2021 m. gruodžio 10 d. buvo minimos 120-osios Lietuvos kariuomenės pulkininko, partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio gimimo metinės. Naudodamiesi Vitkų šeimos archyve išlikusiais laiškais ir dokumentais, archyvų duomenimis, bendražygių prisiminimais, interviu iš šio straipsnio bendraautorės A. Zalanskaitės dokumentinio filmo, J. Vitkaus sūnaus preciziškai surinkta ir knygoje „Pulkininkas Kazimieraitis“ publikuota medžiaga, pristatome straipsnį apie Juozo Vitkaus gyvenimo ir kovos kelią.
Tai antroji publikacijos dalis, pirmąją galite skaityti čia:
Taip pat skaitykite
Išsiskyrimo nuojautos
1944 m. gegužę Vilniuje darėsi nebesaugu, artėjo frontas, todėl siekdamas apsaugoti vaikus ir žmoną, Juozas Vitkus šeimą pervežė į Kauną, į Panemunę. Pats tuo metu dar liko dirbti Vilniuje, tačiau nebeilgai. Frontui artėjant prie Vilniaus, visas civilinis darbas nutrūko. Daug kas traukėsi į Vakarus. 1944 m. liepos 12 d. J. Vitkus atsisveikindamas su pasitraukti nusprendusiu savo broliu Valerijonu tepasakė: „Aš iš savo žemės nė žingsnio, toks mano nusistatymas, tik šeima man kelia rūpesčio.“
Tiesą sakant, į saugumo akiratį karininkas J. Vitkus pateko dar 1941-aisiais. 1944-aisiais NKVD jau turėjo pakankamai daug informacijos apie aktyvius Lietuvos kariuomenės karininkus. Grėsmė ir įtampa augo. J. Vitkaus namuose Vilniuje ne kartą lankėsi sovietų pareigūnai, nuolat jo ieškojo, bet nerado. 1944 m. rugpjūtį jis gyveno Panemunėje. Juozas Vitkus nujautė, kad juo domimasi, kad artėja tas momentas, kuomet reikės išsiskirti su artimaisiais, todėl tas buvimas kartu, bendrai atliekami ūkio darbai, buvo tarsi tam tikras atsisveikinimo mostas.
1944 m. rudenį, siekdamas išvengti visuotinės mobilizacijos, dėl savo ir šeimos saugumo J. Vitkus tikslingai tolo nuo miestų šurmulio. Nuo lapkričio į namus atvažiuodavo tik kaip svečias.
1944-ųjų gruodį, per Kalėdas, trumpam grįžęs į šeimos namus Panemunėje, jis užsiminė žmonai Genovaitei, kad Kabelių girininkijoje dirba buhalteriu. Nors atlyginimas buvo tikrai kuklus, abu suprato, kad šis darbas – tik oficiali rimtos pasipriešinimo kovos organizavimo priedanga.
1944 – 1945 m. pasirinkimai
Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, nežiūrint tarptautinių konvencijų, į Raudonąją armiją buvo pradėti mobiluozuoti šaukiamojo amžiaus vyrai, vykdytas šaukiamų asmenų persekiojimas ir terorizavimas. Dauguma žmonių, norėdami pasislėpti ir sulaukti karo pabaigos, traukėsi į miškus, nes pasirinkimų nebuvo daug. Kalbant labai abstrakčiai, galima išskirti kelis pasirinkimus: trauktis į Vakarus, siekiant išvengti represijų eiti į sovietinę kariuomenę ir žūti fronte nežinia už ką, kolaboruoti su naujausiais okupantais arba priešintis jiems ginklu. Didžioji dalis vyrų rinkosi būtent laisvės kovotojo kelią. Prasidėjo ilgus metus trukęs partizaninis karas.
1944 metais, pirmojo ginkluotos rezistencijos etapo pradžioje, vis dar vyko II-asis pasaulinis karas, todėl bet kokius lietuvių bandymus priešintis sovietinė pusė vertino kaip provokišką veiklą. 1944 m. gale Maskvoje nuspręsta represinėmis priemonėmis užsitikrinti sovietų valdžios įtvirtinimą Lietuvoje. Naudotos patikrintos schemos. Pavyzdžiui, Ukrainą nusiaubusi „išdegintos žemės“ taktika, kai apsupus kaimą ir išgirdus bent vieną šūvį, tas kaimas ar sodyba būdavo sunaikinami ugnimi, vėliau laužavietėse ieškant ginklų likučių.
Subtili, tačiau labai svarbi detalė: Lietuvoje niekas nelaukdavo šūvio. Jei sovietai įtardavo vietas, kur slapstosi sovietų mobilizacijos vengiantys vyrai arba pasipriešinimo kovų dalyviai, nedelsiant ir daug nesiaiškinant buvo organizuojami masiniai sodybų apšaudymai ir deginimai. 1944 metų gruodį, per Kūčias, siekiant visiškai įbauginti ir išgąsdinti besipriešinančius represijoms buvo pradėtos vykdyti masinės žudynės. Lietuvoje sudeginta šimtai sodybų. Dzūkijoje garsiausios Klepočių, Ryliškių kaimų tragedijos. Bet tai ne tik kad neatgrasė, bet dar labiau paskatino lietuvius priešintis. Kovotojų pajėgos išaugo tiek, kad jas sunkiai talpino Lietuvos miškai Tuo laikotarpiu buvo priskaičiuojama apie 30 000 su ginklu besipriešinančių lietuvių.
1945-ųjų metų gegužę, pasibaigus karui su Vokietija, sovietai nusprendė, kad reikia paskelbti amnestiją tiems, kas vengė mobilizacijos į sovietų armiją; taip pat ir ginkluotiems rezistentams. Sovietų paskelbta amnestija „Išeik, tau nieko nebus, galėsi gyventi kaip anksčiau“ iš dalies buvo veiksminga. Nemažai partizanų, patikėjusių sovietų pažadais, legalizavosi. Tačiau po to vis tiek susidūrė su persekiojimais, terorizavimu ir verbavimu. Šviesioji reikalo pusė yra ta, kad nuo 1945 m. vasaros rezistencijos kovoje liko tik labiausiai pasiryžę, aktyviausi, karingiausi žmonės, kurie, kaip greitai paaiškėjo, ne veltui netikėjo sovietine valdžia ir sovietiniu atlaidumu. Reikėtų pabrėžti, kad žmonės ėjo ne tik iš miško, bet ir į mišką. Juozas Vitkus-Kazimieraitis buvo vienas iš jų.
