai privesdavo prie nelaimingų atsitikimų. Į šią opią problemą visuomenės dėmesį dažnai atkreipdavo Vilniaus spauda, aprašinėdama nelaimingus atvejus, kai dirbančių tėvų vaikai būdavo palikti vieni namie.
Antai 1905 m. rugsėjo 3 d. įvykusi nelaimė siuvėjo Stanislavo Kolyškos (Stanisław Kołyszko), gyvenusio dab. Algirdo g. (senasis adresas – Александровский проспект), šeimoje. Jo ketverių metukų dukra Apolonija, likusi viena namuose, pasislėpė virtuvės spintelėje. Spintelė dėl mergaitės svorio nukrito, mergaitė susilaužė du šonkaulius ir stipriai susižalojo veidą. Po metų Vilniaus spauda aprašė kitą nelaimingą atvejį su ketverių metų vietinio prekybininko sūnumi Leizeriu Giteliu (Lejzer Gitel), kuris, perbėgdamas gatvę šalia savo namų dab. Ukmergės g. (senasis adresas – Вилкомирская 69), pateko po arklinio tramvajaus ratais. Laimei, vaikas liko gyvas. Matyt, panašių nelaimingų atvejų, susijusių su vaikais, Vilniaus mieste būta ir daugiau, nes XX a. pradžioje į socialinę globą aktyviai įsitraukusi miesto savivalda iš karto atkreipė dėmesį ir ėmė spręsti dirbančių tėvų vaikų priežiūros klausimus.
Valstiečių ir miesto darbininkų mažamečius globodavo senoliai, vyresnieji broliai ir seserys arba vaikai likdavo vieni, kas neretai privesdavo prie nelaimingų atsitikimų. Į šią opią problemą visuomenės dėmesį dažnai atkreipdavo Vilniaus spauda, aprašinėdama nelaimingus atvejus.
Vilniaus miesto vargšų globos įstaiga, kuri visuomeninių labdaros organizacijų pavyzdžiu miesto skiriamomis ir suaukotomis lėšomis išlaikė nakvynės namus, senelių prieglaudą, labdaringas valgyklas, aukojo vargšams rūbus, finansavo jų gydymą, taip pat numatė įsteigti darbininkų tėvų vaikams „dienos prieglaudas“ ir parengė jų steigimo nuostatus. Tokios „dienos prieglaudos“, arba darželiai, turėjo veikti nuo rugsėjo iki gegužės mėnesio ir kasdien, išskyrus sekmadienį ir švenčių dienas, priimti vaikus nuo vienerių iki dešimties metų.
Vaikus į darželį motina galėjo atvesti ne anksčiau nei 6 valandą ryto ir pasiimti ne vėliau nei 21 valandą. Motina, kuri vakare nepasiimdavo savo vaiko (matyt, tokių atvejų būta), vėl jį atvesti į „dienos prieglaudą“ neturėdavo teisės. Vaiką apžiūrėdavo gydytojas, turėdavęs nustatyti, ar vaikas neserga užkrečiamosiomis ligomis. Vaikus numatyta maitinti tris kartus į dieną, o vaiko dienos išlaikymas motinai kainavo 3 kapeikas (tiek 1905 m. Vilniuje kainavo viena kvietinė (prancūziško tipo) bandelė). Vilniaus miesto vargšų globos įstaiga iki 1914 m. įvairiuose miesto pakraščiuose, ten daugiausia gyveno darbininkai, įkūrė ir išlaikė 7 „dienos prieglaudas“ vaikams, kuriose 3–10 metų vaikai (nuo rugsėjo iki gegužės mėn.) leido laiką žaisdami, piešdami, kol tėvai dirbo. Skirtingai nei pirmojo tipo, arba „frėbelio“, vaikų darželiuose, vaikai nebuvo specialiai ruošiami toliau mokytis, o nuo ankstyvos vaikystės buvo pratinami prie smulkių darbų – siuvimo, drožybos.
Tarp Vilniaus miesto vargšų globos įstaigos įsteigtų „dienos prieglaudų“ pavyzdine laikyta pirmoji „prieglauda“, veikusi buvusio Vilniaus pranciškonų vienuolyno patalpose (dab. Trakų g. 9). Būtent šitos „prieglaudos“, arba vaikų darželio, veikla buvo pristatyta parodoje „Vaikas“ ir atskirai aprašyta vietinėje periodinėje spaudoje.
