Prasideda brandos egzaminų sesija, o situacija tokia, kokios Lietuvos švietimo sistemoje dar nėra buvę. Karščiausias nuo įtampų metas vyksta be ministrės. Pareigas einanti teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska paskirta ne tam, kad imtųsi lyderystės už švietimo ir studijų reikalus. To ir neturėtume tikėtis.
Teisingumo ministrė vien garantuoja, kad ministerijos ir viso švietimo ir aukštojo mokslo sektoriaus veikla nesustotų, nes daugybės smulkių einamųjų reikalų vyksmui reikia ministro parašo.
Ministrė Jurgita Šiugždinienė – viena iš dviejų ryžtingiausių pastarojo dešimtmečio ministrių, priešingai nei Jurgita Petrauskienė, turėjo politinį savo partijos lyderių ir koalicijos partnerių palaikymą. Ministrė valingai ėmėsi bent keliolikos įvairaus masto reformų srityse, kurios keletą metų buvo užleistos.
Švietimas buvo neabejotinas ministrės prioritetas, nors ryškūs pokyčiai vykdyti ir profesinio mokymo bei studijų srityse. Imtasi pertvarkyti mokyklų tinklą, įskaitant ir dubliuotų mokymo klasių naikinimą, atnaujinamos bendrojo ugdymo programos, diegiamas įtraukus mokymas visose mokyklose, atnaujinama mokyklų infrastruktūra. Ministrės tam tikra vizitine kortele galima vadinti „Tūkstantmečio mokyklų“ programą, kurioje mokyklų tinklo pertvarka supinta su infrastruktūros gerinimu.
Ministrė Jurgita Šiugždinienė – viena iš dviejų ryžtingiausių pastarojo dešimtmečio ministrių, priešingai nei Jurgita Petrauskienė, turėjo politinį savo partijos lyderių ir koalicijos partnerių palaikymą.
Kai kurie šie žingsniai buvo grįsti ankstesnių ministrų pradėtais modeliais, tačiau kai kada ministrė gana sėkmingai įsikišdavo. Pavyzdžiui, ji pakreipė lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujinimo kryptį.
Studijose ministrė ėmėsi suvienodinti stojimo kartelę stojantiesiems į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas vietas, pertvarkyti kolegijų tinklą ir pačių kolegijų pobūdį, buvo pertvarkoma ir Lietuvos mokslo taryba, studijos atveriamos studijuojantiems iš socialiai nepalankios aplinkos.
Ministrei Šiugždinienei vadovaujant buvo pasirašytas „Partijų susitarimas dėl Lietuvos švietimo politikos (2021–2030)”. Susitarimas ne tik pasirašytas, bet ir bent iš dalies įgyvendinamas, įskaitant finansavimo didinimą keliant mokytojų, dėstytojų atlyginimus, skiriant daugiau biudžeto finansavimo mokslui. Atlyginimų kėlimas labai stipriai nepagerino mokytojų ir dėstytojų būklės infliacijos sąlygomis, tačiau neutralizavo kai kurias galėjusias kilti įtampas ir nepakirto pasitikėjimo sistema. Įgyvendinamos ir kitos susitarimo nuostatos, kurios daugeliu atvejų atitinka ir Vyriausybės programą.
Ryžtingos pertvarkos turi savo tamsiąją ir pilkąją pusę. Švietimo sistema, regisi, ne visada spėjo žengti koja kojon su ministrės tempu. Spartus bendrųjų ugdymo programų keitimas nebuvo toks spartus, kaip tikėtasi, nespėta paruošti mokytojams reikalingos medžiagos, įskaitant vadovėlius. Mokomoji medžiaga nėra laiku paruošta, ir mokytojai, regisi, individualiai kiekvienas sau ruošis tai, kas turėtų būti paruošta centralizuotai. Pagalbos mokytojams specialistai nėra tinkamai parengti ir jų trūksta, kad būtų be nuostolių bendrai mokymosi kokybei pasirengta vaikų su specialiais poreikiais integravimui į visas mokyklas. Taip pat yra aišku, kad šiuo metu šio pokyčio atidėjimas yra pavėluotas ir gali atnešti daugiau žalos nei naudos.