Subtili, tačiau labai svarbi detalė: Lietuvoje niekas nelaukdavo šūvio. Jei sovietai įtardavo vietas, kur slapstosi sovietų mobilizacijos vengiantys vyrai arba pasipriešinimo kovų dalyviai, nedelsiant ir daug nesiaiškinant buvo organizuojami masiniai sodybų apšaudymai ir deginimai.
Partizaninio karo pradžia. Tarp legalaus gyvenimo ir pogrindžio
Kada J. Vitkus užmezgė ryšius su partizanais nėra tiksliai žinoma. Galime spėti, kad 1944 m. pabaigoje, pradėjęs dirbti Kabelių girininkijoje tokius ryšius jis jau turėjo; ir pats aktyviai įsitraukė į partizanų struktūrų organizavimo reikalą. Iš pradžių dirbo vienas – rašė nuostatų ir pirmųjų įsakymų projektus. Yra žinoma, kad nuo 1945 m. pavasario jam jau talkino Kabelių partizanų vadas Andrius Valentukevičius-Bijūnas ir ryšininkas Jonas Grigas-Karvelis. 1945 m. gegužės 29 d. pradėtas rašyti Lietuvos partizanų Dzūkų grupės štabo veiksmų dienoraštis, kuris įneša šiek tiek aiškumo įvykių chronologijoje:
Užrašymo laikas: 1945. V. 29
Veiksmo laikas: 1945. IV. 4
Veiksmas: KAZIMIERAIČIO iniciatyva sušaukta Kabelių kaimo kovotojų sueiga, kurioje dalyvavo Kabelių kaimo žaliukų vadas BIJŪNAS. Pasikeitė nuomonėmis. Nutarė: rinkti sprogmenis ir kitus reikmenis geležinkeliams sprogdinti. Nuspręsta apsirūpinti radijo imtuvu. BIJŪNAS susipažino su KAZIMIERAIČIU ir pakvietė jį vadovauti žaliukams.
Veiksmo laikas: 1945. V. 1
KAZIMIERAITIS atvyko į naują stovyklą Įrengtas radijo imtuvas, pagaminta baterija.
Gegužės 1 dieną imtuvas pradėjo veikti.
Veiksmo laikas: 1945. V. 6
Atvyko ŠERNAS su visu štabu. Dalyvaujant BIJŪNUI, susitiko ir susipažino su KAZIMIERAIČIU. Palaikytas KAZIMIERAIČIO pasiūlymas suvienyti Dzūkijos žaliukus į DZŪKŲ Grupę.
Dzūkijos grupei išaiškintas įsakymo Nr. l tekstas ir forma. Be to, nutarta įkurti DZŪKŲ Grupės štabą.
Dzūkų Grupės štabo dislokacijos vieta pasirinkta BIJŪNO stovykla Nr. 4.
Pirmuosiuose Kazimieraičio įsakymuose Lietuvos laisvės kovotojai yra vadinami ir žaliukais, ir partizanais. Remiantis šiuo šaltiniu Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgos yra įvedusios Žaliuko kvalifikacinį antsiuvą.
Netoli Kabelių, Grūdos upelio aukštupyje, Astravo pelkių salelėje, buvo pastatyta ir gerai užmaskuota pašiūrė-palapinė. Viduje įrengtas gultas, stalas ir keli kelmeliai atsisėsti. Tokia buvo pirmoji partizaniška J. Vitkaus darbo vieta – Bijūno stovykla Nr. 4. Apie susitikimą su J. Vitkumi ir šią vietą yra pirmieji rašytiniai šaltiniai – ryšininko, vėliau partizano Antano Suraučiaus-Tauro prisiminimai. Iš gamtos aprašymo detalių galima spręsti, kad susitikimas įvyko gegužę: „Žinia apie aukštą Lietuvos kariuomenės karininką prie Kabelių pasitvirtino. Esą besispiečiančio Druskininkų būrio vadas j. ltn. Juknaitis jau turįs su juo ryšį. [...]Pasižadėjau [...] būtinai pakeliauti iki Kabelių. [...] Ten prie manęs priėjo ginkluoti vyrai. Vieną iš jų gerai prisimenu – A. Valentukevičių-Bijūną, kito, pavaldaus Bijūnui, nei slapyvardis, nei pavardė neišliko atmintyje. Juodu buvo iš plk. Vitkaus apsaugos. Ėjome į Senio darbovietę - taip pasakė Bijūnas, ir aš pagalvojau, kad Senis - tai slapyvardis, „darbovietė“ - galbūt girininkija. Gana ilgai ėjome, toldami nuo Kabelių. Visą laiką tęsėsi giria - sausi pušynai, žemesnėse vietose artėdami prie pelkių augmenijos. Pagaliau ėmėme skverbtis pro brūzgyną: aikštelė ir vėl krūmai, vėl kiek erdvės, kur Bijūnas stabtelėjo ir pažvelgė į mane, šypsodamasis. Supratau jo ženklą man: apsidairyti. Įsižiūrėjau: pro pradėjusi žaliuoti brūzgyną buvo galima pastebėti iš šatrų suręstą sienelę, maskuoto stogo kraštą, ilgiau žvelgęs - paeidamas kiek į šalį ir dar arčiau, - pamačiau iš kampo meistriškai padarytą rentinį. Tuo tarpu prasiskyrė žalsvai pilka atgyjančios pirmais lapeliais krūmijos danga, ir į atviresnę vietą išėjo žmogus. Iš pažiūros penkiasdešimties - šešiasdešimties metų amžiaus, plačiapetis, paprasta civiline apranga.
- Laukiu ir jau žinau, kokį svečią turėsiu, — prabilo jis, pakviesdamas į savo būstinę.
Plačiapetis, daugiau kaip vidutinio ūgio senyvas žmogus prisistatė: pulkininkas Juozas Vitkus, dabar jau Kazimieraitis. Aš trumpai partizaniškai atraportavau. Po to plk. Vitkus-Kazimieraitis trumpai papasakojo, kaip, kokiu būdu, kokiam tikslui atsirado šiame pietų Dzūkijos pakraštyje, kaip nuo ankstyvo rudens ligi šiol laikėsi Kabeliuose, įsidarbinęs girininkijoje, ir kaip ruošėsi įsitraukti į partizaninę kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Pasikalbėjimas vyko visiško pasitikėjimo ir atvirumo dvasia. Kazimieraitis papasakojo man apie savo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, politinį aktyvumą, patekus Lietuvai į pasaulinio karo sūkurius ir dviejų didžiausių priešų okupacijas su teroru ir aiškiais planais sunaikinti lietuvių tautą, apie jo pasiryžimą ginti Lietuvos kraštą ir lietuvio garbę. Didelį įspūdį jis man padarė: aukštas Lietuvos karininkas, inžinierius, baigęs užsieniuose generalinio štabo akademijas, gausios šeimos tėvas, kilimo žemaitis. Dabar jis Dzūkijoje, su mumis, tarp mūsų!“, - savo prisiminimuose rašo A. Suraučius-Tauras.