Pirmajai Vilniaus miesto vargšų globos įstaigos globojamai vaikų „dienos prieglaudai“ (įsteigta 1905 m. rugsėjo 15 d.) vadovavo Jadvyga Leščinska (Jadwiga z Boguckich Leszczyńska), kuri atvyko iš Varšuvos ir nuo 1909 m. iki 1914 m. taip pat ėjo Vilniaus vaikų globos draugijos pirmininkės pareigas, kasmet organizavo labdaros vakarus draugijos vaikų vasaros stovykloms paremti. Iš pradžių į šį vaikų darželį buvo priimami vaikai nuo 3 iki 10 metų, pagal amžių vaikai skirstyti į dvi grupes: nuo 3 iki 6 metų ir nuo 7 iki 10 metų. Tačiau 1911 m. auklėtinių amžiaus cenzas buvo padidintas iki 13 metų, o vaikučiai pagal amžių dalinti į keturias grupes: pirmoji grupė – 3–6 metų, antroji – 6–9 metų, trečioji – 9–11 metų, ketvirtoji grupė – 11–13 metų. Mažylių skaičius „dienos prieglaudoje“ nuolat augo, nes 1910 m. buvo atidarytas prieglaudos padalinys Paplaujos rajone, dab. Vilnelės g. (senasis adresas – Вифлеемская ул. 23).
Į „dienos prieglaudą“ vyresnieji vaikai turėdavo ateiti papusryčiavę, nes maitinami būdavo du kartus per dieną – 12 ir 17 valandą, mažyliai iš ryto gaudavo šiltus pusryčius – barščių su duona arba kruopų sriubos. Dienos išlaikymas kainuodavo 11 kapeikų, tuo tarpu moterys darbininkės, nesvarbu, kurioje industrijos šakoje dirbo, gaudavo nuo 6 iki 12 rublių mėnesinį atlyginimą, o per dieną uždirbdavo 20–25 kapeikas. Pasiimti vaikus motinos turėjo iki 19 valandos. Kaip vaikai praleisdavo dieną šiame vaikų darželyje – sunku nustatyti. Turime tik vieną aprašymą, kurį paliko žymi to meto Vilniaus kultūros veikėja, rašytoja, moterų draugijų įkūrėja Emilija Venslavska (Emilia z Saruysz-Bielskich Węsławska, 1863–1921). Daugiausiai dėmesio ji atkreipė į mažiausių vaikų priežiūrą ir buvo maloniai nustebinta, kad „mažyliai ją sutiko labai linksmai, rodydami iškarpas iš spalvoto popieriaus. Paklausti – ką valgė, linksmai ir choru atsakė – barščius ir košę“ ir bėgte nuvedė rašytoją į kitą kambarį – miegamąjį. Miegamajame stovėjo dvi itin didelės lovos, o ant jų gulėjo daug mažų pagalvėlių.
„Mažyliai pribėgo, mikliai nusiavė batukus ir atsigulė, berniukai – į vieną lovą, mergaitės – į kitą.“ Kol vaikai miegojo, Venslavska, kuriai kaip gydytojo žmonai taip pat rūpėjo darželio sanitarinės sąlygos, pastebėjo, kad „dienos prieglaudoje“ buvo įrengti vandens čiaupai, stovėjo prausimosi indai, gulėjo muilas, patalpoje taip pat buvo viena vonia, kurioje vienu metu galėjo maudytis trys vaikai. 1905 m., kai darželį aplankė Venslavska, buvo 35 vaikai. Vilniaus miesto vargšų globos įstaiga ketino padidinti vaikų skaičių iki 100 ir prie šitos „dienos prieglaudos“ įsteigti auklėtojų mokyklą. Vis dėlto planai išsipildė tik iš dalies. Iki Pirmojo pasaulinio karo vaikų darželių auklėtojų rengimo įstaiga Vilniuje nebuvo įsteigta. Tik padaugėjo vaikų: 1908 m. pirmąją vaikų „dienos prieglaudą“ lankė 47 berniukai ir 68 mergaitės, iš jų 23 vaikai buvo padienių darbininkų vaikai, 9 – sargų, 6 – tarnaičių, 7 – amatininkų, 7 – vežėjų; 1911 m. buvo 23 berniukai ir 69 mergaitės.