Dalis argumentų buvo neįtikinami. Liko neaišku, kaip „Tūkstantmečio mokyklų“ programa prisidės prie atskirties švietimo srityje mažinimo, kai stiprinamos stiprios mokyklos. Kai kurie priimti sprendimai kėlė ir kelia daug abejonių. Ar iš kolegijų formuojant į universitetus panašias studijų įstaigas jų specifika išryškinama, o ne naikinama? Ar į universitetų prestižines specialybes dalį studentų priimant mokytis pagal socialinius kriterijus, jie nėra iš anksto pasmerkiami neišvengiamai studijų nesėkmei?
Greta ryžto ministrės valdymas pasižymėjo ir atsakomybės už pokyčius perskirstymu, kas taip pat turi tamsiųjų ir šviesiųjų pusių. Pandemijos sąlygomis savivaldybėms suteikus teisę pačioms priimti sprendimus dėl mokyklų atidarymo laiko, kai kurios mokyklų atidarymą labai nutęsė. Tai neabejotinai padarė neigiamą įtaką mokymosi kokybei. Nacionalinė švietimo agentūra tapo institucija, kuriai suteikti daug didesni įgaliojimai, ir tai ilgainiui gali pakylėti švietimo ekspertinį lygį.
Ministrė kalbose nuolat apeliuodavo į visų švietimo sistemos dalyvių atsakomybę už švietimo ir studijų pokyčių rezultatus. Tačiau tokia apeliacija prasminga, kai ir dėl pokyčių krypties yra nusprendžiama bendrai. Tokiems bendriems sprendimams atrasti pritrūkdavo laiko, maišydavo ir kultūrinė inercija. Vis dėlto ministrė buvo bene pirmoji iš švietimo ministrų, kuri žengė bent tokį labai mažą žingsnį link švietimo sistemos decentralizacijos.
Kolektyvinės atsakomybės atmosferos sukurti taip ir nepavyko. Galima spėti, kad dalį vykstančių ar dar tik planuotų pokyčių sistemos dalyviai ims stabdyti pasyvumu, ar jie stos, nes nebus tokio pat ryžtingo ir taip pat situaciją matančio lyderio kaip pasitraukusioji ministrė.
Ryžtingos pertvarkos turi savo tamsiąją ir pilkąją pusę. Švietimo sistema, regisi, ne visada spėjo žengti koja kojon su ministrės tempu.
Balandžio pabaigoje Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą, nurodantį iki šių metų pabaigos mokyklų tinklo pertvarkymo taisykles patvirtinti įstatymu. Abejotina, ar nesant švietimo politinio lyderio, pavyks patvirtinti tokias nuostatas, kurios švietimo krypties vėl nepasuks priešinga kryptimi. Nebent jau Seimo narė Šiugždinienė imsis lyderystės kaip savotiška šešėlinė ministrė.
Iš ministerijos pasitraukė ryški lyderė, net jei lyderystėje matytume ne vieną trūkumą. Kada šią vietą užims kitas ministras, tegalime spekuliuoti. Gal rudenį, gal metų pabaigoje. Dabartinė švietimo, mokslo ir studijų (ir sporto) būklė galėtų tapti įkvėpimo šaltiniu alternatyvių tikrovių kūrėjams. Tokiems, kaip José Saramago.
Galima imti mąstyti apie įsivaizduojamą situaciją, kai iš valstybės pasitraukia politinė valdžia, tačiau valstybėje viskas vyksta toliau, tarsi nieko nebūtų įvykę. Konkrečiai – švietimo atveju – brandos egzaminai vyksta, „Tūkstantmečio mokyklų“ programa juda toliau, naujos programos vienaip ar kitaip bus įgyvendintos, įtraukus mokymas taip pat kažkaip palengva judės į priekį, darbo grupė svarsto kolegijų tinklo pertvarkymo scenarijus...
Kurį laiką iš tiesų viskas gali judėti tolyn. Po kurio laiko praktikoje išryškėję trūkumai ims badyti akis, o procesai – stagnuoti. Labai aktyvios ministrės pasitraukimas skatina galvoti ir apie tai, kad kai kada net ir esant ministrui, reikalai judėdavo vien iš inercijos. Tačiau jau netruks įvykti ir nedidelės krizės, kurioms spręsti prireiks lyderystės. Tarkim, paskelbus pirmuosius brandos egzaminų rezultatus. Kita vertus, labai didelis ministro aktyvumas kelia minčių ir apie tai, kiek ir kokių pokyčių per vieną kadenciją gali ištverti švietimo ir studijų sistema, nepervargdama emociškai ir nepersitempdama fiziškai, kad turėtų jėgų žengti į priekį.