Šioje, atrodytų, saugioje pavasario žadinamos gamtos apsuptoje vietoje J. Vitkus-Kazimieraitis parengė pirmuosius dokumentus. 1945 m. gegužės 7 d. įsakyme Nr. 1 (vykdyti ir žinoti tik žaliukų dalinių vadams) reglamentuota partizanų pajėgų mobilizavimo, sutelkimo ir vadovavimo, padalinių vadų paskyrimo tvarka; nustatyta kovinių operacijų vykdymo tvarka ir t.t.
Kazimieraitis siekė, kad partizaninė kova būtų garbinga. 1945 m. gegužės 16 d. įsakyme Nr. 2 „Apie drausmės pažeidimus ir priemones jų išvengiant“ kalbama apie kovotojų moralę, drausmę, priesaiką. Viename iš šio įsakymo punktų minima, kad norint užkirsti kelią demoralizuojantiems ir Lietuvos laisvės kovoms aiškiai žalingiems reiškiniams, į partizanų ar žaliukų būrius priimami žmonės tik prisaikdinus. Kur dar žmonės neprisaikdinti, tai prisaikdinimą atlikti nedelsiant, įsakymo priede nustatyta tvarka ir žodžiais.
Didelį įspūdį jis man padarė: aukštas Lietuvos karininkas, inžinierius, baigęs užsieniuose generalinio štabo akademijas, gausios šeimos tėvas, kilimo žemaitis. Dabar jis Dzūkijoje, su mumis, tarp mūsų!
A. Suraučius-Tauras
Yra išlikęs ir ranka rašytas priesaikos tekstas (žr. iliustraciją). Manytina, kad priesaikos teksto autorius yra Kazimieraitis, nes priesaika baigiasi žodžiais „Tepadeda man Dievas ir Lietuvos globėjas šv. Kazimieras“. Gi būdamas giliai religingas, J. Vitkus šį slapyvardį pasirinko vildamasis šv. Kazimiero globos.
Paskutiniai šioje vadavietėje parengti įsakymai (Nr. 4 ir Nr. 5) datuojami birželio 6 d. Ramus darbas Kabelių apylinkėse ilgai netruko. Ne be informatorių pagalbos Marcinkonių NKVD susidomėjo Kabelių apylinke, kuri iki šiol atrodė rami ir mažiau įtartina. Prasidėjo dažnesni enkavedistų apsilankymai bažnytkaimyje ir gretimuose kaimuose, dokumentų patikrinimui buvo sulaikomi net pagyvenę žmonės. Sulaikymo neišvengė ir Kazimieraitis, tačiau dokumentai, amžius ir sugebėjimas apsimesti paprastu, ligotu žmogumi jį gelbėjo. „Kabeliuose pasirodę NKVD-istai daro kaime kratą. Sulaiko KAZIMIERAITĮ, reikalauja, kad jis atraišiotų subintuotą galvą ir parodytų voties žaizdą, kuri atsirado peršalus stovykloje. Nuveda jį į kaimo vidurį, kad patikrintų dokumentus. Ten rusų leitenantas klausia jo pavardes, žiūri į savo užrašų knygelę ir paleidžia. KAZIMIERAITIS pas vieną kareivį už diržo pastebi užkištą ryšulėlį mobilizacinių nurodymų, kuriuos jis vakare buvo įteikęs BIJŪNUI.“, - rašoma Dzūkų grupės štabo veiksmų dienoraštyje.
Bijūnas buvo gavęs įspėjimą, kad stovyklos vieta enkavedistams yra tiksliai nurodyta ir kad reikia kuo skubiausiai išsikraustyti. Smarkiai rizikuodami partizanai lenktyniavo su laiku - galima buvo nedelsiant stovyklą apleisti, bet reikėjo pasiimti dokumentus, rašymo ir spausdinimo priemones, radijo aparatą. Ne viskas spėta. Stovykla buvo surasta, keletą dienų enkavedistai šalia jos pasalavo. 1945 m. birželio 17 d., patekę į pasalas žuvo Bijūnas ir dar vienas partizanas. Kazimieraičiui pavyko saugiai pasitraukti.
Partizanų gretose. Konspiracija
Kazimieraitis tą pačią stovyklos suradimo dieną atsisakė legalios padėties ir liko su ginkluotais vyrais. Taigi, 1945 m. birželio 17 dieną galima laikyti galutine J. Vitkaus atsisveikinimo su daugiau mažiau legalia padėtimi ir visiško pasitraukimo į ginkluotą pogrindį data.
Teko atsisveikinti ir su Kabelių aplinka. Pirmiausiai Kazimieraitis persikėlė į Edvardo Juknaičio-Juozaičio partizanų bataliono veikimo teritoriją prie Cimakavo ežero. Po kelių dienų dėl saugumiečių persekiojimo persikėlė link Vieciūnų, dar po kelių dienų pas patikimus žmones į Šunupio kaimą. Tačiau partizanų vado netenkino prasti ryšiai, jis negalėjo produktyviai dirbti. Liepos 13 d. Kazimieraitis įsikūrė Adolfo Baublio-Merkio stovykloje prie Lavyso ežero.
Tikėtina, kad būtent čia jis parašė laišką šeimai: „Mano brangiausioji Genute, brangieji vaikučiai ir močiute, rašau Jums iš savo vasarvietės, ramiųjų Dzūkijos miškų, ir siunčiu širdingiausius ir karščiausius Jums linkėjimus. Be galo Jūsų visų išsiilgau, bet, deja, negaliu parvažiuoti, nes mano ypatingos tarnybinės pareigos neleidžia. Viena, kas mane ypatingai kankina, tai rūpestis, kad aš negaliu Jums, brangieji padėti. Ypač labai man sąžinė išmetinėja mano kaltes prieš tave, mano brangiausioji Genute.“ (Iš Juozo Vitkaus laiško žmonai Genovaitei. 1945 m. liepa)
Rugpjūčio 18 d. vėl teko trauktis. Būrio vadui A. Baubliui-Merkiui ir dar keliems kovotojams legalizavusis, buvo baiminamasi, kad jie gali išduoti stovyklos-vadavietės vietą. Saugumo sumetimais teko trauktis į naujai įrengtą stovyklavietę už kelių kilometrų nuo buvusios. Čia gi išsilaikyta tik 20 dienų – stovyklą aptiko nepatikimi piemenys iš Randamonių kaimo, baiminantis išdavimo, vėl reikėjo trauktis.