Kaip minėta, Vilniaus miesto vargšų globos įstaiga įvairiuose miesto pakraščiuose įsteigė ir išlaikė ir kitas „dienos prieglaudas“ vaikams. Antroji „dienos prieglauda“ veikė Rasose, J. Montvilos namuose, 1911 m. čia buvo 120 vaikų. Trečioji „dienos prieglauda“ veikė Užupyje, ją tais pačiais 1911 m. lankė 150 vaikų. Šios „dienos prieglaudos“ garbės globėjas buvo gydytojas Kazimieras Dmochovskis (Kazimierz Dmochowski, 1856–1939), Vilniuje leidęs jaunimui skirtą žurnalą „Aušrinė“ („Jutrzenka“), organizavęs vaikams ir jaunimui sportinius užsiėmimus. „Dienos prieglaudoje“ vaikai ne tik būdavo du kartus per dieną maitinami, bet ir nemokamai gaudavo naujus keturių dydžių siūtus drabužius, nes dauguma auklėtinių buvo iš vargingiausio visuomenės sluoksnio.
Pavyzdžiui, 1913 m. į darželį savo mažylius atidavę tėvai buvo pamaininiai gamyklų darbininkai, sargai ir vežikai, skalbėjos ir namų tarnaitės. Ketvirtoji „dienos prieglauda“, kurią 1912 m. lankė 220 vaikų, veikė Šnipiškėse, dab. Kalvarijų g. (Повилейская ул.). Šiame darželyje dalis vaikų gaudavo dienos išlaikymą, o kita dalis ateidavo tik pietų. Vilniaus miesto vargšų globos įstaiga, bendradarbiaudama su Vilniaus gailestingųjų seserų kongregacija, 1911 m. Antakalnyje įsteigė šeštąją vaikų „dienos prieglaudą“, kurioje kitais metais jau buvo 137 vaikai. Minėtąjį vaikų darželį dažniausiai pasirinkdavo padieniai darbininkai (30 vaikų tėvai), amatininkai (25), sargai (22), būta elgetaujančių tėvų vaikų (18), o savo lėšomis gailestingosios seserys kasmet išlaikė 20 našlaičių.
Paskutinę vaikų „dienos prieglaudą“ Vilniaus miesto vargšų globos įstaiga atidarė Lukiškėse, dab. Tauro g. (anuomet – Казанская ул.). Šioji „dienos prieglauda“ tik iš dalies atitiko vaikų darželį, labiau ji panėšėjo į vaikų „dienos centrą“, mat čia priimdavo vien 7–11 metų vaikus, kurie nelankydavo mokyklų. Dažniausiai tai buvo fabrikų darbininkų, smulkiųjų amatininkų, tarnaičių ir skalbėjų vaikai, kurių maitinimui dukart per dieną mėsos gaminius, kopūstus ir bulves aukojo kai kurios miesto parduotuvės. Vaikai buvo mokomi rankų darbų, dainavo ir sportavo.
Vaikus į darželį motina galėjo atvesti ne anksčiau nei 6 valandą ryto ir pasiimti ne vėliau nei 21 valandą. Motina, kuri vakare nepasiimdavo savo vaiko (matyt, tokių atvejų būta), vėl jį atvesti į „dienos prieglaudą“ neturėdavo teisės.
Apskritai 1911 m. Vilniaus miesto vargšų globos įstaigai pavyko užtikrinti dienos priežiūrą 831 vaikui, iš jų 381 berniukui ir 450 mergaičių, o 1912 m. vaikų skaičius padidėjo iki 866 – 410 berniukų ir 456 mergaitės. Daugiausia į minėtąsias „dienos prieglaudas“ vaikus atiduodavo padieniai darbininkai (292 vaikai), sargai (97 vaikai), tarnaitės (86), skalbėjos (66), fabrikų darbininkai (41), amatininkai (42), smulkūs prekiautojai (28), vežikai (23) ir net elgetos (13 vaikų). Vilniaus miesto vargšų globos įstaiga atskirai rūpinosi našlaičiais ir įsteigė Šv. Vincento Pauliečio globos namus.
Reikėtų pažymėti, kad vilniečiai aktyviai rėmė Vilniaus miesto vargšų globos įstaigos iniciatyvas. 1913 m. rugsėjo 29 d. (sekmadienį) apie šimtą Vilniaus miesto gyventojų organizavo „Žydros gėlytės dieną“ (День синего цветка), kai lėšos už savo rankomis pagamintas ir parduotas popierines gėles buvo skirtos „dienos prieglaudų“ veiklai ir vaikų globos namo remontui paremti. Savo ruožtu Vilniaus miesto teatrai kartą per mėnesį statydavo labdaros spektaklius, o pavieniai vilniečiai savo iniciatyva ir savo gyvenamuose būstuose steigdavo „dienos centrus“ vaikams nuo 4 metų, kaip antai ponia Volodkova (Володкова), gyvenusi dab. Aukų g. (senasis adresas – Cудебная ул. д. 2, кв. 61), arba Marija Lenskaja (Мария Ленская) – dabartinės Vilniaus gatvės gyventoja.