Kazimieraitis stengėsi preciziškai laikytis konspiracijos ir netampė likimo už ūsų. Visada, kilus nors mažiausiam įtarimui keisdavo savo dislokacijos vietą. Per gerus metus jis pakeitė apie dvidešimt stovyklaviečių ir bunkerių. Nors tai nebuvo paprasta. Taip pat jis laikėsi nuostatos nesifotografuoti. Tiesa tokių nuostatų įsakymų numatyta tvarka 1945 – 1946 m. laikėsi visi Lietuvos partizanai. Nėra žinoma nei viena J. Vitkaus-Kazimieraičio partizaninė fotografija. Labiausiai tikėtina, kad tokių tiesiog nebuvo.
Apie tai, kaip Kazimieraitis laikėsi konspiracijos savo memuaruose rašo A. Ramanauskas-Vanagas: „Vienu metu Kazimieraitis kurį laiką gyveno tiesiog kaime pas patikimus gyventojus. Tada jis tyčia nesiskuto, vilkėjo suplyšusius drabužius. Į tokį senį rusai nekreipdavo dėmesio. [...] Pažymėtina ir tai, kad Kazimieraitis niekuomet nesinešiojo ilgojo ginklo. [...] Kazimieraitis buvo civiliškais drabužiais ir su pistoletu rankoje. Partizanas Gegužė, staiga pamatęs tokį asmenį, puolė prie jo liepdamas kelti rankas aukštyn. Šį nemalonų apsirikimą tuoj sutvarkiau. Šia proga reikia pažymėti, kad Kazimieraičio asmenybė saugumo sumetimais dažniausiai buvo laikoma paslaptyje.“
Partizanų vienijimo iššūkiai
J. Vitkų-Kazimieraitį pagrįstai galima laikyti svarbiausiu ne tik Dzūkijos, bet ir visos Pietų Lietuvos partizanų vienytoju. Prie jo vadovaujamos Dzūkų grupės, be abejo, įtakojami didelio Kazimieraičio kaip aukšto Lietuvos karininko autoriteto, jungėsi ir jo vadovavimui pakluso mažesnės kovotojų grupės. „JUOZAITIS pristatė Užnemunio Dzūkijos partizanų atstovą BERŽINĮ (Antaną Suraučių – aut. past.). Stovykloje Nr.4 BERŽINIS supažindintas su Dzūkų Grupės vadovybės planais ir mintimis. BERŽINIS nusprendė paklusti Grupės štabo įsakymams. Be to, jis žadėjo pritraukti Užnemunės Dzūkijos partizanų grupių ir būrių vadus.“, - rašoma Dzūkų grupės dienoraštyje.
1945 m. rugpjūčio l d. prie Nedzingės bažnytkaimio įvyko Dzūkų grupės vado Kazimieraičio ir Merkinės-Alovės valsč. veikiančios partizanų kuopos vado A.Ramanausko-Vanago susitikimas. Bendrame vadų ir juos lydėjusių štabų pareigūnų pasitarime nutarta prijungti Vanago vadovaujamą junginį prie Dzūkų grupės, sudarant jo veikimo teritorijoje Merkinės batalioną, kuriam vadovauti paliktas Vanagas. Netrukus jis buvo paskirtas vadovauti naujai suformuotai Merkio rinktinei, į kurią, be Merkinės bataliono, įėjo Marcinkonių ir Druskininkų batalionai.
Tuo pačiu metu, 1945 m. vasarą, kitus Dzūkijos partizanų būrius ir grupes stengėsi apjungti Lietuvos kariuomenės kpt. Domininkas Jėčys-Ąžuolis. Jis, kaip ir plk. ltn. J. Vitkus-Kazimieraitis, į laisvės kovotojų gretas įsijungė 1945 m. pavasarį ir iš karto ėmėsi partizanų būrių, veikiančių šiaurinėje ir rytinėje Alytaus apskrities dalyse. Simno, Miroslavo ir Alytaus valsčiuose veikė stipri DLK Kęstučio grupė, vadovaujama ltn. Vlado Baciuškos-Keleivio; Marijampolės apskrities Balbieriškio ir Gudelių valsčiuose bei dalyje Alytaus valsčiaus susiorganizavo Kunigaikščio Vaidoto grupė, vadovaujama buvusio Balbieriškio valsčiaus policijos viršininko Kazimiero Degučio-Raginio; Jiezno, Butrimonių, Stakliškių ir Birštono valsčiuose veikusieji partizanų daliniai 1945 m. pavasarį susijungė į Punios kunigaikščio Margio grupę, vadovaujamą buvusio Butrimonių valsčiaus viršaičio Prano Paulausko-Šarūno; Daugų valsčiuje aktyviai veikė Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujama Geležinio Vilko grupė. Kpt. Domininkas Jėčys-Ąžuolis, užmezgęs ryšius su minėtų grupių štabais, 1945m. birželio pradžioje sušaukė juos į Punios šilą bendram pasitarimui. Štai kaip šį pasitarimą apibūdino vienas jo dalyvių, Vaidoto grupės štabo viršininkas Juozas Petraška-Patrimpas: "Ąžuolis padarė pranešimą apie tarptautinę padėtį, išsakė savo mintis apie partizaninę veiklą, jos uždavinius ir partizaninio judėjimo prasmę. Paskui kalbėjo vadai apie savo grupių veiklos kryptis, nes kiekvienos grupės veikimo aplinkybės buvo skirtingos. Ąžuolis pasiūlė visų grupių vadams susijungti į vieną dalinį, kuris koordinuotų bendrus veiksmus. Vadai sutiko. Taip buvo sudaryta rinktinė ir pavadinta "Dzūkų" rinktine su savo štabo padaliniais. Tuo pačiu laiku rinktinės vadas Ąžuolis patvirtino grupių štabų sudėtį bei dalinių veiklos teritorijas“.
Neužilgo D. Jėčio-Ąžuolio vadovaujamas Dzūkų rinktinės štabas parengė ir partizanų organizaciniams vienetams išsiuntinėjo "Dzūkijos partizanų veiklos taisykles", kuriose buvo apibrėžti partizanų kovos tikslai, organizacija, partizanų teisės ir pareigos.
Grįžtant prie J. Vitkaus-Kazimieraičio, reikia pažymėti, kad jis iki 1945 m. rudens užsibrėžtus tikslus pasiekė – 1945 m. lapkričio 18 d. jo įsakymu buvo įkurta A apygarda, vienijanti praktiškai visus Dainavos krašto partizanų junginius. Visus, išskyrus D. Jėčio-Ąžuolio vadovaujamą Dzūkų rinktinę.
1945m. rudenį Kazimieraitis, siekdamas sudaryti bendrą partizanų veiksmų programą ir vadovybę, prie A apygardos stengėsi prijungti savarankiškai veikiančią Dzūkų rinktinę. Buvo susitikęs su Ąžuoliu asmeniškai, derėjosi per štabo įgaliotinius, tačiau Ąžuolis prisijungti nesutiko, motyvuodamas tuo, kad stambesnius dalinius lengviau susekti, be to, Ąžuolis norėjo likti savarankiškas, nuo nieko nepriklausomas. J. Vitkus-Kazimieraitis, kaip aukštesnio laipsnio Lietuvos kariuomenės karininkas, 1945 m. gruodžio 31 d. išleido įsakymą, kuriuo vienašališkai prijungė Dzūkų rinktinę prie A apygardos, tačiau gavo D. Jėčio-Ąžuolio atsakymą, kad jis laiko šiuos įsakymus negaliojančiais savo rinktinėje ir tik keliančiais netvarką pogrindžio organizacijose. Kaip vėliau paaiškėjo, šis Ąžuolio atsakymas buvo vieno aukštas pareigas užimančio partizano inspiruotas nesusipratimas, bet ne pamatinė nuostata. Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo memuaruose „Partizanų gretose“ taip aprašė ir įvertino šią situaciją: „Kazimieraitis nekantravo kuo greičiau sužinoti Ąžuolio atsakymą, atsisėdo prie stalo, praplėšė voką ir pradėjo skaityti trumpą raštą. Aiškiai mačiau, kad Kazimieraičio veidas apsiniaukė, o raštą jis tyliai skaitė kelis kartus. Tuo metu aš sėdėjau ant gultų krašto ir šluosčiau apšarmojusius ginklus. Po to sukabinau juos ant sienos.
Po kiek laiko Kazimieraitis padėjo gautąjį raštą ant stalo krašto ir pasakė: „Štai kokie mūsų pastangų rezultatai". Pats užsikniaubė ant stalo ir ilgai ilgai rymojo. . .
Paėmiau raštą ir perskaičiau jo turinį taip pat kelis kartus. Atsakymas buvo trumpas, griežtas ir neigiamas. Manau, kad tai pats nemaloniausias raštas, kurį Kazimieraičiui yra tekę gauti per visą partizanavimo laiką.
Aš tiesiog neįsivaizdavau, kaip tokį raštą galėjo parašyti Ąžuolis. Kazimieraitis ten buvo vertinamas ne kaip vadas, siekiantis išspręsti partizanų centralizacijos klausimą, bet kaip tos rūšies dezorganizatorius ir savivaliautojas. Rašto pabaigoje trumpai ir aiškiai pasakyta, kad Ąžuolis Kazimieraičio potvarkius laiko negaliojančiais, nes jie kelia netvarką organizacijoje. Jis siūlė Kazimieraičiui A. apygardos ribose tvarkytis kaip tinkamam, bet į jo reikalus daugiau nesikišti. Jokių smulkesnių paaiškinimų ar asmeniško laiško nebuvo.
Rašte tik vienu sakiniu buvo paminėti Kazimieraičio paruošti mobilizaciniai nurodymai. Tas sakinys toks: „Jūsų paruoštieji mobilizaciniai nurodymai praktiškai neįgyvendinami".
Daug vėliau iš Žaibo sužinojau, kad tokį pat nemalonų Ąžuolio raštą gavęs ir jis. Žaibas buvo įsitikinęs, kad čia kažkoks nesusipratimas. Gauto rašto jis niekam nerodė, o vėliau jį visiškai sunaikino, nes paaiškėjo nesusipratimo priežastis.
Ąžuolio raštą vėl padėjau ties Kazimieraičiu ir laukiau, kol jis pats pradės kalbą. Po kiek laiko Kazimieraitis pakėlė galvą ir pasakė: matyt, taip jau reikia, o mums tenka žiūrėti tik savo kiemo...
Dabar aš išdėsčiau savo nuomonę dėl rašto. Paaiškėjo, kad ir Kazimieraitis stebisi, kodėl Ąžuolis net neužsimena apie Daktarą (Antaną Kulikauską – aut. past.) — juk ir tas vienas sakinys buvo įrodymas, kad Daktaras Ąžuoliui yra įteikęs pirmąjį mobilizacinių nurodymų projektą. Pasiūliau Kazimieraičiui dar kartą nueiti pas ryšininkę ir pasiteirauti, ar jai nebuvo nurodyta perduoti nuo Ąžuolio ką nors žodžiu. Kazimieraitis mano pasiūlymui pritarė. Iš siųstosios ryšininkės sužinojome, kad, nors ji asmeniškai nebuvo susitikusi su pačiu Ąžuoliu, bet jis per savo ryšininką buvo įsakęs pranešti man, kad Daktaras siuntą jau seniai jam perdavęs. Susitikti su Ąžuoliu Daktaras nepageidavęs. Siuntą jis paliko pas Ąžuolio ryšininką, paliko ir dar vieną paketėlį, kurį prašė per kokį nors žmogų pasiųsti Kaunan nurodytu adresu. Ąžuolio ryšininkas parūpino Daktarui pastotę, ir šis kažkur skubiai išvažiavo.
Dabar mums paaiškėjo, kad Daktaras duotos užduoties neįvykdė ir tik sukomplikavo padėtį. Buvo aišku, kad Kazimieraičio padaryti potvarkiai Ąžuolį užklupo nelauktai, tad kaip tik čia galėjo glūdėti įvykusio nesusipratimo esmė.“
Aš tiesiog neįsivaizdavau, kaip tokį raštą galėjo parašyti Ąžuolis. Kazimieraitis ten buvo vertinamas ne kaip vadas, siekiantis išspręsti partizanų centralizacijos klausimą, bet kaip tos rūšies dezorganizatorius ir savivaliautojas.
A. Ramanauskas-Vanagas
Visi nesusipratimai buvo išspręsti 1946 m. pavasarį, kai vėl suintensyvėjo ryšiai tarp Pietų Lietuvoje veikusių laisvės kovotojų organizacinių vienetų. 1946 m. balandžio 9 d. Šarūno rinktinės erdvėje Seirijų valsčiuje netoli Ricielių kaimo vyko pasitarimai tarp A. apygardos ir Tauro apygardos vadų. Šiuose pasitarimuose buvo nuspręsta iš abiejų apygardų vadovybių sudaryti aukštesnįjį Pietų Lietuvos partizanų (toliau PLP) štabą. PLP vadu išrinktas A. apygardos vadas J. Vitkus-Kazimieraitis.
Pagaliau 1946 m. balandžio 23 d. Punios šile įvyko ką tik įkurto PLP štabo pareigūnų ir savarankiškai veikiančios Dzūkų rinktinės vado D. Jėčio-Ąžuolio susitikimas. „Per susitikimą su Ąžuoliu, Kazimieraitis asmeniškai išsiaiškino tarnybinį nesusipratimą, kuris kilo daugiausia dėl Daktaro kaltės, o iš dalies dėl savotiško Ąžuolio charakterio. Kartu per Ąžuolį buvo nustatyti papildomi ryšiai su Tauro apygarda. Ąžuolis taip pat perėmė vadovavimą A. apygardai, kuri netukus buvo pavadinta Dainavos apygarda. Šios apygardos vado pavaduotoju nuo birželio mėnesio Ąžuolis paskyrė mane.“, - savo prisiminimuose rašė A. Ramanauskas-Vanagas.
D. Jėčys-Ąžuolis ne tik buvo paskirtas į Dainavos partizanų apygardos vado pareigas; buvo sutarta, kad jis ir toliau lieka vadovauti Dzūkų rinktinės kovotojams. Be to Dainavos apygardos štabas atliko ir Dzūkų rinktinės štabo funkcijas.
Pietų Lietuvos partizanų štabo veikla
PLP štabas energingai ėmėsi darbo. Balandžio 23 d. įvykusiame štabo posėdyje buvo pasirašyta Lietuvos partizanų vadų Deklaracija, skelbianti pagrindinius Lietuvos valstybingumo atstatymo principus.
Ši Deklaracija tapo pagrindu kitam, ko gero, svarbiausiam Lietuvos partizanų dokumentui – LLKS tarybos Deklaracijai, pasirašytai 1949 m. Vasario 16-ąją per visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą Radviliškio rajone, Mėnaičiuose.
Daugelis abejų Deklaracijų pastraipų skamba beveik identiškai. Pavyzdžiui 1946 m. balandžio 23 d. Deklaracijoje skelbiama, kad „Lietuvos valstybės santvarka bus laisva, demokratinė. Valdžia nepriklausomoje Lietuvoje priklausys tautai. Valstybę valdys laisvuose demokratiniuose rinkimuose išrinktas Seimas ir jo sudaryta Vyriausybė [...]“ 1949 m. Vasario 16-osios Deklaracijoje skelbiama, kad „Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika. Suvereni Lietuvos valdžia priklauso tautai. Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę.“
Tapačiai vertinama ir komunistų partija. 1946 m. Deklaracija skelbia, kad „Lietuvos komunistų partija negali būti pripažinta teisėta, nes jos siekiai ne demokratiniai, o diktatoriniai [...]“; 1949 m. Deklaracija skelbia, kad „Komunistų partija, kaip diktatatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, - nelaikoma teisine partija.“
1946 m. balandžio 23 d. Lietuvosm partizanų vadų Deklaracją pasirašė Lietuvos kariuomenės karininkai - partizanų vadai – PLP vadas plk. ltn. J. Vitkus-Kazimieraitis, Tauro apygardos vadas mjr. Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, Dainavos apygardos vadas kpt. Domininkas Jėčys-Ąžuolis, PLP štabo viršininkas mjr. Sergijus Staniškis-Antanaitis, PLP štabo narys Antanas Kulikauskas-Daktaras ir visuomenės atstovas literatas, pogrindininkas Konstantinas Bajerčius-Garibaldis.
1946 m. gegužę Deklaracija buvo išspausdinta A. (Dainavos) apygardos leidinyje „Laisvės varpas“.
PLP štabo vadavietė įsikūrė prie Tauro ir Dainavos apygardos ribos — Serijų valsčiuje, Dzūkų rinktinės Karininko Juozapavičiaus grupės erdvėje.
Kazimieraitis dažnai vizitavo partizanų organizacinius vienetus, rašė aplinkraščius, įsakymus ir t.t. PLP štabo vardu buvo išleisti trys laikraščio "Laisvės varpas" numeriai. A. Ramanauskas-Vanagas mini, kad „įpatingą dėmesį skyrėme partizaninei spaudai. Leidome „Laisvės varpą", spausdinome įvairaus turinio atsišaukimus. Toną spaudai duodavo Kazimieraitis. Temos būdavo aktualios, faktai neišpūsti, o žinios, kad ir nedžiuginančios, bet teisingos. Dėl to partizaninė spauda įgijo visišką gyventojų pasitikėjimą. Kazimieraitis klausydavosi žinių, perduodamų prancūzų kalba, nes prancūziškai mokėjo ne blogiau kaip lietuviškai.“
S. Staniškis-Antanaitis, einantis ir štabo viršininko pareigas, rengė mobilizacinius nurodymus - buvo tikimasi, kad greitai Vakarų demokratinės valstybės parems lietuvių ir kitų kraštų laisvės kovą, todėl karo atveju buvo ruošiamasi mobilizuoti visus pajėgius kovoti su ginklu krašto vyrus.
Tačiau Pirmojo PLP štabo realiai veiklai buvo lemta pasireikšti tik apie tris mėnesius.
Žūtis
J. Vitkus-Kazimieraitis pasipriešinimo kovoje ne kartą per plauką išvengė mirties, apie tai galima skaityti ir Dzūkų grupės štabo dienoraštyje. Dabar žiūrint į dokumentus galima sakyti, kad Kazimieraitis žuvo atsitiktinai, bet 1946 m. liepą, link Guobinių judanti žvalgybinė paieškos grupė, susidedanti iš 9 asmenų, matyt, turėjo agentūrinės informacijos, jog kažkur gali slėptis srities ar dalinio vadas. Tiesa, bunkeris nebuvo surastas...
Kazimieraičio žūtį lėmė apmaudžios aplinkybės. 1946 m. liepos 2 d. PLP štabo nariai traukdamiesi nuo kariuomenės persekiojimo buvo apsistoję nedideliame bunkeryje Žaliamiškyje. J. Vitkaus-Kazimieraičio sūnus Vytautas Vitkus knygoje „Pulkininkas Kazimieraitis“ taip aprašo tos dienos įvykius: „Bunkeryje slėpėsi Kazimieraitis, S. Staniškis-Antanaitis, A. Kulikauskas-Daktaras ir Juozas Gegužis-Diemedis. Ilgą vasaros dieną išbūti sausakimšame maža bunkerėlyje, kai aplink šukuojamas miškas, buvo labai sunku. Bunkerėlyje buvo vėsiau negu lauke, o kai uždaryta landa, trūko deguonies. Antanaitis kažko ginčijosi su Daktaru. Kazimieraičiui tie ginčai buvo nepakeliami. [...] Ilgiau nepakęsdamas susidariusios įtampos, dusdamas dėl oro stokos ir nesulaukdamas, kada globėjai atšauks pavojų, kuris, atrodė jau praėjo, Kazimieraitis pasiūlė Diemedžiui išeiti su juo į viršų. Saulutė jau slinko vakarop. Išlindę ir nepastebėję nieko įtartino jie nuėjo prie netoliese telkšančios balutės, išsiavė, pasidžiovė šlapius autus ir apygarsiai kalbėjosi. Kaip tik tuo metu baigėsi miško šukavimas – buvo duotas ženklas kareiviams rinktis prie mašinų. Viena grupė kareivių, grįžtančių keliuku, išgirdo Kazimieraičio ir Diemedžio balsus ir puolė į tą pusę. Diemedžiui pavyko pasprukti, o Kazimieraitis, pistoletu nukovęs du kareivius, granatos ir automato serijos buvo sunkiai sužeistas. [...] Kareiviai privertė pamiškės gyventoją Joną Bogušį su arkliu išvilkti ant šakų paguldytą Kazimieraitį į pamiškę ties Janavo kaimu, prie Bogušių ir Šumskų sodybų. [...] Kareivius klaidino rasti suklastoti Kazimieraičio dokumentai ir civiliai drabužiai. Jie stebėjosi, kodėl toks senis su ginklu slapstėsi miške. Kiek vėliau liepė nuvežti sužeistąjį ir nušautus kareivius į Guobinių kaimą, Kosto Bulavo sodybą, kur buvo kariuomenės lauko štabas. Bulavienės liudijimu, sužeistasis dar buvo gyvas, iš krūtinės per žaizdą veržėsi kraujas ir putos. Kareivių mušamas vaitojo. Nieko neatsakinėjo. Tik vėliau priėjusios moters paprašė atsigerti, pasakė tikįs, kad Lietuva bus laisva, ir, pažvelgęs į sodyboje stovintį kryžių, numirė. Tai buvo apie 20 valandą.“
* * *
1946 m. liepos 23 d. nepažįstamas asmuo šeimai atnešė pieštuku rašytą lapelį, kuriame pranešta apie Juozo Vitkaus žūtį. Tiksli žūties vieta nenurodyta. Raštelį pasirašė „Pergalė“.
Patenkinant „sovietinės liaudies lūkesčius“ ir “atsakant į buržuazinių nacionalistų išpuolius“, buvo tremiamos partizanų šeimos. Tokia Komunistų partijos praktika buvo įforminta doktriniškai, kaip ir bet kokios jų teroro akcijos. 1948 m. į Irkutsko sritį buvo ištremta J. Vitkaus žmona su penkiais mažamečiais vaikais.
Labai skaudžiai J. Vitkaus-Kazimieraičio žūtis atsiliepė ne tik šeima, bet ir jo ginklo broliams. J. Vitkaus mokinys ir bendražygis A. Ramanauskas-Vanagas savo prisiminimuose rašė: „Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Jo žuvimas nepaprastai sujaudino visus partizanus, nes beveik visi jie asmeniškai buvo matę Kazimieraitį ir ypač daug apie jį girdėję. Keliaudamas po dalinius, aš visuomet partizanams kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizano idealu. Per savo partizaninės veiklos laikotarpį jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų ne tik kaip aukštesnysis vadas, bet ir kaip vyresnysis brolis. Visiems partizanams Kazimieraitis turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus. [...]
1947 m. rugsėjo 25 d. įvyko visuotinis Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydis. Mano, kaip išrinkto naujo Dainavos apygardos vado, pasiūlymu Merkio rinktinės pavadinimas buvo pakeistas: ji pavadinta Partizano Kazimieraičio rinktine.“
Daug ko pasimokiau iš Kazimieraičio, jis man tapo kelrodžiu vėlesnėje partizaninėje veikloje. [...] Iš jo mokiausi dirbti, veikti ir vertinti realų gyvenimą.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas apie J. Vitkų-Kazimieraitį (Iš memuarų „Partizanų gretose“)
Palaikų paieška
Gausi J. Vitkaus-Kazimieraičio šeima vis dar nežino, kur sovietų okupantai paslėpė žuvusio laivės kovotojo palaikus. Tikslinės paieškos prasidėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę – 1991 m. Nuo 2019 m. Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistai tas paieškas tęsia. Tam rimtą pagrindą davė 2018 m. atradimas - Kazimieraičio bendražygio Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų suradimas ir identifikacija panaudojant DNR sugretinimo metodą.
Tačiau šią istoriją reikia pasakoti nuo pradžių pradžios. 1946 m. liepos 2 d. J. Vitkus-Kazimieraitis žuvo Žaliamiškiškyje, Leipalingio valsčiaus ribose. Iš MGB dokumentų ir liudininkų parodymų yra žinoma, kad jo palaikai buvo nuvežti į Leipalingį. Leipalingyje palaikai buvo numesti ant grindinio turgaus aikštėje, šalia bažnyčios. Iškviestas felčeris Čaplinskas nustatė mirties faktą. J. Vitkų-Kazimieraitį jis atpažino, nes pats buvo kilęs iš Tirkšlių, tačiau neišsidavė. O saugumiečiams visgi buvo labai svarbu išsiaiškinti žuvusiojo asmenybę. Jiems kėlė įtarimą tarp kitų daiktų rastas prancūziškas inžinerijos kalendorėlis su įvairiais įrašais; tikėtina, kad tai ir buvo laidas tikrinti „Kazimieraičio versiją“.
Kariškis ir politikas, nuo pat Lietuvos nepriklausomybės netekties buvo visiškai pasišventęs rezistencijai. Su dideliu atsidavimu ir pasiaukojimu, stipraus pareigos jausmo vedinas, jis ėjo ir kariškio, ir eilinio lietuvių tautos piliečio pareigas.
Partizanas Antanas Suraučius-Tauras apie J. Vitkų-Kazimieraitį (iš memuarų „Žaliojoj rikiuotėj“)
Po dienos ar dvejų (tiksliai nėra žinoma) palaikai buvo užkasti netoli Leipalingio stribyno. Tuo metu stribyno pusrusyje kalinto A. Stankaus liudijimu, vieną pavakarę jam buvo liepta palaikus atkasti, nuplauti ir su kitu kaliniu laikyti už pažastų stačius, kad nufotografuotų. Paskui liepė užkasti į tą pačią duobę. A. Stankus Kazimieraičio nepažinojo, tačiau iš nugirstų kalbų fotografuojant, supratęs kad tai būtent jis. Tikėtina, kad Kazimieraičio palaikus atpažino iš Kauno atvežtas agentas „G“ - pas J. Vitkaus žmoną Kaune kambarį nuomojusi karinio dalinio medicinos sesuo Julija Gurova, kuri buvo kelis kartus mačiusi šeimą lankantį J. Vitkų; juolab ir A. Stankus liudijo, kad palaikus atpažino kažkokia moteris.
Tačiau istorija tuo nesibaigė. Kiek daugiau nei prieš mėnesį iki Kazimieraičio žūties, 1946 m. gegužės 21 d., buvo suimtas Jonas Kizilaitis-Aušra (dar žinomas Ivanavičiaus pavarde), turėjęs graverio specialybę, neblogas rankas ir talkinęs partizanams leidžiant „Laisvės varpą“, spausdinant atsišaukimus, taip pat meistriškai padirbinėjęs dokumentus. Po suėmimo, dar iki Kazimieraičio žūties Aušra saugumiečiams buvo išklojęs viską, ką žinojo apie bendražygius, įskaitant ir žinias apie J. Vitkų. Iš MGB tardymo protokuoluose užrašytų parodymų aiškėja, kad J. Kiziliaitis-Aušra žinojo tikrąją Kazimieraičio pavardę, nupasakojo, kaip jis rengdavosi, kokius nešiojo akinius ir daug kitų detalių, kurias galėjo žinoti tik gerai partizanų vadą žinantis asmuo. Nenuostabu, kad saugumiečiams gavus pirmąsias žinias (A. Stankaus liudijimas), apie tą, ką jie galimai nukovė, reikėjo dar bent vieno svaresnio paliudijimo. Todėl J. Kizilavičius iš Vilniaus MGB tardymo izoliatoriaus buvo atvežtas į Leipalingį kaip liudininkas turintis 100 procentų patvirtinti J. Vitkaus-Kazimieraičio tapatybę. Ir jis tai padarė. J. Vitkaus agentūrinėje sekimo byloje įsegtas palaikų atpažinimo protokolas datuotas 1946 m. liepos 6 d. Jame J. Kizilavičius teigia, kad jam rodomi palaikai yra Kazimieraičio. Jis atpažįstąs iš matymo. Jis taip pat atpažino padirbtą J. Vitkaus pasą, užrašų knygelę, asmeninį ginklą (belgišką Browning 13-os šūvių pistoletą), specialiai siūtas kelnes su tiesia kišene trumpam ginklui.
MGB‘istams nebeliko abejonių, kad nukautasis yra Juozas Vitkus-Kazimieraitis, vienas aukščiausių Lietuvos karininkų partizanų gretose, Pietų Lietuvos partizanų vadas. Nėra jokių žinių kur saugumiečiai padėjo palaikus po numanomo antrojo atkasimo. Po šių įvykių praėjus keleriems metams Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo prisiminimuose „Daugel krito sūnų“ rašė: „Rusai Kazimieraitį vežėsi į Leipalingį, bet pakeliui jis mirė. Leipalingyje rusai susigaudę, nes tarp kitų pas Kazimieraitį rastų asmeninių daiktų buvo ir prancūziškas inžinerijos kalendorėlis su įvairiais jo įrašais. Pasakojama, kad tada Kazimieraičio lavonas buvo atkastas, nufotografuotas ir kažkur išvežtas.“
Įamžinimas
Juozo Vitkaus-Kazimieraičio atminimas įamžintas dar 1949 m., kai visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime LLKS tarybos Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto aktu Nr. 7 Pietų Lietuvos partizanų vadui Kazimieraičiui už jo ypatingus nuopelnus išreiškiant sąjūdžio idėją, prasmę bei pobūdį, jo organizacinių, karinės ir visuomeninės veiklos pagrindų Pietų Lietuvoje padėjimą, parengiant ir masiniais tiražais išleidžiant atitinkamus pogrindžio spaudos organus, už jo mirties valandoje parodytą didvyriškumą suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio vardas ir kartu juo I laipsnio Laisvės Kovos Kryžius (su kardais).
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai taip pat buvo deramai įvertinti. 1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu Juozui Vitkui-Kazimieraičiui po mirties suteiktas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinas (dabar Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), Vilniuje ir prie Karo mokyklos Kaune atidengtos memorialinės lentos, Juozo Vitkaus vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės Inžinerijos batalionas.
2015 m. Vitkų šeimos iniciatyva įkurta Pulkininko J. Vitkaus-Kazimieraičio draugija, kuri siekia įamžinti šio rezistencijos pirmeivio bei visų Pietų Lietuvos partizanų atminimą. Draugijos iniciatyva 2017 m. šio straipsnio bendraautorė Agnė Zalanskaitė sukūrė istorinį dokumentinį filmą „Nepaprasta auka“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Vitkų šeima yra išleidęs Vytauto Vitkaus knygą „Pulkininkas Kazimieraitis“ (2001 m.), internete šviečiamąją veiklą pradėjo puslapis www.kazimieraitis.lt. J. Vitkaus-Kazimieraičio vardu yra pavadintos gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje ir Marijampolėje.
Šis tekstas publikuotas Lietuvos kariuomenės žurnalo „Karys“ 2022 m. antrajame numeryje.
